ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Graikų Odisėjo, laimingai praplaukusio pro sirenų salą, laukė dar viena kliūtis. Reikėjo plaukti pro Skilę ir Charibdę. Iš vandens kyšojo dvi uolos. Viena staigiai kilo aukštyn, kone rėmė debesis. O jos papėdėje vėpėsi kiaurymė, kurioje tūnojo šešiagalvė pabaisa Skilė. Ant ilgų kaklų tos galvos buvo ginkluotos čiuptuvais, kuriais pastverdavo, kas tik plaukė pro šalį. Pusiau pasinėrusi savo tamsioje kiaurymėje, tykodavo atklystančio grobio: delfinų, šunžuvių, bet ko — malšinti savo alkiui. Dar jokiam jūreiviui nebuvo pavykę pro Skilę praplaukti, jos nepastvertam.
Antroji uola buvo mažesnė, bet gal dar pavojingesnė. Prie jos putojo šniokštė sūkurys. Tai buvo Charibdės nasrai. Triskart per dieną iš jų vandenį išversdavo ir triskart įtraukdavo. Visa, kas, vandenį įtraukiant, būdavo arti, drauge su juo nugarmėdavo į tos pabaisos gerklę. Nors jos uola mažesnė, bet, kaip sakyta, čia pavojaus buvo dargi daugiau. Šešiagalvė Skilė vienkart galėjo pastverti tik šešis jūreivius. O į Charibdės verpetą pakliūdavo visas laivas. Tad štai kokia kliūtis laukė tėviškėn plaukiančių graikų. Neatsargiai pasuksi į vieną pusę — pačiups Skilė; pasuksi per daug į antrą — nugarmėsi tiesiai į nasrus Charibdei.
Ir šis Odisėjo nuotykis vaizdžiai piešia vieną mūsų keliavimo tiesą: jog kartais gyvenimas pastato žmogų prieš dvi galimybes, kurios abi baisios, bet vieną ar antrą rinktis reikia. Prieš tokią Skilę ar Charibdę aplinkybės dažnai pastato privatų žmogų. Bet gal dar dažniau pro jas prireikia važiuoti kitų vadams. Šiems tos dvi uolos dar labiau gąsdinančios, nes nuo daromo sprendimo pareina nebe vien jų pačių, bet ir kitų žmonių, net ištisos tautos ar krašto ateities likimas, gerovė ir garbė. Iliustracijai pasistatykime prieš save du pavyzdžius, paimtus iš nesenos istorijos: kitų vadams — iš Lietuvos, privatiems asmenims — iš Norvegijos.
1940 m. Lietuvos vyriausybė gavo Sovietų Sąjungos ultimatumą. Turbūt visi žinome apie paskutinį posėdį prezidentūroje, kur buvo svarstomas atsakymas. Šalia kitko, ultimatumas reikalavo leisti rusų ginkluotoms pajėgoms užimti Lietuvą. Tad reikėjo apsispręsti: priešintis ginklu, ar pasiduoti be kovos. Laiko tebuvo keletas valandų. To posėdžio eigą ir nutarimą vieni teisina, kiti smerkia. Čia norima nurodyti vien tai, kas mus visus jungia, būtent patį svarbiausiąjį dalyką: jog jis, kaip visi sutinkame, mūsų šalies vadovybę pastatė prieš Skilę ir Charibdę.
Priešinsies, tebūdamas nykštukas prieš galijotą, tave sumals. Ypač jei dar iš kaimynų nelauktina pagalbos, kokią naudą šaliai atneš jos nuniokojimas, daugelio jaunų gyvybių sunaikinimas, užuot jas išlaikius kraštui? Nesipriešinsi — ar irgi neapiplėši tautos? Juk ji, kaip ir žmogus, evangelijos žodžiais, gyvena ne vien duona, bet ir dvasia, ne vien medžiagine klotimi, bet ir idealo ugnimi, kuri tokia svarbi, siekiant laisvės. Ar kova, nors ir nelygi, ne garbingesnė tautos lobyne, ne labiau įkvėps, ypač ateities kartas, negu pasidavimas be šūvio? Užėjus viesului, medis laiko atstatęs savo šakas, o nendrė lenkiasi kartu su vėju. Anas dažnai sulaužomas, toji lieka sveika. Kas vertingiau: ąžuolo tvirtumas, ar nendrės protingumas? Čia to spręsti nesiimama. Aišku tik viena ir mums, ir tuo metu posėdžiavusiems: pasukus į vieną pusę, tykojo Skilė, pasukus į antrą, laukė Charibdė.
