P. DAUGINTIS, S.J.
Praeito "Laiškų lietuviams” numerio straipsnyje "Įsakymai ir palaiminimai” rašėme apie Kristaus paskelbtus palaiminimus Kalno pamoksle. Plačiau panagrinėjome trečiąjį palaiminimą: "Palaiminti romieji — jie paveldės žemę”. Šį kartą pakalbėsime, kaip dalyvauti kituose Kristaus palaiminimuose, ypač pirmajame: "Palaiminti dvasingieji vargdieniai — jų yra dangaus karalystė” (Mt 5,3).
PALAIMINIMŲ PAŽADAI
Savo Kalno pamoksle Kristus paskelbė aštuonis palaiminimus: "Palaiminti dvasingieji vargdieniai — jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, kurie liūdi — jie bus paguosti. Palaiminti romieji — jie paveldės žemę” ir 1.1. (Mt 5,3-10). Kaip suprasti tuos pažadus?
Čia Matas kalba apie dangaus karalystę, skirtingą nuo žemiškos karalystės. Dangaus karalystė yra ten, kur karaliauja dangaus valdovas Dievas: kur pavaldiniai Jį garbina, su noru Jo klauso ir vykdo Jo įsakymus; kur viešpatauja gerovė, teisingumas, meilė, taika ir laimė. Kristus "Tėve mūsų” maldoje moko jos vis prašyti: "Teateinie tavo karalystė!” Kalno pamoksle Jis skatina: "Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės!”
Be abejo, žemėje ji nėra ir nebus tobulai įsiviešpatavusi. Tačiau tie palaiminimų dalyviai, apie kuriuos Kristus kalba, jau dabar iš dalies joje dalyvauja. Jie suvokia, jaučia ir siekia, tartum ragauja tos dangiškosios palaimintųjų ir šventųjų neapsakomos laimės (lot. beatitudo). Todėl jie jau ir vadinami palaimintaisiais.
"Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės — jie bus pasotinti”. Jų teisybės alkis ir troškulys jau ir žemėje yra nors kiek pasotinamas. Jie jaučia, kad Dievas savo gerumu juos nuteisina, padaro teisius savo akivaizdoje, jie priklauso prie teisiųjų giminės. Jie ir patys stengiasi būti teisūs — teisingi Dievui ir žmonėms.
"Palaiminti gailestingieji—jie susilauks gailestingumo”. Gailestingieji mėgina būti atlaidūs kitiems, gailestingai užjaučiantys ir padedantys kitiems. Jie yra palaimingi žinojimu: patyrė Dievo gailestingumo ir dar patirs ir bus paties Dievo Sūnaus pakviesti: "Ateikite mano Tėvo palaimintieji — paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę, .. Kiek kartų pasigailėdami tai padarėte vienam mano mažiausių brolių, man padarėte!”
TURTO GRĖSMĖ
Turtas ir kitos žemiškos gėrybės iš esmės nėra nei geros, nei blogos. Jų gerumas ar blogumas priklauso nuo jas naudojančio žmogaus. O žmogus dėl savo sugadintos prigimties yra labai pasinešęs į netvarkingumą, todėl ir į nuodėmingą jų vartojimą su visomis blogomis pasekmėmis sau ir kitiems. Užtat Kristus įspėjo savo mokinius: "Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite”.
Tas perdėtas rūpestis valgiu, drabužiu ir tuo, kuo įsigyjami valgio produktai, drabužiai ir kitos gėrybės, būtent pinigai, yra negeras. Toks rūpestis į juos nukreipia visas žmogaus mintis, dėmesį ir jausmus. Kai žmogus žiūri pro žalius akinius, jam viskas žalia. Taip ir biznierius į viską žiūri pro biznieriško pelno akinius: kiek šis daiktas kainuoja, už kiek brangiau galėčiau jį parduoti, kiek šis ar anas žmogus perka, ar galėtų pirkti iš manęs, kaip su juo elgtis, kad taptų nuolatiniu klientu; kiek duoti šeimos nariams pinigų, kad ne tik nepakenkčiau bizniui, bet kad būtų galima dar praplėsti jį ir t.t.
