Spausdinti

GUNDA KODATIENĖ

VYKSTAME Į MAROKĄ, liepos 9 d.

     Telefonas visus pažadino 4 val. 45 min. ryto. Skubiai papusryčiavę, paliekam patogų viešbutį. Skubėdama palieku ir savo naują megztuką spintoje kabėti—bus kam nors priedas prie arbatpinigių. Apleidžiame Huelvą ir autobusais vykstame į Atlanto pajūrio uostą. Iš čia Gibraltaro sąsiauriu kelsimės į Maroką, šiaurinės Afrikos valstybę.

     Tiek girdėta, skaityta ir televizijoj matyta apie šio kontinento gyvenimą, bet manau, kad kiekvienas kitaip vaizdavomės šį paslaptingą kraštą. Žinoma, mes nevykom į Afrikos gilumą, nematėm 500 svarų liūtų nei šokančių pusnuogių negrų. Matėme tik Amerikai draugišką arabų valstybę Maroką, Afrikos langą į Europą.

     Marokas labai sena istorinė valstybė. Jau Romos imperijos laikais susilaukusi arabų invazijos ir Mahometo religijos. Vėliau pateko ispanų, portugalų ir prancūzų įtakon. Ypač daug pasiliko ispanų įtakos, kurie čia išbuvo apie penkis šimtmečius. 19-me šimtmetyje karuose su Ispanija ir Prancūzija Marokas pajėgė apginti savo nepriklausomybę, bet 1912 m. vėl jos neteko ir tapo Ispanijos bei Prancūzijos protektoratas, o šiaurinėje dalyje buvo sudaryta tarptautinė Tanžyro zona. 1914 m. vėl prasidėjo atkakli kova dėl nepriklausomybės.

     Tuo metu buvęs gabus prancūzų gubernatorius maršalas Lyautey dėjo visas pastangas civilizuoti kraštą, išlaikyti taiką, bet pasipriešinimas buvo toks didelis, kad virto karu prieš europiečius. Po antrojo pasaulinio karo sueuropėjusi vietinė inteligentija susibūrė į stiprią partiją ir pradėjo gerai organizuotą dar stipresnę kovą dėl krašto nepriklausomybės. Nei prancūzų pradėtos socialinės reformos, nei Mahometo V ištrėmimas to sąjūdžio nesulaikė. Pirmoji nuo protektorato atsisakė Ispanija, vėliau ir Prancūzija. Marokas tapo nepriklausomas. Grąžintas ištremtas sultonas Mahometas V ir 1957 m. rugpjūčio 16 d. paskelbtas Maroko karalium.

Tipiški Maroko vaizdai

     Iki 1912 m. tik su rizika gyvybei buvo galima šį kraštą lankyti. Jis vis dar buvo labiausiai atsilikusi, izoliuota, prie Viduržemio jūros esanti valstybė. Miestai dar buvo apsupti mūrais, ir vartai naktimis užrakinti. Tik paskutiniaisiais dešimtmečiais Marokas tapo populiari valstybė, kai valdžia investavo gerą pinigų sumą, kad viešbučiai ir restoranai būtų priimtini atvažiavusiems turistams, kurių vis daugiau ir daugiau pradėjo lankytis iš Amerikos, Kanados ir Anglijos.

     Ankstyvas rytas. Mažai miegota, būtų gera snūstelti, bet įdomumas, ką nuvažiavę rasime, galutinai išblaško miegą. Dar labiau išblaško energingas, jaunatviškas Rimos balsas, kurį vis girdžiu... Aleksas mums yra pasakęs: "Kas vieną dieną sėdi priekyje, kitą dieną teeina į galą”. Būdama paklusni turistė, sėdžiu pačiame gale, mažai ką girdžiu, ką aiškina vadovė, tai mano akys, lėkdamos autobuso greičiu, stebi aplinką. Vis mažėja kalnuotumas ir miškingumas. Prasideda lygumos, gerai išdirbtos žemės, javų, daržovių laukai. Matyti karvių bandos. Augmenija smulkėja, auga tik kažkokie krūmokšniai. Visai artėjam prie Atlanto ir prie Algeciras miesto. Daugiausia arabų statyba. Balti baltutėliai namai. Privažiuojam uostą. Vadovų patarti, paliekame sunkesnius lagaminus autobuse, su savimi pasilikdami tik tai, kas reikalinga dviem dienoms, ir lengvi keliamės per Gibraltarą. Vadovės mums išdalina prašmatnius geltonus plastikos bilietus su stambių raidžių įrašu "Hydrofoil”. Palinkėję laimingos kelionės, mūsų vadovės Barbara ir Teresė drauge su šoferiais ir mūsų turteliu autobuse lieka Ispanijos pusėje. Skaitau tą įrašą "Hydrofoil” ir kraipau galvą. Mano vyras paaiškina, kad bus laivas ant povandeninių sparnų ir tartum skris vandens paviršiumi.

