Vytautas Kasniūnas

     Vestuvės buvo gausios, šaunios, linksmos. Džiaugėsi jaunieji, jų tėvai ir vestuvių dalyviai. Geras maistas, graži salė, marios gėrimų, puikus orkestras. Tėvai buvo laimingi, kad jų vaikai sukūrė lietuvišką šeimą, laikraščiai rašė sieksninius straipsnius, iškeldami jaunųjų aktyvumą savuose baruose. Ir aš buvau laimingas, būdamas piršliu, vestuvių maršalka, gerai pažinęs tėvus ir ypač jaunuosius nuo vaikystės dienų.

     Jaunoji numetė nuo galvos rūtų vainikėlį, jaunasis pypkę pačiulpė ir, lydimi jaunimo, juodu išskubėjo į naują gyvenimą, medaus mėnesiu pasaldintą, saulės spinduliais apšviestą, pasakomis apvainikuotą.. .

     Kazėnas, jaunojo tėvas, pakvietė mus prie vieno stalo ir, pripylęs stikliukus, nerimastingai pradėjo kalbą apie savo sūnų Kęstutį:

     —    Geras jis vaikas, bet iki vedybų jam dar tolimas kelias. Galėjo palaukti iki barzdos plaukai sukietės, kai pūkelius pakeis dygliai, o dabar dar ne vyras, nėra kaip reikiant vyras, ir gana. .. sakyčiau, šeimos vyras. .. tėvas... ak! ..

     —    Tu labai gerai moki savo vaiką žeminti, — pyktelėjo Kazienė. — Dar metai, ir baigs mokslą, tada pamatysi, kas iš jo bus...

     —    Bet mano duktė labai myli Kęstutį, — pertraukė Jonaitienė, — taip pat ir Kęstutis myli ją. Pamatysite, kokia bus graži pora. Mūsų vyrai turėtų pasimokyti iš Kęstučio, kaip reikia moteris mylėti. Pamatysite, jis ją ant rankų nešios.

     —    Iki gyvo kaulo įgriso tos kalbos: mūsų vyrai tokie ir anokie, bet anie — tai angelai! — pripildęs stikliukus, paragino Kazėnas išgerti už jaunųjų meilę. — Atvirai pasakysiu, mano visos viltys sudėtos į Jūratę, mūsų marčiukę. Ji graži, protinga, ji mokės sutvarkyti Kęstutį. Ir dar kaip! Tikrą vyrą iš jo padarys.

     —    O jeigu mudvi nebūtume judviejų patvarkiusios, kas iš jūsų šiandien būtų, — nusikvatojo Kazėnienė, — ypač iš mano vyrelio! ..

     —    Manasis — tai auksinis, — Jonaitienė pabučiavo savo vyrą, apsikabinusi abiem rankom. — Man nereikėjo jo tvarkyti: jis vyras, kaip mūras. . .

     —    Nesipeškite uošvienės! — riktelėjo vestuvių svočia, — nėra namų be dūmų. Obuolys netoli krenta nuo obels, ar ne?

     Vestuvių svečiai šoko, dainavo, ūžė. Visų nuotaika pakili, orkestras plėšė iš širdies.

     Uošviams nuėjus, svočia Miltinienė, prisitraukusi kėdę arčiau mūsų, vėl užvedė kalbą apie uošvius. Atrodo, kad ji norėjo labai kalbėti. Jos akys blizgėte blizgėjo, ieškodamos klausytojų.

     —    Žinot, aš kaip ir jų giminė, — pasidažiusi lūpas, dairėsi į mus. — Kęstutis — mano krikštasūnis. Žinoma, kad per jaunas vedė, galėjo palaukti. Bet jis man skundėsi, kad su tėvais ilgiau gyventi negali. Atsibodo jam jų amžinos rietenos. Jūratę jis labai myli ir bijo, kad kas nors jos nepaviliotų. O ir Jūratės namuose velniukai pragaro ugnį kūrena. Mergaitė neiškentusi buvo pabėgusi iš namų. Bet ir ji Kęstutį labai myli. Prieš sužiedotuves jie man išsipasakojo, viską apie save išsakė.

     —    Mes per anksti pradėjome teisti jaunuosius, — įsikišau ir aš. — Visi gerai žinome, kaip jie vienas kitą myli, o meilė viską nugali! . .

     —    Priklausys, kokią meilės košę juodu virs, — sarkastiškai švokštelėjo svočia. — Jei valgys per daug karštą — nudegs liežuvius, jei per daug saldžią — apsals širdys, o jei per šaltą — su vėju audra jsisuks į namus.

     Po metų susitikom Jūratę su Kęstučiu Naujųjų metų baliuje. Visi keturi apsikabinome ir pasibučiavome. Jūratė man atrodė sumoteriškėjusi, o Kęstutis — lyg tas vėjo botagėlis. Užteko kelias minutes pasikalbėti, kad girdėtas apie juos sklindančias kalbas galėčiau patvirtinti. Susitikęs Kęstutį prie baro, priminiau jo ir Jūratės pasakytus žodžius, kad visokiais reikalais visados atvirai ir nuoširdžiai pasisakysime, išsikalbėsime. Juk mus riša tos pačios organizacijos priesaikos žodžiai, o aš dar turiu vyresniškumo laipsnį.