Tokie žmonės, nejučiomis pradeda pinigą ir kitas žemiškas gėrybes labiau vertinti už savo šeimos narius, už žmogų ir už dvasinius dalykus, į viską žiūrėti vien medžiagiškai, kūniškai, tartum žmogus būtų tik kūnas, bedvasis gyvulys. Tokiems tinka Dievo pasakyti žodžiai prieš tvaną: "Žmogus tapo kūnas, nebėra jame mano dvasios”. Taip reikia suprasti ir Kristaus žodžius: "Kūno žiburys yra akis... jeigu tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje. Taigi, jeigu tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa!” (Mt 6,22-23).
Taip žmogus valgį, drabužį, pinigą ir kitas gėrybes pradeda laikyti didžiausia vertybeir visa širdimi prie jų prisiriša. Kristus apie tokius pasakė labai psichologišką tiesą: "Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis... Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai”.
Mamona buvo senovės sirų turto ir pelno dievas. Vėliau Mamona tapo turto, pinigo įsikūnijimas ir simbolis.
Taigi turtų siekiąs žmogus paprastai yra visa širdimi atsidavęs pinigui ir žemiškoms gėrybėms. Jis nesirūpina Dievo karalystės vertybėmis nei pačiu Dievu, net neapkenčia Jo, nes per prikaišiojantį sąžinės balsą jam ir kitiems trukdąs tomis gėrybėmis naudotis. Užtat Kristus po turtingo jaunuolio pasišalinimo pareiškė: "Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę. .. Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę”.
Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: "Kas tada galės išsigelbėti?” Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: "Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma” (Mk 10,17-27).
TRYS GRĖSMĖS IŠVENGIMO BŪDAI
Kad Dievas gali padėti išvengti baisios turto grėsmės, parodė Jėzus Kristus savo mokslu ir gyvenimu. Tai įrodė ir daugelio žmonių pavyzdžiai. Jėzus pasirinko paprasto, neturtingo žmogaus gyvenimą — gyveno kaip eilinis amatininkas, stalius. Ir kai vaikščiojo, mokydamas žmones, taip pat buvo neturtingas ir dar duodavo išmaldų iš apaštalų ir Jo bendros kasos.
Mokydamas Kristus nurodė tris būdus išvengti pražūtingos turto grėsmės. Pirmas būdas — tai aktualus neturto kelias, nurodytas turtingam jaunuoliui: "Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane” (Mt 19,16-21). Tai labai radikali turto grėsmės išvengimo priemonė. Ja visais amžiais naudojosi ir dabar tebesinaudoja daugybė vienuolių ir pasauliečių.
Tačiau daugelis, nors labai mylėdami Jėzų ir norėdami būti tobuli, negali tai daryti dėl vienos ar kitos priežasties, pvz., dėl pareigos išlaikyti šeimą. Jiems Kristus nurodė ir net reikalavo naudoti kitą priemonę — būti dosniems ir gailestingiems vargšams ir pagalbos reikalingiems. Pavyzdžiui, palyginimą apie gudrųjį užvaizdą Kristus baigia raginimu: "Ir jūs darykitės bičiulių su nešvaraus pinigo pagalba, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes” (Lk 16,9). Taip pat ir Kalno pamoksle skatino: "Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukite sau lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis” (Mt 6,19-21). O lobis danguje sukraunamas gailestingumo darbais: alkaną papenėti, nuogą apdengti. .. pagal paties Kristaus žodį: "Ką padarėte vienam mažiausių mano brolių, man padarėte!”
Kristus paskelbė dar ir trečią būdą, kuris būtinas ir pirmojo kelio žmonėms, o tam tikra prasme reikalingas ir į antrąjį kelią pasukusiems, būtent: "Palaiminti dvasingieji vargdieniai — jų yra dangaus karalystė!”
KĄ REIŠKIA BŪTI DVASINGUOJU VARGDIENIU?
Dvasingieji vargdieniai ar beturčiai yra ne tiek tie, kurie neturi turtų, bet ypač tie, kurie, kad ir turi daug turtų, bet prie jų nepririša savo širdies, jie yra beturčiai ne fiziškai, bet dvasiškai.
Senojo Testamento knygose beturtissuprantamas žmogus, kuris neturi turto ar yra tapęs beturčiu, nes kiti jį nuskriaudė ar išnaudojo, atėmė, ar kitokiu būdu neteko turto. Taip dažnai atsitikdavo su našlėmis, našlaičiais, ateiviais, žemos klasės žmonėmis, ar nebegalinčiais išmokėti skolų su nežmoniškai plėšiamomis palūkanomis ir panašiai. Šv. Rašto knygose Dievas ragina tokius užstoti, globoti, jų neskriausti ir visaip jiems padėti.
