Spausdinti

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Argi Dievas būtų kur nors iš Lietuvos pasitraukęs, kad jį reikia grąžinti? Tikriausiai nėra pasitraukęs, tačiau visokiais būdais persekiojamas ir vejamas. Ir privačiuose laiškuose, ir pogrindžio leidiniuose, kurie mus pasiekia, randame daug šviesių pavyzdžių, kaip žmonės gina savo tikėjimą ir idealus, kuriuos komunistai stengiasi suniekinti. Taip, ten daug kas mus paguodžia ir ugdo viltį, kad mūsų tėvynėje tikėjimas dar ilgai išsilaikys, bet vis dėlto, apžvelgus visą padėtį, tenka ir nuliūsti, ir susimąstyti. Juk žiauri ir grubi ateistinė propaganda jau nuo vaikų darželio negali nepažeisti jaunimo sielos. Susitikus ne tik su jaunimu, bet ir su tais, kurie augo ir brendo jau okupacijos metais, pamatai, kad jiems religija yra labai miglotas dalykas. Jeigu jie ir neniekina religijos, nekovoja prieš Dievą, bet yra visiški skeptikai, agnostikai, ignorantai religiniuose dalykuose. Argi nuostabu? Juk jie gal per visą savo gyvenimą visai nebuvę bažnyčioje, nemoka poterių, nesupranta paprasčiausių tikėjimo tiesų.

     Kaip ilgai dabartinė padėtis Lietuvoje tęsis, niekas nežino. Turime vilties, kad kada nors pasibaigs. Nors ir prašvis laisvė, bet iš daugelio mūsų brolių ir sesių širdžių Dievas jau bus išvytas. Kas jį sugrąžins? Lietuvoje kunigų skaičius kasmet mažėja. Ar geriau pas mus? Čia taip pat pašaukimas į kunigystę labai retas įvykis. Tad reikės dirbti ir apaštalauti pasauliečiams. Ar turėsime tinkamų šiai kilniai, bet sunkiai misijai?

     Kokia dabar mūsų išeivijos padėtis, kokiais idealais gyvena jaunimas? Kai kurie mūsų jaunimo vadai yra dideli entuziastai, optimistai. Jeigu į vasaros stovyklas susirenka kelios dešimtys jaunimo, jeigu jie dar šiaip taip pakalba lietuviškai ir moka nemaža lietuviškų dainų, tai manoma, kad tas jaunimas yra stiprus ir tvirtas tiek tautinėje, tiek religinėje srityje. Deja, tas

Dabartinis kryžių kalnas netoli Šiaulių.

entuziazmas ir optimizmas turėtų labai sumažėti, geriau įsigilinus į dabartinio jaunimo siekiamus idealus, supratus jo moralinį gyvenimą. Mūsų gyvenamoji aplinka nėra dvasiniam subrendimui palanki, deja, dažnai nė tėvai jos neatsveria, pasirodo bejėgiai savo prieauglį apsaugoti nuo blogų įtakų, nuo klaidingų kelių.

     Mes gyvename laisvame krašte, kur tikėjimo laisvė yra iškilmingai garantuota, kur net prezidentai ir senatoriai savo kalbose nuolat mini Dievą. Taip, čia Dievas dažnai minimas, bet jo sąvoka labai neaiški. Ne tik Šiaurės Amerikoje, bet ir visur kitur, kur tik mūsų tautiečiai gyvena, yra labai įsigalėjęs religinis indiferentizmas. Norint parodyti kitiems toleranciją, pradedama galvoti ir skelbti, kad visos religijos yra lygios, visos vienodai geros, todėl visai nesvarbu, kurią iš tų kelių šimtų įvairių religijų pasirinksi. Stengiamasi būti aukščiau visų religijų. Tačiau tokiu keliu einant, paprastai atsistojama ne aukščiau visų religijų, bet šalia jų, nepraktikuojant nė vienos. Tokie žmonės teoriškai pripažįsta kažkokią neaiškią dievybę, bet praktiškai taip gyvena, lyg jokio Dievo ir jokios religijos nebūtų. Kai Dievas neturi praktiškam žmogaus gyvenimui įtakos, kai užmirštamas Kristaus mokslas, tada ir moralės srityje įsigali pragmatiniai bei hedonistiniai principai, skelbiant, kad gera yra tai, kas man naudinga ir malonu. Savo malonumų ir naudos yra ieškoma, nesiskaitant su jokiomis priemonėmis.