     —    Girdėjau kalbas, kad judu su Jūrate skiriatės? — padavęs jam stiklą "skačo”, paklausiau.

     —    Buvom išsiskyrę, bet dabar vėl gyvename kartu, — nenoriai atsakė Kęstutis. — Kas čia žino, kaip bus, kas čia žino. ..

     —    Įsimaišė kas nors į judviejų tarpą?

     —    Ne! Ne! Niekas neįsimaišė.

     —    Tai koks nelabasis jus nori išskirti?

     —    Nesutariame mudu. Skirtingi būdai ir skirtingos pažiūros į gyvenimą. Vienas kitam prieštaraujame visuose reikaluose.

     —    Atsimeni, kai anoje stovykloje, pavakary išėję pasivaikščioti, su jumis kalbėjomės ir kaip judu sakėte, kad vienas kitą labai mylite ir ruošiatės tuoktis? Aš patariau palaukti, baigti mokslą, pasiruošti naujam gyvenimui. Iki vidurnakčio ginčijomės, nesutarėme. Judu mane pamokslininku vadinote. O ar aš ne tą pat judviem sakiau, kas dabar vyksta?

     —    Atsimenu, viską gerai atsimenu. Tik jūs kitaip kalbėjote apie meilę, kaip mes ją suprantame ir patiriame.

     —    Meilė yra viena. Tokia ji buvo praeityje, tokia ir dabartyje: ilgesys, pasiaukojimas, įsigyvenimas, kantrumas ją vainikuoja.

     —    Mus riša kiti jausmai, ir mūsų meilę vainikuoja ilgesys.

     —    Sakysi, seksas ir ilgesys?

     —    Taip! Ilgesys ir seksas. Kai žmogų myli, tai jo ilgies, o seksas sujungia ir kūniškai, ir dvasiškai.

     Prie mudviejų priėjo Jūratė su drauge. Kiek pakalbėję ir pajuokavę, mudu su Jūrate išėjome šokti.

     —    Kęstutis pasakojo jums apie mūsų vedybinį gyvenimą? — paklausė Jūratė.

     —    Taip, — atsakiau.

     —    Kad buvome išsiskyrę, bet vėl kartu gyvename?

     —    Taip.

     —    Sakė, dėl ko išsiskyrėm? Kaltino mane?

     —    Skundėsi, kad esate skirtingo būdo, nesutariate.

     —    Ar nesiskundė, kad aš jo nebemyliu?

     —    Ne! Apie tai nieko neminėjo. Jis tik sakė, kad tave labai myli.

     —    Ir aš jį labai myliu, bet kas iš to! Gyventi kartu negalim, ir baigta. Man vis menasi jo krikšto motinos žodžiai, pasakyti per sužiedotuves: "Vaikeliai, atsiminkite, kad vien iš meilės košės nevirsite; košei virti reikia ir kitų dalykų. Reikia mokėti ir tokią košę valgyti”.

     —    Jei mylitės ir negalite gyventi drauge, tai kas nors trukdo suktis šeimos ratui. Reikia remonto, reikia gal pakeisti kokį varžtą...

     —    Po antro išsiskyrimo pas mus kuriam laikui apsigyveno Kęstučio krikšto motina. Ji našlė, vaikų neturi, yra turtinga, labai myli Kęstutį. Be tėvų, ji buvo jo trečioji auklė. Kęstas augo tarp trijų auklių. Tėvui vaikas buvo vis mažytis, vis jaunas, nesubrendęs net iki 24 metų amžiaus, kai mudu tuokėmės. Motinai jis buvo genijų genijus. Jis geriausias sportininkas, gabiausias moksle, žinovas mene. Visi jam pavydi, nustumia jį į šalį. Krikšto motina meilę pirko pinigais. Ji Kęstą gražiai rengė, davė pinigų savaitgalio išlaidoms, mokėjo grynais už mokslo laipsnius.

     —    Dėl ko krikšto motina pas jus apsigyveno?

     —    Sakėsi neva turinti visokių reikalų, bet iš tikrųjų norėjo tik pašnipinėti, kas čia darosi, kad mudu nesugyvenam. Juk, anot jos, Kęstas toks geras žmogus! Jis yra angelas, o aš turbūt ragana...

     —    Koks jos sprendimas?

