Spausdinti

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Teisėjų knyga Šv. Rašte pasakoja apie Samsoną. Buvo stipruolis. Bet dėl savo lengvapėdiškumo stiprybę prarado. Priešai jį surišo, apkalė pančiais ir pristatė vergo darbui — sukti girnų. Viena proga susirinkę dar iš jo tyčiojosi. Tuomet Samsonas ėmė melsti Viešpatį, kad vėl grįžtų anksčiau turėtoji jėga. Ir toji grįžo — Samsono garbei, o priešų gėdai.

     Geras įprotis yra galinga jėga. Jis daro žmogų panašų į tokį stipruolį Samsoną. Tai sakyti turime pagrindo. Įsigijęs gerą įprotį kurioje nors srityje, ar ji būtų darbo, ar doros, asmuo čia laisvai, nesustabdomai, sparčiai žengia į priekį: be didelio vargo, be galvos laužymo, nublokšdamas kliūtis arba jų net nejausdamas, dažnai net pats negalėdamas paaiškinti kaip. Tiesiog miela ir pačiam, ir tokį stebinčiam. Yra tartum stipruolis.

     Verta pastebėti, kad ir dorybės, kaip vykusiai yra nurodęs šv. Tomas Akvinietis, priklauso įpročio kategorijai. Dorybės yra įpročiai daryti ką nors gera. Kas gi kita, pavyzdžiui, yra dosnumas, jei ne įpratimas nesismulkinti, bet duoti apsčiai? Arba kas tvarkingumas, jei ne įprotis visa dailiai laikyti kaip reikia? Naudinga prisiminti ir tai, kad lotynškai dorybės žodis virtus pirmine prasme reiškia jėgą. Vadinasi, pačioje kalboje atsispindi faktas, kaip geras įprotis duoda žmogui galios, tartum prisega sparnus, kurie jį tiesiog nešte neša. Atvirkščiai, blogi įpročiai — juos vadiname ydomis — stiprybę atima, žmogų supančioja. Ypatingai paraližiuojamu būdu asmenį surakina ydos, kurių nusikrato, bet paskui vėl užvaldomas. Prieš tai laisvas ir stiprus, dabar, kaip Samsonas priešų, jų surištas, nenorėdamas suka girnas tamsos karalystės malūnui. Galime būti tikri, kad toje karalystėje viešpataujantis priešas iš tokio pagrįstai tyčiojasi.

     Šią tiesą apie ydas jau anksčiau išreiškėme vienu graikų Odisėjo kelionės nuotykiu. Vėjų valdovas Ajolas, juos visus sugaudęs, sukišo į jaučio odos maišą, palikdamas pūsti tik zefyrą, kuris grįžtančius iš Trojos karo graikus jau buvo beprinešąs prie tėviškės krantų. Bet kareiviai tą Odisėjui atiduotą maišą neatsargiai atrišo. Išsprūdę vėjai, įdūkusiai kaukdami, vėl nudangino laivus į marių tolumas. Taip, sakėme, yra ir su ydomis. Tad kai blogus įpročius nuo savęs nusviedžiame, tartum sukišame į maišą, turime jį laikyti gerai užrištą, kad neišspruktų ir vėl mūsų neužvaldytų, nes tai didelė nelaimė. Tiesa, su Dievo pagalba įmanoma išsinarplioti net iš vėl užvaldžiusio blogo įpročio replių, kaip Samsonui sutraukyti pančius. Bet daug išmintingiau blogam įpročiui iš naujo į nagus nepakliūti, jo iš maišo neišleisti. Gerai sakoma, kad uncija ligos vengimo yra vertesnė už svarą gydymo. Suvis mažiau vargo klaidos nedaryti, negu padarytą taisyti. Todėl naudinga žvilgterti į tai, kas atsikratytų blogų įpročių maišą atriša. Svarstymas gali padėti tos nelaimės vengti, klaidos saugotis.

     Visų pirma jį gali atrišti vieta — savo teikiamomis progomis. Todėl tokių vietų, kur nugalėtas blogas įprotis ypatingai reikšdavosi, turi būti vengiama kaip ugnies. Įprotį pašalinus, polinkis į jį lieka. Tą polinkį išstatyti galimam dirginimui, užsiliepsnojimui yra didelė neišmintis. "Kas mėgsta pavojų, tas jame žus”, įspėja Šv. Raštas (Sir 3,27).

