Spausdinti

KOSTAS PAULIUS

     Nereikia ir aiškinti, kad kunigo pavyzdžio galia žymiai didesnė, negu pasauliečio. Žmonės ilgisi švento kunigo, kurio pavyzdys skatintų ir juos į šventumą. Kunigas gauna savo pašaukimui ypatingų Dievo malonių. Tų malonių dėka jo skelbiamas Dievo žodis labiau veikia, negu kieno kito. O stipriausiai tas žodis veikia jo elgesiu, jo pavyzdžiu. .. Pasaulietis laukia tokio kunigo, kurio skelbiamas Dievo žodis atsispindėtų ir jo gyvenime. Ir kai tokį sutinka, jis džiaugiasi. Jau vien tokio kunigo buvimas sustiprina jo tikėjimą. Tokio jis mielai ir noriai klauso, nes kunigo gyvenimo pavyzdys stipriausiai liudija, kad tikėjimas yra autentiškas ir realus.

     Antra vertus, nėr ko ir stebėtis, jei blogas kunigo pavyzdys daro daugiau žalos žmonių tikėjimui, negu kieno kito. Toks pavyzdys sužeidžia, griaudamas tą kunigo paveikslą, kurį jie širdy puoselėjo — paveikslą švento kunigo, paveikslą antrojo Kristaus. Kai tai atsitinka, kai kurie tikintieji nusivilia ir juos apgaubia abejonių debesys. Tada jie pradeda įtarinėti net ir pačias tikėjimo tiesas. Ypač tie įtarinėjimai bei abejonės sustiprėja, jei kunigas mokydamas pradeda dar vadovautis savomis spekuliacijomis. O jei net išdrįsta sukelti abejones Šventojo Sosto autoritetu, tada silpnesniosioms sieloms to būna jau per daug. Jos pasimeta, kartais net palikdamos Bažnyčią ir apleisdamos tikėjimą.

     Kartą, prieš eilę metų, beskaitant vieną Amerikos katalikišką laikraštį, mano dėmesį atkreipė straipsnis apie maištaujančius kunigus. Ten buvo rašoma, kad jie jau buvo susiorganizavę ir išsirinkę savo prezidentą, kurio nuotrauka buvo įdėta straipsnio pradžioje.

     Juo toliau tą straipsnį skaičiau, tuo labiau virė mano kraujas. Jų pasisakymai — reikalavimai darė įspūdį, kad tik jie yra vieninteliai autoritetai. Dabar jau nebeatmenu tų visų reikalavimų konkretaus formulavimo. Bet jų maištinga dvasia sakyte sakė, kad joks autoritetas jiems nurodinėti negali, kad jie vadovaujasi vien tik savo išvedžiojimais. Toks autoriteto paneigimas mane labiausiai užgavo. Pagal jų logiką atrodytų, kad Šventoji Dvasia toliau vadovauja jau vien tik jiems, ne Viešpaties paliktajam autoritetui. O iš tikrųjų, kai jie Šv. Raštą ir jo aiškinimus pritaiko savo įgeidžiams, Dievo malonė jų nepasiekia ir jie negali matyti Jėzaus žodžiuose to, ką Jis Petrui pasakė: "Tu esi Petras — Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje” (Mt 16, 18-19). Taigi apakę, nelaimingi maištininkai, jie nenori matyti tuose Jėzaus žodžiuose to autoriteto, kurį Jis paliko Petrui — Šv. Tėvui, ne jiems. Ir kai jie to autoriteto nenori matyti, tada, žinoma, reikia maištauti...

     Tokie įspūdžiai užplūdo mane, tą straipsnį beskaitant. Kai jį skaityti pabaigiau, manyje jau kunkuliavo visas vandenynas kartybių. Dar aiškiau supratau, kiek daug žalos daro Bažnyčiai tokie kunigai. Aršiausi jos priešai galėtų jiems to pavydėti. Kad priešai tik džiaugiasi tokiais kunigais, tai liudija ilgiausi interviu, kuriuos jiems skiria televizija ir spauda, taip juos darydami dienos herojais.

     Tokių minčių ir jausmų kaip kokio kalno prislėgtas, vis dar dirstelėdavau į tą jų vado nuotrauką. Kiekvienas toks pažvelgimas tik didino piktumo ugneles prieš juos visus. Jis buvo jų vadas, tai tasai jausmas savaime labiausiai susikaupė prieš jį. Nesuspėjau ir susigaudyti, kai tas piktumas virto tikra ugnimi. Lūpomis tikrai neištariau, bet iš mano vidaus jau veržte išsiveržė lyg šauksmas tiesiai į to vado veidą: "Kunigėli, eik pragaran, o mus palik ramybėj!” Kai jau net tokie žodeliai susiformavo — susigriebiau. "Palauk, palauk, tai jau kažkas nekrikščioniška!”—balsas viduj prabilo. Stabtelėjau. Pradėjau valdytis. Net į to vado nuotrauką daugiau nenorėjau pažiūrėti. Bet kur tau! Tokią ugnelę ne taip jau lengva užgesinti. Pradėjau kovoti ir priešintis — bet ugnis lieka ugnimi. .. Čia jau lyg ir užgesinai, tai, žiūrėk, ten ir vėl dūmai rūksta...