Pranašų knygose neturtingojo sąvoka praplečiama. Tai ypač ryšku Dievo tarno apibūdinime pranašo Izaijo knygoje (42,1-4; 50,4-10; 53,1-7). Kai kurių pranašų mokiniai sudarydavo artimą būrelį, tam tikrą komunitetą. Jie gyvendavo drauge, visai nesirūpindami turtu, dalinosi vienas su kitu, ką turėjo, ką gavo iš žmonių, visai pasivedę Dievui ir būdami nuolankūs (plg. Iz 57, 15). Hebraiškai juos vadindavo "anawim”.
Kristus tokią vidujinę dvasią ir laikyseną puikiai išreiškė Kalno pamoksle, sakydamas, kad jeigu Dievas maitina padangių sparnuočius ir aprengia laukų lelijas, "tai argi jis labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai. Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: 'Ką valgysime?’ arba: 'Ką gersime?’ arba: 'Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad visa to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savų vargų” (Mt 6,30-34).
Dievo už viską labiau vertinimas, pirmoje eilėje rūpinimasis Dievu, Jo teisybe ir karalyste, jautimasis vertingu Dievo kūriniu, vaikiškas pasitikėjimas dangiškojo Tėvo Apvaizda, iš savo išteklių davimas išmaldos — štai kas žmogų padaro "dvasinguoju vargdieniu”!
Tad pagal Kalno pamokslą dvasingasis vargdienis yra tikintis žmogus, kuris visai neprisiriša prie turto, duoda daug išmaldos nesigirdamas, yra mažutėlis, nuolankus, kaip vaikas, pasitikintis dangiškuoju Tėvu, visą savo ateitį ir saugumą sudedąs į Jo tėvišką Apvaizdą ir pirmiausia susirūpinęs Dievu, Jo karalyste ir teisybe. Tokių dvasingųjų vargdienių yra dangaus karalystė. JEI NEDALIJAMA, KAS NEBŪTINA . . .
O kiek mes duodame išmaldos iš savo turimų išteklių? Dangaus sparnuočiai sulesa ir miškų žvėreliai suėda tiek, kiek jiems reikia, kiek būtina jų gyvybei palaikyti, o visa kita jie palieka. Panašiai ir žmogus turėtų naudoti maisto ir kitų gėrybių tiek, kiek reikia, kas būtina jo ir šeimos gyvenimui. Visa kita tepalieka ir teleidžia naudotis kitiems, ypač tiems, kuriems labai reikia.
Tačiau tai, "kas būtina”, vis labiau ir labiau didinama. Kultūringos tautos žmogus siekia ir pasiima sau labai daug. Modernioji spaudos, radijo, televizijos ir kitokia propaganda įperša pirkti ir naudoti visai nereikalingus ar mažai naudingus daiktus, be kurių galima lengvai apsieiti. Ir vis jų įvairesnių ir daugiau sunaudojama. Pavyzdžiui, kiek įvairių rūšių gėrimų perkama, kiek pinigų išleidžiama, bet užtektų tik vandens, o retkarčiais vaišėms vieno kito butelio stipresnio gėrimo. Tas pat pasakytina apie nebūtiną ir nereikalingą gėrybių sunaudojimą valgiams, drabužiams, butui, susisiekimui ir t.t.
Ir visa tai daroma, sekant vieni kitų pavyzdžiu, viešąja nuomone, madomis. JAV ir kitų turtingųjų kraštų gyventojai tapo "vartotojų visuomene” (consumer society). Jie tiek gėrybių suvartoja ir vis daugiau jų nori, siekia, tartum būtų apsėsti, nebegalintys kitaip gyventi, panašiai kaip alkoholikai, narkomanai ar kitokiai manijai atsidavę. Michael H. Crosby savo knygoje "Spirituality of the Beatitudes” tai vadina "compulsive cultural addictions”. Lietuviškai gal būtų galima pasakyti — prievartinės kultūrinės ydos, kurių žmonės nebejaučia, kaip manijomis sergantieji proto ligoniai.