     —    Po mėnesio ji man pasakė: "Vyk lauk jį. Matyt, nelabasis jį apsėdo. Gal tada pasimokys, susitupės. O dabar kažkokį išgalvotą vyrą vaidina”. Pirmoji jo blogybė — nesiskaitymas su pinigais, nes žinojo, kad močiutė duos. Iš motinos paveldėjo genijaus vardą, ir toks pasipūtėlis, viską žinąs, nusimanąs buvo tiek darbe, tiek namie. "Tylėk, kvailute, tylėk, varnyte, ir klausyk, ką aš, žinovas, tau sakau”. Tokie buvo mūsų pasikalbėjimo paskutiniai žodžiai. Galėjau ir mokėjau prisitaikyti prie šių dviejų dalykų, bet trečioji jo "gėrybė” mane kankino.

     —    Seksas?

     —    Seksas ir dar plius. Tėvo užaugintas "mažytis”, "jaunas”, "nesubrendęs” norėjo būti vyras. Ir dar koks vyras! Vyrų vyras ir stipriausių raumenų. Valandų valandas praleisdavo "Sveikatos klubuose”, mankštindamas raumenis. Tą pat darydavo ir namie su močiutės (taip jis vadino krikšto motiną) pinigais nupirktais sporto įrankiais. O tokiam stipriam vyrui su išpūsta krūtine, sekso simboliui, reikalinga moteris vergė, kurią galėtų mesti į lovą, grįžęs iš darbo, po to vėl, pavalgęs ir išgėręs "martinį”, neužmirštant, kad jį dar reikia vakare užmigdyti ir užliūliuoti, o rytą meile pažadinti.

     —    Ar nebandei prikalbinti, kad pradėtumėte kurti šeimą, auginti vaikus?

     —    Bandžiau, ir dar kaip! Vaikai jam buvo pabaisa, pinigų ėdikai, vyro ir žmonos laimės griovėjai.

     Mūsų šokį ir pasikalbėjimą sutrukdė dvyliktos valandos laikrodžio dūžiai. Susiradęs savo žmoną, o Jūratė — Kęstą, visi keturi pasibučiavę išgėrėme šampaną, linkėdami vieni kitiems laimės.

     —    Einame prie baro ir keturiese išgerkime vyriškai už mūsų draugystę, — pasiūlė Kęstas. — Vyriškai! — vėl pakartojo.

     Ant ledų užpiltas "skačas” čirškėjo ir kvepėjo. Vyras, vyriškas, vyriškai. .. su Naujųjų metų laikrodžio dužiais skambėjo ausyse tie žodžiai.

     Vyras, kūręs gyvenimą, žiūrėdamas į spalvingas žurnalų nuotraukas, žmonos vyru negalėjo būti. Ir jis išėjo į gyvenimą vienas.. . Išėjo, pinigo vertės nepažinęs, močiutės išlepintas. Išėjo iš namų mamytės sūnelis-genijus genijų ieškoti, barzdotų genijų, su supintom kasom, kuriuos parkuose nakties poilsiui migdo žvaigždės, žadina saulės spinduliai.. . Išėjo jaunas vyras "vyriškumo eleksyro” ieškoti, sekso dievaitės garbinti. ..

     Prabėgo metai, dveji, treji, vasara ketvirtųjų... Kambaryje skamba telefonas. Ankstyvas rytmetis. Atsiliepiame abudu su žmona. "Labą rytą, labą rytą” — du balsai sveikina.

     —    Jūratė! .. Kęstas! .. — mudu su žmona šaukiame iš džiaugsmo.

     —    Į sugrįžtuves nekvietėme, bet į Vytuko krikštynas būtinai turite atvykti. Vytukas auga, Birutės laukiame. . .

     —    Sveikiname sugrįžusius? Sveikiname naujagimį! — džiaugsmas suvilgė akis. — Būtinai dalyvausime! Kaipgi? Atvyksime!

     Stovime keturiese prie gražaus Kęsto padaryto naujo baro. Stiklinėse burbuliuoja "skačas”, sunkdamasis į ledus.

     —    Atsimeni, kai prie baro gėrėme Naujųjų metų naktį? — sako Kęstas.

     Aš matau iš vėjo botagėlio išaugusį vyrą:

     —    Atsimenu!

     —    Atsimeni, ką tu man tada atsakei, kai aš pakviečiau jus visus prie baro "vyriškai” išgerti?

—    Atsimenu.

     —    Tie tavo pasakyti žodžiai mane ilgai persekiojo. Jie sugrąžino mane namo, ir aš pakartojau vestuvinę priesaiką.. .

     Stiklinėse tirpo ledai, mes gėrėme už šeimos laimę. Baro lentynose išsirikiavę gėrimų buteliai su ištįsusiais kaklais, rodos, klausėsi mūsų kalbų: "Vyras, kuris save vadina vyru, nėra tikras vyras — jis tik paveikslas be rėmų. . . Vyras yra tik tas, kurį kiti vadina vyru... Vyro vardą reikia užsipelnyti, o ne jungtuvėse laimėti... Nuo vaikystės dienų reikia pradėti ruoštis, kad galėtum eiti vyrišku keliu. . . Jungtuvių metu tik žodžiais skamba vyro vardas, bet tikrąjį vyro vardą jis užsipelno iš žmonos lūpų...