     Vienas valdininkas paskelbė, kad jam reikia šoferio. Paskirtą valandą prisistatė trys kandidatai. "Jei prie kelio būtų iškasta didelė duobė”, samdytojas paklausė pirmąjį, "kaip arti, į ją neapsiversdamas, galėtum privažiuoti?” — "Privažiuočiau per vieną pėdą”, tas atsakė. — "O tu?” paklausė antrąjį. — "Man užtektų šešių colių”, atsakė tas, norėdamas pirmąjį nurungti. — "Na, o tu?” kreipėsi į trečiąjį. Šis atsakė: "Kaip arti galėčiau važiuoti, nežinau. Bet, būdamas Tamstos šoferiu, laikyčiausi nuo tos duobės kuo toliausiai”. — "Esi pasamdytas”, tarė valdininkas. "Kiti du gali eiti sau”. Proga sakytam polinkiui užsiliepsnoti yra panaši į tokią duobę. Jos turi būti lenkiamasi kuo toliausiai.

     Toliau maišą gali atrišti draugai arba šiaip žmonės. Gali jį atrišti savo pajuoka, prievarta, pavyzdžiu. Ar ne dažna matyti kitus kokį nors blogą įprotį metusiam žmogui vėl siūlant, kartais net prisimygus, kas į tą įprotį veda: "Tik truputėlį. .. A, tai nieko nepakenks... Būk vyras... Žiūrėk, tas ir anas tai daro; ar jiems atsitinka kas bloga?” Tokiems žmonėms privalu atsiminti, kad už savo brolio nelaimę, į kurią tokiu būdu stumia, turės atsakyti Dievo teisme.

     Dažnai tai daro nepagalvodami, kad truputis vienam gali būti menkniekis, o kitam — žingsnis į puolį. "Iš vienos kibirkšties pasidaro didelė ugnis”, vėl taikliai įspėja Šv. Raštas (Sir 11,34). Bet daugiausiai pavojingi, kurie iš kelio veda, nori sugadinti apgalvotai. Tokie kone visuomet patys yra sugedę. Čia labai gera vadovautis indų patarle: "Nuo duriančios karvės laikykis už penkių žingsnių, nuo spiriančio arklio — už dešimties, nuo siuntančio dramblio — už tūkstančio, o nuo sugedusio žmogaus — kad jis iš viso nebūtų tau po akių, taip toli”.

     Maišą taip pat gali atrišti dvi labai pavojingos valkatos, kurias žmonija jau nuo seno yra praminusi taikliais vardais. Viena yra tinginystė — visų nuodėmių motina. Šv. Jonas Auksaburnis nurodo, kad gamtoje kiekvienas daiktas nuo neveikimo genda: nejudantis vanduo dvokia, nenaudojama geležis rūdija, nedirbama dirva veikiai apauga piktžolėmis. Kaip su gamta, taip ir su dora. Todėl kas su šia valkata bendrauja, tai yra aptingsta, tas tartum ruošia ir puošia savo namus blogiems įpročiams grįžti. Ne mažiau pavojinga yra antroji valkata — godulystė. Kas netvardo savyje godumo, tą šis į blogus įpročius tiesiog plėšia. Juk kaip ana pirmoji valkata vadinama visų nuodėmių motina, taip ši antroji — visu blogybių šaknimi.

     Pagaliau maišas gali atsirišti dėl gerų įpročių stokos. Kas blogais įpročiais nusikrato, bet jų vietoje neugdo gerų, to virvė, kuria maišas užrišamas, gana netvirta. Atvirkščiai, geras įprotis, kaip tik nukreiptas prieš atsikratytąjį, ne tik laiko maišą tvirtai užrištą, bet dar tartum trenkia per nagus bet kam, kas bando atrišti ir blogąjį paleisti. Tad kas buvo įpratęs apgaudinėti, turi ypač pasižymėti sąžiningumu; kas vartoti svaigalus — blaivumu ir panašiai.

