Buvusi SIBIRO TREMTINĖ
Visus pasaulio kodeksus sudraskė šitie Tavo žodžiai. Sugriauna visą nuo seno nusistovėjusią tvarką. Žemė ramiesiems, o piktieji turi pasitraukti tuščiomis rankomis. Ašaros paveldi džiaugsmą, o juoko daliai tenka tamsybės. Beturčių dangaus karalystė...
Kaip mums būti beturčiais, jei Tavo dovanomis apdovanoti anksčiau, negu pamatome pasaulio šviesą? Argi ne Tavo rankos nustatė man gyvenimo kelius — ne visada lengvus, bet vis tiek tokius mielus. Argi ne Tu iki smulkmenų aprūpini mano kasdienybę? Paskui šita saulėta ramybė, tas niekada nesusvyruojantis pasitikėjimas Tavo globa, tas amžinasis ilgesys Tavęs, Dieve — aš nemoku suskaičiuoti nei vardais pavadinti visų Tavo dovanų. Aš, lyg mažas karaliaus vaikas, kuris jau lopšyje žaidžia skeptru, nenujausdamas jo vertės. Kaip galiu būti beturtis!
Ir vis dėlto, Viešpatie, aš nenoriu išsižadėti teisių į gražiausią Tavo palaiminimą. Juk esu varginga savo pastangomis ir darbais. Jeigu Tu vieną dieną paliktum mane savo pačios jėgoms, o, aš likčiau vargingesnė už pakelės dulkę. Ir tikiu — kaip tik šitas vargingumas turi laimėti teisę į Tavo palaiminimą. O jei yra taip, kad Tavo dovanos daro mane turtingą, gerai, paimk jas. Palik vienišą, abejojančią besiblaškančią — tokia kaina telieka man Tavo karalystės viltis.
Visi vargingieji yra godūs. Ir man nepakanka to vieno palaiminimo. Ramybė... Taikumas... Skaidri širdis... Visi Tavo palaiminimai mane žavi. Regėti Tave, vadintis Tavo vaiku, laimėti Tavo gailestingumą, paveldėti žemę... Ne, žemės nenoriu. Mačiau per daug kraujo dėl jos išlieto. Tavo žemė tebūna žmonių sielos — jas norėčiau laimėti Tau. Laimėti ramumu visokiose situacijose.
Dieve, lyg mažas ir neprotingas vaikas tiesiu rankas į žvaigždes ir šaukiu: "Duok man jas!” Bet argi Tau ne vis tiek, kiek duoti — daug ar mažai. Tylėdama palenkiu galvą skriaudai, sielvartui, nelaimei — viskam, ką siųsi, tik palik man teisę į Tavo palaiminimus.