     Turime daugiau kaip valandą laiko. Ne tik mes, bet ir visi foto aparatai sužiuro į Algeciras uosto įlanką ir įdomius, baltus arabų statybos namus su taisyklingais apskritais skliautais ir puošniomis kolonomis.

     Atplaukė mūsų laivas "Queen Foil”. Atiduodame iškilmingus bilietus ir dar iškilmingiau žengiame į neįprastą laivą. Kas telpa viršuje, kas patogiai įsitaiso apačioje. Besikalbėdami nė nepajutome, kaip pasišokinėdamas vandens paviršiumi mūsų laivas pasiekė Tanžyrą.

TANŽYRE

     Staigiai atsiradus nepažįstamame, egzotiškame krašte, kur viskas kitaip ir neįprasta, nenoromis pradėjau spoksoti į gražiai nuaugusius vyrus, kurie, įsispyrę į odines šlepetes, daugiausia dėvėjo tam tikrus ilgus baltus marškinius ir aukštokas, ilgas, cilindro formos kepuraites. Matėme arabų ir su baltais turbanais. Neilgai trukus, vienas pasisiūlė mūsų montrealietei, sakydamas, kad turi tris žmonas, tai dar gali vieną vesti. Seniau jie galėjo vesti tiek, kiek galėjo išlaikyti, o dabar — ne daugiau kaip keturias. Krito į akį ir vietinės moterys — taip pat daugiausia su ilgais tamsiais drabužiais, veidus prisidengusios šydais. Jos buvo labai panašios į vienuoles.

     Perėjom muitinę, patikrino ne tik dokumentus, bet ir įvežamą turtą. Nežinia, ko jie ieškojo: ginklų ar ko nors kito. Viskas buvo gerai suorganizuota. Jau mūsų laukė du autobusai, kuriais vykome į Tanžyro centrą, į mums skirtą Rembrandt viešbutį. Labai mandagūs patarnautojai, uniformuoti pilkais, ilgais iki žemės palaidiniais ir cilindrinėmis raudonomis kepuraitėmis.

     Gauname raktus, susitvarkome, keičiame pinigus, už vieną dolerį gaudami 6 dirhams. Jie savus pinigus turi tik nuo 1959 metų, — anksčiau vartojo ispaniškus. Turėdami laiko, norime pasižvalgyti po krautuves. Vos tik išėjus pro duris, tuoj apipuola prekių siūlytojai, vos gali atsiginti. Bevaikščiodami sutinkame Aldoną. Nors ir labai narsi, bet viena eiti į krautuves nenorinti. Einame drauge, užsukame į odos išdirbinių krautuvę. Iš anksto žinodami, kad reikia derėtis, pasiūlome truputį mažiau, negu prašo, ir tuojau nuperkame: vieni lagaminą, kiti rankinuką, treti kitokius dalykus. Mokame doleriais. Čia juos mielai ima. Sugrįžę įsitikinome, kad daug permokėjome, kad kiti tuos pačius dalykus nusipirko daug pigiau. Po-nios prisipirko arabiškų drabužių ir tuojau pasipuošė. Viena už kitą gražesnė paradavo viešbučio prieangyje.

     Pietauti ėjome visi drauge miesto gatvėmis į nuošalų restoraną "Damaskus”. Labai jaukus įspūdis įžengus. Stalai padengti švariomis staltiesėmis, ant jų pastatytos uždegtos įmantrios vario žvakidės. Kabo degantys variniai sietynai. Mus pasitinka būgnų ir kitokių instrumentų skambi vietinė muzika. Jaučiame tikrai šventišką nuotaiką. Netrukus pasirodo ir šokėja, atlikdama "pilvo šokį”. Po jos antra, paskui trečia... Viena už kitą grakštesnė, spalvingesnė. Mes tik vos spėjome stebėti ir ploti. Nuotaikos pagauta, ir viena mūsų ponia išėjo pabandyti, bet toli gražu neprilygo marokietėms.