Štai kitas pavyzdys, kaip prieš Skilę ir Charibdę gali būti pastatytas privatus asmuo. 1943 m. pavasarį prie vokiečių okupuotos Norvegijos, šiaurinėje krašto dalyje, atplaukė iš Anglijos žvejų laivas. Jo tikslas buvo ne žvejoti, o visai kitoks: išlaipinti keturis gerai paruoštus norvegus drauge su atsivežta krova, kurią sudarė aštuonios tonos sprogmenų, krūva šaunamųjų ginklų ir trys radijo siųstuvai. Šių vyrų laukė dvigubas uždavinys: vasarą mokyti gyventojus partizaninio karo, o rudenį užpuolus išsprogdinti oro pajėgų bazę, iš kurios vokiečiai savo lėktuvais aliantams darė didelių nuostolių. Juos išlaipinusi, aštuonių vyrų laivo įgula turėjo grįžti į Angliją.
Laivas nakčia prislinko prie vienos salos ir įmetė inkarą kalnų dengiamoje įlankoje. Netoliese gyvenantis patikimas pirklys — apie jį žinojo iš Anglijos — turėjo vėliau išlaipintuosius ir daiktus slapta prakišti į patį žemyną — Tromsio miestą. Palikę kitus laive, trys tuojau pat sėdo į valtį ir pas tą pirklį nuvyko. Buvo jau atsigulęs, bet svečius įsileido ir nuvedė į virtuvę. Paklaustas, ar galėtų nugabenti keturis žmones ir jų daiktus į Tromsio miestą, mielai sutiko. Kai už tai jam pasiūlė didoką sumą pinigų, nustebo. Sumetė, kad čia turi būti kas nors daugiau, negu paprastas pervežimas. Kadangi neteisinga įvelti žmogų į pavojų, nenurodant rizikos, kuriai save išstato, vyrai pasisakė atplaukę iš Anglijos.
Iš pradžių pirklys nenorėjo tikėti. Pasiūlė jam cigaretę. Užsidegė — tabakas angliškas. Tada vyrai pastebėjo, kad pirklys išsigandęs. Jis pradėjo visokiais būdais išsisukinėti. Į Tromsio miestą nuvežti negalįs: neįmanoma palikti vienų namų, nebūsią kam pašerti gyvulių, labai sunku gauti benzino ir panašiai. Vyrai stačiai ir pasakė esą juo nusivylę: Anglijoje jiems buvę užtikrinta, jog padėsiąs. Tada išėjo aikštėn tiesa ir padarytoji baisi klaida: buvo atvykę ne pas tą pirklį! Anas prieš porą mėnesių mirė. Naujasis savininkas buvo ta pačia pavarde, todėl viskas, ir iškaba, liko nepakeista.
Nieko daugiau nebebuvo daryti, kaip su juo atsisveikinti, prieš tai kuo aiškiausiai įkalus į galvą, kad niekam nepasakotų, ką girdėjęs. Pirklys nuėjo atgal į lovą. Bet užmigti nebegalėjo. Vis baisiau prieš jo akis stiepėsi Skilė ir Charibdė. Ar tie vyrai tikrai buvo iš Anglijos? O jei tai vokiečių agentai, pasiųsti jo išbandyti? Iš žmonių girdėjo, kad į pakraščio salas vokiečiai siunčia savo žmonių, kurie lygiai tą pat ir daro: sakosi atvykę iš Anglijos. Tada areštuoja kiekvieną, kuris sutinka padėti. Jei šie trys vyrai buvo vokiečių agentai, tai atsisakymo padėti neužteks: lauks, ar jis apie tai praneš policijai. Gerai žinojo, ką reiškė būti sugautam, kad vokiečiams neištikimas: koncentracijos stovykla pačiam, gal ir žmonai; galas prekybai, kurią neseniai pradėjo plėsti; galas viskam.