     Materialinė gerovė čia taip yra garbinama, kad materializmas daug kur yra užviešpatavęs ir nuslopinęs dvasią. Lengvo žanro spauda, filmai ir televizijos programos propaguoja labai lėkštą gyvenimo būdą be jokių aukštesnių idėjų. O ir tos įstaigos, kurios specialiai rūpinasi idėjų skleidimu, t.y. universitetai, maitina jaunimą klaidingais mokslais. Nekatalikiškus universitetus lankąs jaunimas negali visiškai išvengti neigiamų įtakų, nors namie ir būtų gavęs gerą išauklėjimą, nors jo religinis gyvenimas būtų tėvų prižiūrimas. Tenka išgirsti iš studentų, kad kai kurie profesoriai (kartais net ir katalikiškuose universitetuose) viešai skelbia savo klaidingas idėjas, griaunančias pačius krikščionybės pagrindus. Jau iš keleto studentų teko girdėti, kad viename lietuvių labai lankomame universitete paskaitos metu išėjo kalba apie pagundas. Profesorius labai šaltai pareiškė, kad nebūtų gera su pagundomis kovoti, geriau yra joms pasiduoti, nes kitaip elgdamasis žmogus gali įsigyti visokių psichologinių kompleksų, kenkiančių jo sveikatai ir asmenybei...

     Gal dar nėra taip bloga, jeigu viešai užpuolama religija ir jos principai. Tokiu atveju studentai gali būti priversti pagalvoti ir išsiaiškinti, kur yra tiesa. Pažįstu studentų, kurie išdrįsta viešai profesoriui pasipriešinti ir su juo diskutuoti. Bet yra daug blogiau, kai pamažu, nejučiomis yra nuodijamos jaunos sielos klaidingų filosofinių sistemų užkrėstomis idėjomis. Tai ypač yra pavojinga studijuojant psichologiją, pedagogiką ir kitus filosofinius ar filosofijai artimus mokslus. Teko sutikti jaunuolių, studijuojančių šias mokslo sritis nekatalikiškuose universitetuose, ir beveik be jokių išimčių galima padaryti išvadą, kad visiems yra padaryta didesnė ar mažesnė žala religijos srityje, kad yra sujaukti jų moraliniai principai ir klaidingai pateikta dvasinių vertybių gradacija. Kai kurie yra tapę beveik ateistai, kiti, nors ir tebesilaiko tikėjimo, bet jaučiasi smarkiai sukrėsti ir lyg paklydę tamsiame miške. Jie pamato, kad šeimoje ir katalikiškoje mokykloje įgytos religinės bei moralinės žinios visiškai nesiderina su universitete gautu mokslu. Čia tai tikrai susidaro pavojingi psichologiniai kompleksai, kurie išmuša žmogų iš pusiausvyros ir galvoje sukelia idėjinį chaosą.

     Daugumas mūsų jaunuolių ir šeimose negauna tvirtų religinių pagrindų, nes ir jų tėvai yra baigę mokslus ne geresnėje aplinkoje. Jie baigę panašias mokyklas, kaip ir jų vaikai, o tėvai dažnai yra mokęsi Rusijoje, kur universitetai ir kitos mokyklos buvo persisunkę materializmo ir pozityvizmo idėjomis. Tie mūsų laisvosios Lietuvos inteligentai daugiausia buvo labai liberališkų pažiūrų religijos srityje. Nors Lietuva ir buvo vadinama šventąja žeme, bet šį vardą jai užpelnė ne miesto inteligentija, o kaimo artojai. Mūsų inteligentų religinės žinios buvo labai menkos: jų nei mokykloje negavo, nei vėliau neįsigijo, nes šios rūšies literatūros savo kalba beveik neturėjome, o kitomis kalbomis buvo skaitomi tik romanai ir pasaulietiškųjų mokslų veikalai. Skaityti religinę literatūrą buvo ne mada.

