Spausdinti

CHIARA LUBICH

     "Ir jei tavoji koja veda tave į nuodėmę, — nusikirsk ją, nes tau geriau luošam įžengti į gyvenimą, negu, turint abi kojas, būti įmestam į pragarą” (Mkt),45).

     Šie žodžiai mini vieną iš trijų į save panašių patarimų, kuriuos Jėzus davė, pirmiausia kalbėdamas apie ranką, paskui apie koją ir galiausiai apie akį. Aišku, tie žodžiai nereiškia raidiško pritaikymo. Jėzus tikrai nepatarė savęs žaloti. Jis tik nori paprastai pasakyti, kad, esant tokioms aplinkybėms, kuriose gali būti sunkios nuodėmės pavojus, mes turime būti pasiruošę skirtis nuo visko, įskaitant mums brangius asmenis ir daiktus, nerizikuodami prarasti paties didžiausio gėrio — išganymo, su kuriuo palyginant, visos materialinės gėrybės yra tik niekai. Kai Jėzus primygtinai primena, kartodamas tris kartus, tai rodo Jo norą, kad nedarytume kompromisų moraliniuose sprendimuose.

     "... tau geriau įžengti į gyvenimą...” Neįžengti į gyvenimą, t.y. į amžinąjį Dievo gyvenimą, nebūti Jo karalystėje, žmogui reiškia visišką praradimą, nes kūno mirtis atneša taip pat ir amžinąją mirtį, o žemiškasis gyvenimas visiškai netenka prasmės. Žmogiškai būtybei, sukurtai gyventi amžinai, tai yra visiškas praradimas.

     Kaip tad šiuos žodžius mes galime įgyvendinti? Jėzus mini akį, ranką ir koją, kurios gali būti nuodėmės priežastis. Pavyzdžiui, ranka gali būti naudojama ką nors pavogti. Koja gali mus nunešti į vietas, kurios turi būti visiškai vengiamos, nes jos veda į nuodėmę. Mes žinome, kad galime naudoti savo akis, žiūrėdami į kitų žmonių nuosavybę ar į juos pačius, jų geisdami. Pirmieji krikščionys vykdė tuos nepaprastai stiprius Jėzaus žodžius, bet kokia kaina vengdami svetimavimo nuodėmės.

     Kristus, išvardindamas taip svarbius ir brangius žmogaus kūno narius — akį, ranką ir koją — tuo nori pasakyti, kad jokia auka nėra per didelė, jeigu ji gali apsaugoti nuo vienybės su Dievu praradimo. Todėl reikia nutraukti kiekvieną širdies prisirišimą prie visa to, ko neturėtume trokšti. Mes negalime sekti Jėzumi, jei neišsižadame savęs ir nemylime savo kryžiaus. Krikščionis negali būti abejingas, jis turi būti apsisprendęs.

     Vykdydami Jėzaus įsakymus, mes pamatysime, kad net mažiausias aukojimasis yra atlyginamas. Kai atsisakysime ar atsižadėsime visko, mes patirsime džiaugsmą, tikrą džiaugsmą, kurio pasaulis nepažįsta, nes to džiaugsmo šaltinis yra danguje.

     Kaip šakų genėjimas augalui atneša naują augimą, taip ko nors atsižadėjimas iš meilės Kristui kiekvieną kartą suteikia krikščionims džiaugsmą. Tad drąsiai šalinkimės nuo visa to, kam neturėtų būti vietos mūsų širdyje. Tada būsime verti dangaus, o taip pat dar ir šiame gyvenime patirsime ramybę, kurios pasaulis negali duoti.

Iš anglų kalbos išvertė K. P.