     Baigiant ydų svarstymą, galima dar atkreipti dėmesį į porą dalykų. Maiše turime laikyti ne vien tas, kuriomis nusikratėme, bet ir tas, kurių dar nesame turėję. Tiesa, šių tesinešiojame užuomazgą. Bet gerai žinome, kokie uraganai iš mažų vėjų gali išaugti. Nusiaubia ir žmogų ydų vėjai, jei leidžiami plėtotis. Tad saugiau ir tas užuo-mazgines laikyti maiše. Prisimintina dar kita kas. Ajolo maišas buvo padarytas iš devynergio jaučio odos, kuri jokio vėjo nepraleido. Todėl šie galėjo prasmukti tik maišą atrišus. Bet mes nesame padaryti iš tokios sandarios medžiagos. Todėl blogi įpročiai gali išsprukti ir į mus grįžti ne vien staiga — maišui atsirišus, bet ir palengva — lįsdami pro įvairius plyšius. Ypač nepastebimai į mus įsliuogia ta kita rūšis — esantieji užuomazgoje: kurių dar nesame turėję ir todėl daug nesisaugome. Tad labai gera kartkarčiais apsidairyti ir patikrinti, ar iš dalies jau nesusikraustę į mūsų charakterį.

     O tai atradus, tuojau sugintini atgal į maišą. Iš tikrųjų kontrolė turi būti nuolatinė. Čia irgi galioja Šv. Rašto įspėjimas, toks dažnas daugelyje jo lapų, bet ypač Kristaus lūpose: budėti!

     Po įvykio su Ajolo maišu graikų legendos vyrai tęsė kelionę namo, tik vėl ne be kliūčių. Vėjas nunešė prie salos, kurioje gyveno ragana Kirkė. Odisėjas įkopė į pakrantės uolą apsižvalgyti. Regi — toli tarp medžių skendi puikūs rūmai. Papasakojo, ką matė, grįžęs pas draugas. Tik šie jau buvo pasimokę atsargumo iš kiklopo salos. Meldė geriau į tuos rūmus neiti. Bet kadangi buvo jūroje paklydę, Odisėjas nutarė, kad eiti reikia: gal gausią pagalbos. Padalijo savo vyrus pusiau. Vieną dalį pasiėmė pats, antrą pavedė kitam. Tada traukė burtus, katrai į matytus rūmus vykti. Burtas lėmė Odisėjo būriui likti krante, o eiti antrajai grupei.

     Nuėjusiems vartus atkėlė graži moteris. Tuojau paprašė svečius į vidų, pasodino už stalo, atnešė brangaus vyno ir ėmė vaišinti gardžiais valgiais. Jiems bevalgant, gražioji ponia — o tai buvo ragana Kirkė — palietė kiekvieną savo burtų lazdele, ir visi pavirto kiaulėmis. Šaipydamasi nuvarė juos į tvartą ir uždarė su kitais gyvuliais.

     Tai irgi geras mūsų gyvenimo vaizdas. Burtininkė Kirkė pavertė Odisėjo vyrus kiaulėmis. Ar ne panašiai darosi su šimtais mūsų meto žmonių? Vienus apkeri burtininkė degtinė, paversdama ištižusiais, bevaliais padarais, ne retomis progomis žvygaujančiais kiauliškas dainas. Kitus užburia didybė ir paverčia tartum plėšriais liūtais, lipančiais į savo garbę per kitų žmonių lavonus ir sudraskančiais kiekvieną, kas tik drįsta kelti prieš juos savo balsą. Iš tikrųjų mūsų kiekviename jau glūdi gyvulys: viename vienoks, kitame kitoks. Gyvenimo aplinkybės tik išryškina jo veidą. Keletą prisiminkime iš savo pačių stebėjimo, kaip žmonės elgiasi.

     Vienuose glūdi tingus katinas. Kas nėra matęs katino, patogiai susiraičiusio šiltoje vietoje? Pramerks akis, pasiraivys, nusižiovaus ir vėl snaudžia. Yra į jį labai panašių žmonių. Jei jau priprašysi ką nors padaryti, tai dar šiaip taip murmėdami išsirango. O neprašyk, tai patys niekada neišsijudins ir nesusipras padėti. Tikri tingūs katinai! Katės turi dar kitą bruožą: ne vien tingios, bet ir purškios. Neatsargiai užkabink, tuojau ir dreskia nagais. Panašiai yra žmonių, kurie dėl menkniekio tuojau šoka draskyti kitam akių.