     Arabai valgiui skiria daug reikšmės ir jam paruošti nesigaili laiko. Gardžiavomės jų mėgstama koše, vadinama "couscous”, o taip pat ant ugnies kepta, ant ilgų metalinių virbalų suverta aviena, ką mes vadiname šašliku, o jie — "kebab”. Padavėjai nešiojo ąsočiuose ir pylė kažkokį padažą, bet aš jų nevartoju, tai ir skonio neteko patirti, bet kiti sakė, kad buvo pikantiška. O jų mėtų arbata — tai po gero valgio tiesiog nepakeičiama. Muzikantai ir šokėjos mus išleido su linksmu šypsniu, o mes jiems į didžiulę dekoratyvinę varinę lėkštę primetėm dolerių.

PARADAS KARALIAUS GARBEI

     Grįžę iš pietų, laukėme svarbaus momento — parado karaliaus garbei. Dabartinis Maroko karalius Hassan II, gimęs 1927 m. liepos 9 d., kaip tik šiandien šventė savo 55-tąjį gimtadienį. Tikrai gerai pataikėme — bus proga pamatyti įdomias iškilmes. Nors karalius gyvena sostinėje, bet jo gimimo dieną švenčia visas kraštas. Mūsų viešbutis buvo centrinėje gatvėje, tai ja ir praėjo visas paradas. Viešbučio tarnautojai pasakė, kad paradas prasidės 9 val. vakaro, bet prasidėjo žymiai vėliau ir tęsėsi valandą su viršum. Gatvėse plevėsavo plytinės spalvos su žvaigžde viduryje tautinės vėliavos, gatvės atrodė, lyg užtvinusios upės, visur buvo pilna žmonių. Kai kurie mūsiškiai išėjo j gatvę, o kiti, kurių langai buvo į gatvės pusę, stebėjo paradą iš savo kambarių ar iš balkonų.

     Paradas prasidėjo su jaunomis, labai skoningai apsirengusiomis merginomis: mėlynos trumpos suknelės ir kepurės, baltos kojinės, batukai ir pirštinės, balta palerina — tikrai europietiška apranga. Po to žygiavo apie 30 vyrų orkestrantų su baltais marškiniais ir tamsiomis kelnėmis bei kepuraitėmis. Toliau buvo nešama didžiulė Maroko vėliava, o už juos važiavo gražiai papuoštas vežimas su ypatingai dideliu karaliaus paveikslu ir taip pat didele karališka karūna. Ir vėl pasirodė būrys grakščių merginų, apsirengusių baltais ir raudonais drabužiais. Buvo nešami įvairūs plakatai, vėl karaliaus portretas ir būriai jaunų vyrų bei merginų. Pasišokinėdami žygiavo arabiški klaunai, atlikdami visokius pokštus, kartais net voliodamiesi ant žemės. Žygiavo ir uniformuoti mokyklinio amžiaus vaikai, pasipylė virtinė vežimų su laivu, švyturiu, lėktuvu ir t.t. Atvažiavo ir baltai apsirengusios ligoninių seselės ir arabiškai apsirengusių linksmų vyrų būriai. Pagaliau pasirodė didelis derliaus vežimas su įvairiausiais jų krašte augančiais vaisiais ir daržovėmis, o taip pat vagonėliai su gėlėmis ir žalumynais. Pačiame parado gale jojo raiteliai ant arklių, kupranugarių ir asilų. Jie šaudė iš ilgų arabiškų šautuvų, užtaisytų paraku. Tokių senoviškų ilgų, net sidabru išpuoštų šautuvų galima pirkti krautuvėse. Su tokiais šautuvais arabai kariavo prieš anglus.

TANŽYRAS IR JO APYLINKĖS, liepos 10 d.

