Spausdinti

R. Šilbajoris

     Icchokas Meras yra daug rašęs apie žydų tautos tragišką ir aukštą paskirtį, taip sudėtingai, skausmingai supintą su lietuvių tautos likimu. Tačiau "Sara” yra pirmoji knyga, kur veiksmas vyksta ištisai tik Izraelio valstybės kontekste. Tai anaiptol nereiškia, kad Meras jau atsisveikino su jį išugdžiusią Lietuvos žeme. Gal net priešingai — jis jos ribas išplėtė iki pat šventosios žemės, nes ten dabar gimsta ir auga jo lietuviškas kūrybos žodis.

     Kaip ir visados Mero raštuose, šis žodis yra pilnas dramatiškos įtampos, plėšte plėšiantis įprastinį, kasdienišką tikrovės pajutimą, reikalaujantis specialių protinių, o ypač moralinių, pastangų iš skaitytojo. Pasaulis atrodo romane tartum sudėstytas iš laužytų plotmių, aštrių skeveldrų, lyg kubistų paveiksluose, tik su tuo skirtumu, kad jis yra gyvas, glaudžiai apsupa skaitytoją ir skaudžiai rėžia jo širdį. Sara, pagrindinė romano veikėja, yra vieniša moteris Izraelyje pagarsėjusio "šešių dienų karo” metu. Karas jai atėmė vyrą ir sūnų, palikęs tik didelę, juodą tuštumą dvasioje, kuriai užpildyti reikia be galo daug meilės. Nenumalšinamai meilės ištroškusi, ji atiduoda save svetimiems vyrams, tačiau kurie patys yra taip gyvenimo sužaloti, kad apie meilę mažai ką supranta ir Sarai gali pasiūlyti tik fizinę aistrą, tuo paversdami ją iš esmės prostitute.

     Šitiek pasakę, mes labai paviršutiniškai paliečiame tik vieną romano aspektą. Iš tiesų, Saros būklė yra daug sudėtingesnė. Ji gyvena tartum iš karto trijose laiko plotmėse: maža mergaitė koncentracijos lagerio barake per buvusį nacių karą; aistringai mylinti jauna mergina Izraelio naujakurių barakuose; ir vieniša moteris tuščiam naujam name, laukianti pasiuntinių, kurie jai praneš apie sūnaus ir vyro mirtį naujame kare. Kiekviena plotmė turi savo centrinį įvykį, ar būseną, kurie vienas su kitu susigretina ir tampa daugialypiais simboliais. Pirmoje plotmėje Sara stovi prie lango, nors jai ir mirtis gresia, nes žydams uždrausta auginti vaikus, ir mato, kaip prie vartų du policininkai išprievartauja jos motiną. Šis prisiminimas-vizija pakartotinai grįžta į sąmonę vėliausioje laiko plotmėje, kurioje jis su klaikia ironija savaip atsikartoja jau pačios Saros apsisprendimu. Tartum dėl atpildo už motinos išniekinimą, ar keršydama pasauliui už skriaudą, ar bausdama save už tai, kad savo prievartaujamą motiną matė, Sara dabar pakartotinai sueina į lytinius santykius su dviem broliukais, mongoloidais neūžaugom, tartum jie būtų anų policininkų grotestiškai įsikūnijusios sielos.

     O vidurinėje plotmėje ant smėlio kalno auga didelis, ošiantis medis, ir Dovydas, ir jie abu "kyla aukštyn, jie bėga medžio link, ir medis vis arčiau ir arčiau, ir tylu aplinkui, tik smėlis girgžda ir medžio lapai šlama, ir visame pasaulyje, kaip pačioje pradžioje — nieko daugiau, tik jiedu, vieni du” (12 psl.).

     Tas medis išauga, kaip didelė skausminga meilė, per visą knygą; jis tampa tartum išniekintos paleistuvės Saros kilnus įsikūnijimas, puse savo šaknų dar tebesilaikantis ant buldozerių pagraužtos kalvos, tartum likimo ženklas. Dovydas dingsta kare: jis žūva ar Sarą pameta, nuėjęs su kita, ir jai lieka tik šis sapnas, nyki vienatvė su neūžaugom ir vaikystės prisiminimų klaikuma.