     Tad dabartinė mūsų religinė padėtis nėra džiuginanti. Užtat, jeigu kada nors reikės stiprinti mūsų brolius ir seses laisvam gyvenimui prisikėlusioje Lietuvoje, ar mes sugebėsime, ar mes turėsime ką jiems duoti? Juk visiems yra žinomas lotyniškas posakis, kad "nemo dat, quod non habet”.

     Bet argi mes turėtume tik beviltiškai nuleisti rankas ir be kovos pasiduoti aplinkos srovei? Argi mes esame bejėgiai ir neturime jokių priemonių pasipriešinti tai srovei? Priemonių, žinoma, yra, tik reikia noro jomis naudotis, nesibijant net vienos kitos aukos.

     Pirmiausia tėvai turėtų leisti vaikus tik į tokias mokyklas, kur nebus sužalota jų asmenybė ir nebus sugriautas jų religinis gyvenimas. Tokiais atvejais kartais gal brangiau kainuos, gal vaiką reikės išleisti kur nors toliau nuo gyvenamos vietos, bet yra tėvų, kurie to nesibijo. Kartais gal reikės atsisakyti televizijos aparato, naujesnio automobilio, bet vaiko siela už visa tai daug vertingesnė.

     Reikia neužmiršti, kad nė vienam studijuojančiam jaunuoliui nepakanka tų religinių žinių, kurias jis yra gavęs pradžios ar aukštesniojoje mokykloje. Toliau studijuojant, kyla įvairių problemų, dažnai surištų ir su religija, kurioms išspręsti reikia didesnio religinio išsilavinimo. Nors universitetus lankančiam jaunimui nelieka daug laiko skaitymui, bet vis dėlto reikėtų jo šiek tiek surasti. Juk gilesnis religijos supratimas net ir studijuojantiems kai kuriuos grynai praktiškus mokslus gali daug padėti įvairiuose tų mokslų klausimuose, bet, kas svarbiausia, jis padės atsispirti religijai priešingoms įtakoms ir neleis, kad kitų mokslo šaky problemos nustelbtų religinį gyvenimą.

     Ir čia didelė atsakomybė tenka tėvams. Nesvarbu, kokio išsilavinimo jie bebūtų, vis tiek jie gali ir turi pareigą savo vaikui, net ir universiteto studentui, padėti, patarti, susipažinti su jo dvasiniu gyvenimu ir skaityba. Yra tėvų, tebaigusių vos kelias gimnazijos klases, bet paskui nuolatine gerų knygų skaityba tiek išsilavinusių, kad net universitetą baigusiems savo vaikams galėjo duoti gerų patarimų ir ištraukti juos iš religinių bei moralinių klystkelių. Jeigu nesugeba patys tėvai vaikams padėti, tepataria jiems ir tenurodo tinkamą asmenį, su kuriuo vaikas galėtų pasikalbėti, tenurodo tinkamą knygą, kurią galėtų paskaityti. Kiekvienoje šeimoje turėtų būti religinio turinio knygų bei žurnalų. Nereikėtų gailėtis vieno kito dolerio iš namų išėjusiems vaikams užsakyti gerų žurnalų bei knygų.