Tiesa, svečiai tobulai kalbėjo norvegiškai. Bet argi nėra norvegų nacių, kurie tarnauja vokiečiams? Angliška cigaretė labai menkas įrodymas. Gailėjosi, kad nepaprašė įrodyti kuo nors daugiau, jog tikrai iš Anglijos. Tačiau negi vokietis darys ką nors atžagaria ranka? Tikriausiai būtų parodę visus reikalingus padirbtus dokumentus. Bet jei tai iš tikro buvo jo tautiečiai ir sakė tiesą, ir kaimynai patirs, kad jis įdavė juos priešui? Tada dar menkesni pyragai nuo savųjų, negu nuo vokiečių: būti visam gyvenimui su išdaviko vardu. Pirkti pas tokį niekas nebekels nė kojos.
Odisėjo vaizdu, darysi viena — pakliūsi Skilei; darysi antra — teksi Charibdei. Kažin kaip pirklys apsisprendė? Visą naktį išsivartęs be miego, rytą nuėjo prie telefono. Už tai penkiolika žmonių užmokėjo savo gyvybe: vienuolika atplaukusiųjų buvo vokiečių sušaudyti, keturi vietiniai mirė koncentracijos stovyklose. Pats pirklys po karo turėjo stoti prieš Norvegijos teismą. Buvo pasiųstas aštuoneriems metams sunkiųjų darbų kalėjimo už išdavikišką bendradarbiavimą su okupantu.
Po šios poros pavyzdžių, kaip reikalas rinktis pastato prieš Skilę ir Charibdę, pažvelkime į porą dėsnių, kurie pravartus renkantis ir gali palaikyti pasirinkus. Vieno dėsnio židinyje stovi malda, antro — kritika: du dalykai, nuo bet kokio sprendžiamo žingsnio neatsiejami. Čia beliko vietos pasvarstyti pirmajam.
Gal niekada žmogus taip nejaučia, kad jam reikia šviesos ir jėgos, kaip stovėdamas prieš lemiamą sprendimą. O iš kokios versmės tos šviesos ir jėgos galime pasisemti daugiau, jei ne iš maldos? Iš to šaltinio ėjo semtis kone visi didieji žmonės, prieš kuriuos šiandien lenkiame galvas. Paimkime tik vieną — Indijos Gandį. Štai jo paties žodžiai: "Malda išlaikė mane gyvą... Ir viešai, ir privačiai man teko pergyventi labai karčių valandų. Jos mane protarpiais stūmė į neviltį. Kai toji neviltis daužė, išlikau nepalūžęs todėl, kad rėmė malda”.
Šia proga galima įterpti apie maldą tokią pastabą. Meldžiamės ne vien tada, kai Dievui kalbame, bet ir kai jo klausomės, kitais žodžiais, ne vien kai Dievui kalbame mes, bet ir kai Dievas kalba mums. O ryškiausiai jo balsas skamba, mus šviesdamas ir stiprindamas, iš šventųjų žmonijos raštų. Iš induizmo šventųjų knygų žinomiausia yra Bhagavad Gitą — Aukščiausiojo giesmė. Vydūnas ją išvertė ir į lietuvių kalbą. Klausykimės toliau Gandžio: "Kai mane apninka abejonės, kai esu kitų nuviltas ir aplinkui nebematau nė spindulėlio šviesos, imu Bhagavad Gitą ir joje visada randu save guodžiančią mintį. Pačioje liūdesio gelmėje į veidą grįžta šypsnis. Mano gyvenime buvo gausu išorės tragedijų. Jei jos nepaliko manyje jokių regimų ir neišdildomų žymių, turiu padėkoti Bhagavad Gitos balsui, kurio klausiausi”. Tikrai graži pamoka ir paskata mums melstis prie atsiskleisto Šv. Rašto, kaip Gandis prie anos šventosios induizmo knygos.
Kodėl malda taip žmogui padeda? Atrodo, kad svarbiausia dėl trijų priežasčių. Viena, ji yra didelė žvilgsnio blaivintoja. Mes visi esame dideli savimylos. Ir priežodis sako: kiekvieno nagai riesti į save. O savi interesai, tartum apraizgę voratinkliai, temdo mūsų žvilgsnį į bendrąją gerovę. Regime ir renkamės tik kas gera mums, kitais daug nesirūpindami, dažnai netgi jų sąskaita. O malda žmogus stoja prieš Dievą, kuris yra tyras, amžinas, visų Tėvas. Tai savaime gena šalin, kas menka, siaura ir savanaudiška. Juk ir pas aukštą asmenį neiname su kasdieniniais drabužiais. Ką vizitas aukštam asmeniui daro su išore, tą maldoje vizitas Dievui daro su vidumi: tartum dreskia nuo mūsų akių tuos savimeilės voratinklius, daro žvilgsnį objektyvų, ieškantį ne savęs, o tiesos, ne savo naudos, o dangaus valios.