Be to, turint daug gėrybių, išteklių, kapitalo, trumpai sakant, turto, su tuo yra surišta garbė, garsus vardas, autoritetas, galia, valdžia. Tokie dalykai, kaip turtas, prestižas, galia, nėra blogi. Jie mūsų laikų visuomenėje reikalingi žmogiškam gyvenimui. Bėda ir blogis pasidaro tada, kai jų naudojama per daug, nepaliekant jų pakankamai kitiems, nesirūpinant kitais, nors tai įgyta, dirbant drauge su kitais, bendradarbiaujant, o gal net kitus išnaudojant ir skriaudžiant.
Dėl to visą laiką kenčia kiti, kitų grupių, klasių, rasių žmonės, atsilikusieji kraštai, kultūriškai ir ekonomiškai nepažengusios Centro ir Pietų Amerikos, Afrikos ir Azijos šalys.
Turtu, prestižu ir galia žmonės ir visuomenės sluoksniai taip persiima, jog tampa lyg jų apsėsti, tartum jų prievartaujami, kitaip elgtis nebenorintys ir nebegalintys. Tai taip pat tampa prievartinėmis kultūrinėmis ydomis, manijomis. Jos paprastai švelniai vadinamos žodžiais su galūne "izmas”. Štai keletas jų išteklių atžvilgiu-,konsumerizmas, technologizmas (neužleidimas techniškų priemonių kitiems žmonėms ir kitoms šalims), militarizmas (apginti turtingųjų ir krašto turtus), ekonominis imperializmas ir kt. Kitų asmenų atžvilgiu-,seksizmas, rasizmas, elitizmas, klasizmas ageizmas (dėl skirtingo amžiaus), klerikalizmas, nacionalizmas ir kt.
Daugiau ar mažiau sąmoningai tos kultūrinės ydos ideologiškaipalaikomos mokyklų, socialinių susižinojimo priemonių ir įvairių institucijų:ekonominių, teisinių (neribotos nuosavybės, akcinių bendrovių, korporacijų), politinių (partijų), religinių (pvz., skatinimu besąlygiškai gerbti nuosavybę, valdančiuosius, darbdavius ir t.t.).
KAIP PASVEIKTI?
Vysk, Anzel, prancūzų katalikų kunigų darbininkų vyresnysis ir pats buvęs kunigas darbininkas, vienoje knygoje aprašo, kaip sunku buvo jam, kilusiam iš pasiturinčios miestiečių šeimos, atsipalaiduoti nuo buržuazinės dvasios, principų, kriterijų ir elgsenos ir su pagarba bei meile žvelgti į darbininką ir bendrauti su juo, kaip su lygiu. Ilgai užtruko, iki suprato darbininkijos galvoseną, vertinimus ir pajėgė darbininkiškai galvoti bei elgtis.
Iš tikrųjų visi žmonės yra lygūs. Visi mylimi to paties dangiškojo Tėvo vaikai. Visiems jiems Dievas Tėvas sutvėrė pasaulį su visomis jo gėrybėmis ir ištekliais ir suteikė įvairius gabumus, kad, vieni su kitais bendraudami, drauge dirbdami, viskuo apsirūpintų.
Kaip vyskupui Anzel, panašiai reikėtų ir kitiems turėti tokį patyrimą, išeiti panašią gyvenimo mokyklą, kad atsikratytų savojo "izmo” neigiamybių, pasveiktų iš paveldėtos "izme” ligos, tos prievartinės kultūrinės ydos, manijos.
Tačiau daugeliui tai neįmanoma. Užtat jau minėtos knygos autorius kun. Michael H. Crosby, O.F.M. Cap., prisistebėjęs alkoholikų pasveikimui naudojamą AA (Alcoholics Anonymous) metodą ir patyrimus (dabar naudojamus ir ligoninėse), pradėjo naudoti panašų metodą atsikratyti prievartinių kultūrinių ydų. Jis patardavo žmonėms susiburti į būrelius ir padėti vieni kitiems.
Štai pagal tą metodą palaipsniui vartojami "vaistai”, priemonės, kurios čia tik labai trumpai, schematiškai paduodamos:
1. Mes, susibūrusieji, sutinkame, kad esame bejėgiai atsikratyti savo prievartinės kultūrinės ydos, kuri padaro mūsų gyvenimą nebelaisvą.