     Jau minėjome, kad lietuvių kalba neturime daug pasirinkimo tikėjimą stiprinančiai skaitybai, bet vis dėlto yra viena kita knyga, vienas kitas žurnalas. Aišku, jų reikėtų daug daugiau. Mes turime įsisteigę romanų ir kitokių veikalų premijų, kurios paskatina rašyti. Tai yra gerai. Bet dar labiau mums dabar yra reikalinga rašyti ir leisti religinio turinio knygas, kurios ir mūsų tautiečius Lietuvoje kaip nors gali pasiekti. Jau seniai buvo keltas klausimas ir daugelio labai entuziastiškai pritartas, kad reikėtų paruošti ir išleisti įvairiais religiniais bei moraliniais klausimais brošiūrėlių. Jos galėtų būti net naudingesnės už storas knygas. Knygą perskaityti reikia ryžto ir laiko, o keliolikos puslapių brošiūrėlę perskaityti būtų visai nesunku. Gerai parašyta brošiūrėlė galėtų būti daug naudingesnė, negu stora knyga. Deja, kai kurie mano, kad parašyti knygą yra daug daugiau garbės, negu išleisti tik trumpą brošiūrėlę. Bet juk ne garbė, o nauda mums svarbu.

     Visi, kurie su jaunimu susiduria, žino, kad dabartinio mūsų jaunimo moralė yra pastatyta ant labai klaidingo pamato. Įvairios statistikos kelia pasibaisėjimą. Turime kunigų, kurie sako pamokslus, kartais net ir jaunimui veda rekolekcijas, kartais ir kokį straipsnį parašo, bet atrodo, kad kai kurie labai svarbūs ir esminiai religijos bei moralės klausimai jiems yra tabu. Dabar žmonėms, ypač jaunimui, reikia dvasiniu proteinų, o ne beverčių saldainiukų! Pamoksluose ir konferencijose jie mėgsta paskrajoti padangėmis, labai abstrakčiai pakalba apie kažkokią neaiškią meilę (kurią jaunimas dažnai supranta visai kitokia prasme), bet apie pagrindinius religijos ir moralės klausimus lyg bijosi išsitarti, kad nebūtų apšaukti nemoderniais, atsilikusiais, senoviškais. Radikalus posūkis kitokia kryptimi čia yra būtinas. Ką norėti, kad jaunimas būtų religingas ir moralus, jeigu apie tai neturi jokio supratimo, nes niekas jam apie tai nėra kalbėjęs!

     Baigdami dar vėl grįžkime prie tėvų. Moralinius bei religinius principus reikia vaikui diegti nuo pat mažens. Mažam vaikui įdiegti tokie principai dažnai turi įtakos visam gyvenimui. Nereikia bijoti rimtų auklėtojų siūlomų naujų moralinio auklėjimo metodų, kurie nebuvo įprasti Lietuvoje.

     Daugelis sutinka, kad vaikui labai daug žalos gali padaryti televizija, ypač dabar, kai yra įvestos tos "kabelinės” stotys, per kurias kartais rodomi net pornografiniai filmai. Yra šeimų, kurios čia pasuko radikaliu keliu ir išmetė į šiukšlyną televizijos aparatus, nes pamatė, kad tai gali būti grubi priemonė vaiko sielos žudymui. Daug kas kreipiasi ir į valdžią, kad sutvarkytų ir televizijos programas, ir uždarytų pornografinę literatūrą platinančias krautuves, bet teismai atsako, kad čia būtų laisvės varžymas. . . Tai akli žmonės, kurie nesupranta, kad tokia "laisvė” veda į žiauriausią vergiją. Nereikėtų liautis kovoti, nuolat kelti šį svarbų klausimą — gal kada nors ir aukščiausieji teismai supras, jog čia eina kalba apie viso krašto ne tik moralinę ateitį.

 


 

• Prezidentas Reagan, liepos 15 d. kalbėdamas JAV sąjūdžio Right to Life vadovybės suvažiavime, pabrėžė, kad negimusių kūdikių žudymas yra širdį verianti JAV tragedija. Jis pažymėjo, kad jau yra atėjęs laikas kongresui pažvelgti į šią negerovę. Prezidento kalba buvo įrašyta į filmą.