     Moderniame viešbučio restorane pavalgome gerus pusryčius. Prie skanių bandelių užsisakome dar kiaušinių ir ko tik širdis geidžia. Žinoma už tai reikia užmokėti. Važiuojame autobusais apžiūrėti Tanžyro ir apylinkių. Vadovu gauname juodų garbanų, liekną ir labai šnekų arabą. Važiuojame kalnuotomis miesto gatvėmis, pavadintomis Kalifornijos ir kitais pažįstamais vardais. Mieste mažai žalumo: medžių, gėlių, krūmų. Krautuvės ir gyvenami namai be ypatingų papuošimų, pagrąžinimų. Kylame vis įkalnin, vis aukščiau. Pagaliau važiuojame kalno šlaitu, apačioje visu savo grožiu atsiveria miesto panorama. Arabiško ir ispaniško stiliaus statyba, balti namai, nameliai su plokščiais stogais. Išsikišęs 80 metrų aukščio paminklinis bokštas. Palikus miestą, pasikeičia gamta. Pravažiuojame žalumynuose skęstančią gubernatoriaus buveinę ir daug kitų įdomių su kolonomis pastatų, priklausančių įvairiems valdžios pareigūnams. Čia jau daug žalumo, krūmų, gėlių. Daug į lietsargi panašių palmių, vadinamų "umbrella”.

     Kur tik sustoję išlipame, mus apipuola prekių siūlytojai. Ponios vis dar perka arabiškus drabužius, odos, vario išdirbinius ir įvairias smulkmenas. Sustojame ir prie kupranugarių "biznelio”, kur už vieną dolerį, o vėliau ir už pusę, kas norėjo, galėjo pasėdėti ant kupranugario kupros, o kiti vos spėjo foto aparatais gaudyti pozas.

     Marokas — vienintelė arabų valstybė, gulinti prie Atlanto, Gibraltaro ir Viduržemio jūros, nes visos kitos arabų valstybės yra prie Viduržemio jūros. Važiuojame keliu, einančiu aukštuma visai prie Atlanto. Matome gausybę čigonų būdelių. Jie čia gyvena iš žuvininkystės ir turimų daržų. Užeiname į labai įdomią erdvią olą, kuri natūraliai erdviu langu atsiveria į Atlantą. Nepaprastas vaizdas. Fotografavome ne tik olos angą, bet ir sutiktas, iškilmingai apsirengusias čigones. Toliau važiuodami pakraščiu, gėrėjomės neužmirštamais vaizdais. Privažiavome vietovę, kur Gibraltaras susisiekia su Viduržemio jūra. Vadovas paaiškino, kad prieš tūkstančius metų čia buvo didysis tvanas.

     Anglų kalba istorinėje knygoje teko skaityti, kad kur dabar prasideda Gibraltaro sąsiauris, ten baigėsi Atlantas. Sąsiaurio vietoje buvusi lyguma tęsėsi ir ten, kur dabar yra Viduržemio jūra, su keliais žmonių apgyventais ežerais. Šias lygumas supo kalnynai. Prieš daug tūkstančių metų per žemės drebėjimą Atlantas išsiveržė ir šias lygumas užliejo. Tą nepaprastą vandens išsiveržimą ir vadina didžiuoju tvanu. Teisybė ar hipotezė — ne man spręsti. Bet kad Viduržemio

Didysis prekymetis Tanžyre.

jūroje vis randama visokių iškasenų, parodo, kad ten galėjo gyventi kultūringi žmonės, kurių gyvenvietės per tvaną buvo užpiltos vandeniu.

     Sustojome išgrįstoje aikštėje ir matome baltai apsivilkusį arabą, rodantį visokias išdaigas su gyvatėmis. Dviem pirštais jas kilnoja, o jos raitosi, iškelia galvas, tartum sveikinasi. Mes žiūrime ir stebimės.