Antra, malda yra didelė širdies stiprintoja. Žmogui turbūt nėra didesnio ramsčio, ypač sunkią valandą, kaip geras draugas. Iš tikrųjų į žmogaus širdį draugystė įrašyta giliausiai, nes gi ja pagrįsta pati meilė. Taigi žmogų jau pakelia ir palaiko geras draugas, kuriam gali patikėti savo paslaptis. Jei tas draugas ne vien geras, bet ir daug gali, ryšys su juo pripildo įstabios stiprybės. O > Dievas kaip tik yra geras ir galingas. Todėl į jį kreipęsis asmuo jaučiasi nebe vienas, o dviese — su draugu, ir ne bet kokiu, o visagaliu ir visa žinančiu advokatu, kuriam dabar pavesti reikalai, ir kuris jais rūpinsis.
Taip palaimingai malda veikia, net jei Dievas nepadėtų, dargi jei, kaip yra teigiančių, jo suvis nebūtų. Paimkime pavyzdį. Štai pro kurią nors vietovę turi pravažiuoti garbingas svečias. Todėl dailiai apvalomos sodybos; jam sutikti išmokstama gražių dainų. Dėl kokios nors priežasties svečias neatvyksta. Bet žmonėms tas pasiruošimas ne be naudos: taip darosi miela, kai aplinkui švaru, o tos išmoktos dainos kelia jų pačių širdis. Vadinasi, nors iš svečio pusės neįvyko nieko, jau vien iš žmonių pusės vietovei kilo didelė nauda. Su malda panašiai: skaidrina žvilgsnį ir stiprina širdį, jei žvelgiame į ją vien psichologiškai, tai yra iš žmogaus pusės — Dievui nedarant nieko. Malda taip valomai ir stiprinamai veiktų, net jeigu, kaip dalis ateistų teigia, Dievas būtų žmogaus išsigalvotas, jo vaizduotės padaras.
Bet iš tikrųjų ne žmogus sugalvojo Dievą, o Dievas žmogų. Ne Dievas yra žmogaus padaras, o žmogus Dievo. Todėl ir į maldą turime žvelgti ne vien psichologiškai, tai yra iš žmogaus pusės, bet ir teologiškai, tai yra ir iš Dievo. Anuo pateiktu pavyzdžiu, ne vien vietovė apvalyta ir keliama dainos, bet ir laukiamas svečias tikrai atvyksta. Tad ne vien žmogus, kreipdamasis į Dievą malda, « blaivinasi žvilgsnį bei stiprinasi širdį, bet ir Dievas veikia. Tai trečia priežastis, kodėl malda taip žmogui padeda. Tą Dievo veikimą dėl maldos labai gražiai piešia Kristus įvairiais tėvo ir jį ko nors prašančio vaiko pavyzdžiais. Juos suglaudžia tokiu sakiniu: "Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jj prašo” (Lk 11,13).
Šventosios Dvasios kaip tik ir turime melsti iš dangaus Tėvo, kai gyvenimas mus stato prieš Skilę ir Charibdę, kad mums parodytų kelią. Mėgstamiausia jau minėto Indijos Gandžio giesmė, prašant Dievą šviesos, buvo kard. Newmano Lead, Kindly Light. Ji tinka baigti svarstytoms mintims:
Geroji Šviesa, aplink sutemę.
Būk mano vadas!
Naktis apgaubus kelionės žemę,
Po kojų — ledas.
Regėti ateities aš nemeldžiu.
Parodyk vien, kur žengti šiuo metu.
Anksčiau pats vienas, nors jėgos menkos,
Dairiausi tako
Ir netiesiau, kad vestum, savo rankos,
Kaip Raštas sako.
Aš išdidžiai maniau žinąs geriau.
Prašau atleisti, kad be tavęs ėjau.
Tu saugiai vesi pro pelkes, klonius,
Uolas dantytas
Ir kelsi drąsą gaivia malone,
Iki auš rytas,
Iki prie tavojo sosto aukštai
Mane sutiks gerieji angelai.