     Prasidėjo tikras galynėjimasis, ir jis užtruko ilgėliau. Po kiek laiko jau ir pavargau. Tada supratau, kad čia jau velnias savo nagus bus pridėjęs.

     Jis panoro nuvarginti ir uždegti manyje tikrą neapykantą. To buvo jau per daug! Tą kovą turėjau laimėti žūt būt, tačiau jaučiau, kad pats vienas jau nevaliojau. Kas nors turėjo man padėti. Kaip tik atsiminiau Jėzaus žodžius: "Jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti bet kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks” (Mt 18,19). Tie žodžiai ataidėjo manyje gaivinančia viltimi. Jie taip aiškiai sakė, kur turiu kreiptis, kad prašyčiau ne vienas. Kaip tik tokio tikėjimo draugą turėjau. Mudu buvome vienširdžiai ir vienminčiai. Jokios abejonės — jis man padės... Tikra dangaus dovana, kad jį atsiminiau!

     Negaišdamas pakėliau telefono ragelį ir — tasai mano draugas jau klausė. .. Daug aiškinti jam nereikėjo. Pasakiau tik, kad turiu labai didelių sunkumų ir paprašiau jo vienybės mano maldai. Jis suprato, ką tai reiškia, ir tą vienybę man pažadėjo. Pažadėjo melstis kartu su manimi ir pridėjo, kad mels taip pat ir jo šeima. Jokių aiškinimų daugiau nereikėjo, tarėm žodį — žinojom kelią...

     Telefono ragelį padėjęs, valandėlei susikaupiau. Pajutau, kaip sielon grįžta ramybė ir minčių bei jausmų kontrolė. Taip ir atsiminiau Jėzaus įspėjimą, kad mes be Jo nieko negalime padaryti. Šitas nutikimas aiškiausiai parodė, kad be Jo tikrai jau nebegalėjau. O dabar taip konkrečiai ir realiai pamačiau, kaip Jis padeda. Mano pasitikėjimas Jėzumi nepaprastai sustiprėjo, tarsi būtų gavęs naują gyvybę. . .

     Po to sekantį rytą dalyvavau šv. Mišiose ir jas aukojau už maištaujančius ir paklydusius kunigus. Ir kai priėmiau Komuniją, pasakiau Jam, kad nuo šiol, visą gyvenimą taip darysiu. Tame intymume su Viešpačiu giliau supratau Jo palyginimą apie sūnų palaidūną. Tėvo meilę prapuolusiam sūnui pamačiau naujoje šviesoje. Toji jo meilė buvo tokia didelė, kad jis net nesvarstė sūnaus prasikaltimui, neturėjo prieš jį kartybės. Jis tik išsiilgęs laukė grįžtančio sūnaus. . .

     Tokią nuostabią meilę Jėzus turėjo kiekvienam prapuolusiam. Jis, dar žemėje būdamas, sakė, kad atėjo ne pas teisiuosius, bet pas prapuolusius. Kaipgi tad galėčiau nemylėti tų, kuriuos Jis taip myli ir kurių išsiilgęs laukia grįžtančių?! Argi galėčiau drįsti Jį nuliūdinti?!

     Toksai visa to apmąstymas, gilesnis supratimas ir įsijautimas labai paskatino mane tvirtam pasiryžimui melstis už maištaujančius ir paklydusius kunigus. Prie tokio paskatinimo prisidėjo ir tikinčiųjų pavyzdys, kai jie nesiliovė meldęsi už apaštalą Petrą, kada jis buvo kalėjime, grandinėmis surakintas, ir Viešpaties angelas jį išvadavo... Tas epizodas dar aiškiau mane pamokė, ką gali tikinčiųjų bendra malda.

     Tikiu, kad taip meldžiuosi už paklydusius ir maištaujančius kunigus ne vienas. Daug tikinčiųjų už juos meldžiasi. Koks tokių skaičius, niekas nežino — Dievas žino.

     Tikiu, kad tie, kurie taip darome — gerai darome. Nes užuot nuodėmiauti, besipiktinant, teisiant, smerkiant ir kitiems apie juos pliauškiant, jiems tikrai padedame ir taip blogį ir žalą Bažnyčiai mažiname.

     Ir kas galėtų pasakyti, ar kada būčiau geriau supratęs ir pasiryžęs už tokius kunigus ypatingai melstis, jei ne anas blogas tų maištininkų pavyzdys. To pavyzdžio galia taip stipriai buvo tada paveikusi, kad pajėgė net tokį pragarą manyje užkurti. Ir kai taip buvo atsitikę, žymiai aiškiau pamačiau, kur buvau silpnas ir ko stokojau. Savo menkumą geriau supratęs, aiškiau pamačiau ir tų maištaujančių kunigų ribotumus bei silpnumą. Taipgi giliau supratau, kad jie taip pat yra žmonės, kilę iš tokių pačių šeimų, kaip ir mes visi. Jie taip pat turi ir visas žmogiškas silpnybes, atsineštas iš namų ir susiformavusias aplinkoje, kur augo ir brendo. Užtai, tam tikra prasme, po trupinėlį atsakomybės turime ir mes kiekvienas už juos, kad jie tokie, o ne kitokie. Jei jau visi esame žmonės, kiekvienas nešinąs savo silpnybėmis, tai visi esame labai reikalingi Dievo gailestingumo, kurio kaip tik ir turime prašyti vieni kitiems. . .