2. Įsitikiname, kad tik didesnė už mus galia gali sugrąžinti mums dvasios sveikatą.
3. Nusprendžiame kreipti savo valią ir gyvenimą į tą aukštesnę galią, į Dievą, kaip mes jį besuvoktumėm (Jėzus prašomas išgydė tiek daug ligonių, išgydys ir mus!).
4. Sudarome be jokios žmonių baimės savo moralinį inventorių (individualaus gyvenimo, bendravimo su kitais, dorinio elgesio ir pan.).
5. Išpažįstame Dievui, sau ir kitiems žmonėms tikrąją savųjų ydų blogybę.
6. Esame visi pasiruošę, kad Dievas atimtų tas mūsų charakterio, "izmo” silpnybes.
7. Nuolankiai prašome Dievą pašalinti tuos mūsų trūkumus ir klaidas.
8. Sudarome sąrašą žmonių, dėl mūsų patyrusių kokią nors žalą, ir ryžtamės tai atitaisyti.
9. Kur tik galima, ją atitaisome, nebent tai dar labiau juos pažeistų.
10. Tęsiame toliau, sudarydami asmenišką inventorių ir pripažįstame tai, kas bloga.
11. Malda ir mąstymu siekiame pagerinti savo asmenišką bendravimą su Dievu, prašydami padėti pažinti Jo valią ir jėgų ją įvykdyti.
12. Taip pasiekę dvasinį atbudimą, stengiamės nešti kitiems žinią apie prievartines kultūrines ydas, pagijimą iš jų ir taikyti tuos naujo elgesio principus visuose mūsų santykiuose bei užsiėmimuose, kur tik galime, drauge su kitais taip išsilaisvinusiais žmonėmis, komunitetais, grupėmis.
Galbūt tokį būrelį būtų galima sudaryti iš savo šeimos ar giminės narių, ar kaimynų, ar pasinaudoti jau esamais sambūriais, norinčiais tai įjungti į savo programas.
Be abejo, tai sunku, reikia daug ryžto, geros valios, ištvermės ir maldos. Tačiau mes beveik neturime kito kelio, kuriuo galėtume eiti į II Vatikano susirinkimo siekiamą atsinaujinimą, lygų traktavimą kitos lyties, amžiaus, klasės, religijos, ekonominės padėties ir išsilavinimo žmonių. Kitaip mūsų Dievo ir artimo meilė nebus tikra, veikli; teisingumas ir taika nebus įgyvendinti bent tiek, kiek jie galimi žemėje. Kitaip vis jausis skriaudžiami: vaikai tėvų, jaunimas vyresniųjų, moterys vyrų, darbininkai darbdavių, valdomieji valdančiųjų partijų, juodieji ir geltonieji baltųjų, atsilikusių šalių gyventojai turtingųjų ir t.t. Jie vis bus nepatenkinti, kels neapykantą, pereis į kraštutinumus (hipiai, feminizmas, ERA), gal net pasiduos komunistų vilionėms ir taps patys drauge su kitais jų grobiu, pateks žiauriausion vergijon. Ar ne taip atsitinka?
Ir priešingai — tikrai atsinaujinusių, atbudusių gyvenimas ir darbas yra nuolatinės pastangos vykdyti du didžiuosius įsakymus: mylėti Dievą visa širdimi, o savo artimą, kaip save patį. Juk visi žmonės yra Dievo vaikai, ir Kristus mirė už visus. Juk mes, anų kailyje būdami, norėtume ir siektume, kad kiti su mumis taip broliškai elgtųsi. Tai yra ryškus užmojis vykdyti Kristaus Kalno pamoksle duotus nurodymus ir gyvenimas pirmojo bei kitų palaiminimų dvasia. Tai jau ir dalyvavimas juose: palaiminti taikdariai, gailestingieji, dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė.
• Vatikanas paskelbė, kad ateityje 4 pasauliečiai finansų ekspertai bus Religinių darbų instituto patarėjai, padėdami tvarkyti Vatikano banką.
• Popiežius Jonas Paulius II 1983 metus paskelbė Šventaisiais Atpirkimo metais. Tai bus lyg įžanga pasiruošimams didiesiems jubiliejiniams metams — 2000. 1983 Šventieji metai prasidės su Pelenų diena.