     Kituose glūdi užsispyręs ožys. Jų dėsnis: va, aš pastatysiu ant savo! Jeigu jau įsikals ką nors į galvą, nors tai būtų ir kvailoka, neišmuši nė basliu. Truks plyš, bet savo nuomonės neatsisakys, nors ir kažin kokiais argumentais įrodytum, kad ji netikslinga. Jei pasirinks kokį nors darbo būdą, laikysis jo įsikandę, nors ir kaip tikintum, kad taip daryti neišmintinga. Tikri užsispyrę ožiai!

     Dar kituose glūdi apsimetėlė lapė. Kai su jais kalbi, matai vien saldų šypsnį, apipila tave komplimentais. Bet atsuk jiems nugarą, tada, brolyti, jei galėtum paklausyti, išgirstum dalykų, kuriuos apie tave pasakoja! Visai kaip priežodyje: į akis — motina, už akių — pamotė. Akyse kelia į padanges, lygina su angelais. Už akių mindžioja ir drabsto purvais. Tikros apsimetėlės, saldžialiežuvės lapės!

     Kai kuriuose žmonėse glūdi išdidus povas. Kaip ir priežodis sako, povas didžiuojasi gražiomis uodegos plunksnomis. Panašiai yra žmonių, kurie taip ir stypčioja aplinkui pasipūtę, ne viena proga rodydami, ką apie juos rašo laikraščiai, kokie jie išmintingi, patyrę ar gražūs. Kiti žmonės? Kokie neišmanėliai, liurbiai, prastuoliai, molio motiejai. .. Kai kuriems savęs garbinimas tiek užtemdęs akis, kad nebepastebi, kaip rimtesni žmonės iš jų juokiasi. Šv. Pranciškus Salezas savo Filotėjos knygoje gražiai nurodo: kai povas išskečia savo puikią uodegą, norėdamas ja pasididžiuoti, tuo pačiu atidengia savo bjaurų pasturgalį.

     Dar kituose glūdi bailus kiškis. Išsigąsta mažiausios kliūties, nukabina nosį dėl kiekvieno nepasisekimo, nusimena dėl bet kokio papeikimo, būkštauja mažiausios kritikos. Pastos kelią kokia nelaukta painiava, nors ir menka, jie visa meta ir bėga šalin. Tikri bailūs kiškiai!

     Pradiniai Šv. Rašto lapai sako, kad žmogus yra Dievo sukurtas kaip jo paveikslas. Todėl kiekvienas gerai padarytų, paklausdamas save dviejų dalykų: viena, koks gyvulys, iš jau minėtų ar dar kitokių, jame tą Dievo paveikslą labiausiai darko; antra, kokiu būdu jam geriausiai gali paimti už ragų (ar ausų) ir ginti iš savęs lauk. Juk ir pasiekus amžinąją tėviškę, jos laimė tiek tebus mūsų dalis, kiek kelionės metu būsime atkūrę savyje tikrąjį žmoniškumą, pašalinę iš savęs tai, kas jį bjauroja.

     Čia tinka jau minėto šv. Jono Auksaburnio žodžiai: "Tapk žmogumi, kad tavo pavadinimas nebūtų melas; kad neatsitiktų, jog dėjaisi žmogumi, bet juo nebuvai. Daugelis yra žmonės vien vardu, o ne gyvenimu. Kai matau tave elgiantis prieš protą, kaip galiu vadinti žmogumi, o ne galviju? Kai matau plėšiantį kitus, kaip vadinti tave žmogumi, o ne vilku? Kai regiu tave klastingą ar geliantį kitus, kaip vadinti žmogumi, jei esi gyvatė? Kai regiu svetimaujantį, kaip vadinti žmogumi, o ne eržilu? Kai matau niekada nepasimokantį iš gyvenimo, kaip vadinsiu žmogumi, jei esi asilas?”