     Privažiuojame 15-tame šimtmetyje ispanų pastatytą Casbah pilį, aptvertą aukšta akmenine siena. Pilies sienos bus kokio metro storumo. Ten gyveno sultonai. Dabar palikta tik keletas muziejinių kambarių — apžiūrėjimui. Įdomus sultono kambarys, kuriame ir dabar dar guli dėžės, kur buvo laikomi ir sveriami pinigai. Aplink pilį prie aukštos mūrinės sienos dabar prisiglaudusios varguolių gyvenvietės. Namai —tiesiog ištisiniai mūrai. Ten gyvena tūkstančiai žmonių. Šeimos labai gausios — vidutiniškai po 7 vaikus. Bandoma įvesti gimimų kontrolė, bet nesiseka: vadovas pasakojo, kad moterys ima piliules, bet vis gimsta vaikai. . . Mirtingumas labai didelis, nes žmonės nepripažįsta vaistų, daugiausia gydosi žolelėmis ir malda. Gatvė, einanti aplink pilį, pilna vaikučių. Jie daugiausia basi, kai kurie su šlepetėm, bet visi švarūs ir mandagūs. Pilna ir suaugusiųjų, sėdinčių ant laiptelių arba ant žemės ir pardavinėjančių vaisius, daržoves, įvairias žoleles. Gaila žmonių, bet širdis neleidžia nieko valgomo pirkti. Jau mes ir taip prigąsdinti, kad negalima iš krano vandens gerti. Pirkome mineralinį vandenį ir niekas nesusirgome.

     Po priešpiečių dalis mūsų ekskursantų važiavo apžiūrėti už miesto kitų varguolių gyvenviečių ir jų čia gaminamų bei parduodamų prekių. Tai lyg didžiulė rinka, kur įvairiausius rankų darbus iš odos, vario ir kitų medžiagų čia pat siuva, kala, graviruoja būdelėse ir parduoda. Drąsesni paaugliai,

Marokiečiai — vandens išnešiotojai.

studentai tuoj prisistatė: aiškina, vedžioja, o atsisveikindami tiesia ranką, prašydami dolerių. Vieni duoda, kiti piktinasi jų įžūlumu. Bet ką padarysi — turistas turi būti kantrus ir visur išlaikyti mandagumą.

     Mūsų simpatiškasis vadovas Gaynon Said daug visokių įdomybių mums papasakoja ne tik apie kraštą, bet ir apie save. Jo žmona amerikietė iš Niujorko, turi tris vaikus ir gyvena Floridoje. Jis, būdamas ekskursijos vadovas, su ja susipažino 1962 m., o 1963 m. ją vedė. Atėjus žiemai, ir jis pats važiuoja į Floridą, o po žiemos vėl grįžta čia. Jis papasakojo apie dabartinį karalių Hassan II, kad jis labai daug darąs reformų, norėdamas pagerinti žmonių ekonominę padėtį, o taip pat ir išlaikyti nepriklausomybę. Nors ir jie turi politinių priešų, net gyvenančių kaimynystėje, bet būdami draugai su Amerika, kuri jiems daug padeda, jaučiasi saugiai. Mes jam paplojame.

     Marokas beveik neturi pramonės. Svarbus pragyvenimo šaltinis yra žemdirbystė. Jie turi apie 20 milijonų akrų dirbamos žemės. Augina avižas, kviečius, citrininius ir alyvų medžius, vynuoges. Labai čia mėgstama mėta, iš kurios verda arbatą. Mėtinės arbatos galima gauti visose valgyklose ir užkandinėse. Svarbus krašto pragyvenimo šaltinis yra ir turizmas, o taip pat ir įvairūs rankų išdirbiniai. Kraštas turi ir mineralų bei anglies.

     Maroke iš 20 milijonų gyventojų 8 milijonai yra musulmonai, toliau katalikai, protestantai ir žydai bei kitos mažumos. Musulmonai negeria jokio alkoholio, neužsiima azartiniais lošimais. Nors musulmonams leidžiama turėti keturias žmonas, bet apie 99% turi tik vieną, nes daugiau išlaikyti nepajėgia. Tik milijonieriai gali turėti keletą žmonų. Vienas buvęs portugalų karalius, sako; turėjęs apie 500 žmonų. Tai bent haremas! Paprastai musulmonai pasirenka žmonas, visai jų nematę. Siunčia dovanas, susitaria su tėvais ir užmoka tam tikrą pinigų sumą. Pradžioje tik užsirašo, vėliau būna vestuvės. Jei pasirinktoji nebūna nekalta, jie gali per savaitę išsiskirti. Jų tikėjimas leidžia išsiskirti iki trijų kartų, bet vyras nei dovanų, nei pinigų atgal negauna, o jei nuo jo gimsta vaikas, jis turi mokėti alimentus.

     Mūsų buvimo metu musulmonai turėjo pasninko mėnesį, vadinamą "Ramadan”. Šį mėnesį nuo saulės užtekėjimo iki nusileidimo jie nieko nevalgo. Per dieną išalkę, grįžta iš darbų vakare ir tik tada gerai pasisotina.