     Šie tušti vienatvės namai prisipildo vyriškais vardais ir žingsniais, rankomis, lytim ir skausmu. Praeiviai, mylimieji, šlykštūs niekšai iš buvusio ir esamo laiko, iš Izraelio ir Europos, apgyvendina jos baisųjį sapną, apstoję medžiu išaugusį meilės šauksmą Dovydui, ir palieka savo ženklus kambariuose: kareiviški batai, šautuvo alyvos kvapas, skutimosi mašinėlė, atšalusi kiaušinienė, neatslūgstantis sielvartas ir atspindžiai veidrodyje:

     "Veidrodžio centre buvo plati lova, o toj lovoj, paklodėmis prisidengę, -— moteris ir vyriškis. Ta moteris buvo jinai, o vyriškis — kareivis, kurį parsivedė vakar vakare, bet lova buvo ne čia, buvo toli, veidrodžio gilumoj, o tie du žmonės, lovoje gulintieji, — tokie pat tolimi, — visai ne ji ir visai ne kareivis” (16 psl.).

     Tų vyrų vardai vėl savaip suriša Izraelio dabartį ir Saros egzistencinę tragiką su Izraelio praeitim, kurios pėdsakai nusitęsia per Biblijos dykumų smėlį. Tas kareivis, jau pagyvenęs, yra Abraomas, žydų tautos patriarchas, gulintis kartu su bevaike Sara, pats taip pat kare praradęs savo vaikus, pasimetęs ir apsvaigęs iš skausmo. Jis yra ir Jokūbas, užėmęs vyresniojo brolio vietą tėvo palaiminimui, Dievo lemtas apvaisinti Izraelio tautą, o dabar vienišas bergždžiam bendravime su savo vaiką praradusia moteria. Biblinis Jokūbo sapnas apie laiptus į dangų skaitytojo sąmonėje susilieja su Saros sapnu apie Dovydą ir medį kalne, dabar su skaudžia ironija atsiliepiančius į ano, Biblijos Dovydo, žodžus apie tai, kaip jis lips į Viešpaties kalną, ir apie teisinguosius, kurie klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedrai. Toliau yra Joną, buvęs vokietis Johanas, kurio tėvas buvo žydas belaisvis ir kuris gimė apipjaustytas ženklan Dievo bausmės ir Dievo malonės. Yra, aišku, ir tie du šlykštūs broliukai, bet baisiausias iš visų ateinančių yra Benis (gal Biblijos Benjaminas, parduoto Juozapo jauniausias brolis?) — kartu su Sara buvęs koncentracijos lageryje, žiūrėjęs kaip policininkai jos motiną prievartauja, o paskui atėjęs pas ją, be sąmonės gulinčią prie vartų, ir dar kartą pats ją išprievartavęs.

     Dovydas dingo, Jona-Johanas žuvo kare, bet Benis liko gyvas ir grįžo, dabar reikalaudamas sau ir pačios Saros. Tai jį Sara ir pasmaugia pačiame lytinio akto įkaršty ir išsivaduoja nuo viso savo slogučio, ir susiliečia su mirtimi, užversdama paskutinį knygos lapą.

     Laiko, vietos ir žmonių vardų tarpusavio santykiai ne tik išryškina kontrastus, bet ir linksta į jų susivienijimą, tartum kiekviena nauja tikrovės plotmė būtų tik tos pačios, per viską plaukiančios būties moduliacija. O ši pagrindinė srovė tai yra gilus ir skausmingas meilės jausmas kraštui, Izraeliui ir žmonijai, kuris persunkia visą vaizdų ir įvykių pynę, kiekvieną smulkmeną pakeldamas simbolinėn aukštumom Mero romanas pats patampa tartum dideliu simboliu — meilės himnu žmogui, kylančiu iš tamsių sielvarto gelmių.

Icchokas Meras. SARA. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas 1982 m. Čikagoje. 160 psl., kaina 8 dol.