SĄŽININGUMAS IR PREKIŲ SIŪLYTOJAI

     Pagalvojus, niekaip nesuprantu dar Lietuvoje girdėto posakio reikšmės "elgiesi kaip arabas”. Kiek teko stebėti vietinius Tanžyro žmones, jie yra simpatiški, mandagūs, draugiški, o krautuvėse net labai sąžiningi. Įsitikinau, kai krautuvėje reikėjo užmokėti už pirktą daiktą 5 dol. o pardavėjas neturėjo grąžos amerikietiškais pinigais. Mumis pasitikėdamas, vienus paliko krautuvėje ir išėjo pakeisti 10 dolerių. Grįžęs atidavė man tik grąžą — 5 dolerius, o aš užsikalbėjus paėmiau prekę ir vėl padaviau jam grąžintus 5 dol. Išėjus iš krautuvės, atsiminiau ir tuoj pat grįžau. Krautuvininkas tuos 5 dol. tuoj atidavė. Panašiai buvo Branguolei ir Jonui. Jiems perkant, davė nepakankamai grąžos. Tik parėję į viešbutį, pastebėjo, kad trūksta 10 dol. Nuėjo į krautuvę. Nors nebuvo to paties pardavėjo, bet kitas jų šeimos narys be jokių kalbų pinigus atidavė. Toks sąžiningumas ir pasitikėjimas tikrai mus nustebino.

     Nemalonus reiškinys, kad beveik visur reikia derėtis. Daugumoje krautuvių užsiprašoma daug aukštesnė kaina ir paskui nuleidžiama. Sako, kad rytą atėjusio pirmojo pirkėjo jie niekad neišleidžia nepirkusio, nes kitaip visa diena būtų nesėkminga. O gatvės pardavėjams tai nežinai nė ką pasiūlyti. Mūsų viešbutis tais pardavėjais buvo tiesiog apgultas: vienas persimetęs ant rankos odinius diržus, kitas moteriškas palaidinukes, trečias nusitvėręs varinius indus ir t.t. Visi jie laukia iš viešbučio išeinančių turistų. Vos tik išeini pro duris, tuoj jie apipuola ir siūlo savo prekes. Jei nenori pirkti, tai nė neatsisuk į juos, nė nepažvelk, nes kitaip — jie seks paskui tave, vis nuleidinės kainas, iki tu išeisi iš kantrybės ir nupirksi. Mačiau, kad arabas ir tėvui Vaišniui uždėjo ant galvos cilindrinės formos raudoną kepuraitę su kabančiu kutu. Mes tuoj šį naują "arabą” nufotografavome.

     Papuoliau ir pati. Einant visai ekskursijai, prisistato arabas su gražiu kinžalu: medžio rankena, varinė graviruota ir pasidabruota makštis. Prašo 100 dol. Nieko negalvodama, tik norėdama atsikratyti, pasiūlau 10 dol. Jis kažką sumurmėjo ir nubėgo. Visus aplėkė ir vėl grįžta — 50 dol. Nėra ką daryti — vėl pakartoju 10 dol. Dar kiek paskui paėjęs, atidavė už 10 dol. Visi ką nors pirko. Prisipirkome arabiškų gėrybių, ko reikia ir ko nereikia. Juk gaila tų žmonių, kurie stovi prie viešbučių valandomis. "Americans, you are loaded with money” — tad kaipgi iš jų ko nors nenupirksi?

     Tanžyras buvo savotiškai įdomus, ypač palandžioti po krautuves, pavaikštinėti gatvėmis, kuriose gyvenimas verda iki vėlyvos nakties. Dalis mūsų ekskursantų aplankė naktinį klubą, kur už 10 dol. galėjo pasigėrėti arabiškais liaudies šokiais, ypatingai gerai atlikta dviejų berniukų akrobatika, savotiška muzika.

     Žinoma, gaila, kad mes buvome tik Tanžyre ir neturėjome progos toliau po kraštą pavažinėti, geriau pažinti Maroką su jo kalnais, slėniais, upėmis. Nematėme nei jų sostinės Rabato, nei moderniosios Kasablankos. Tai liks svajonė ateinančiam kartui.