Spausdinti

P. DAUGINTIS, S.J.

     Tai jau ketvirtas ir paskutinis straipsnis serijoje "Siekiant dalyvauti palaiminimuose”. Šiame straipsnyje svarstysime apie 4-tąjj ir 8-tąjį palaiminimą: "Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės — jie bus pasotinti. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės — jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus” (Mt 5,6: 5,10-12).

     Kas ta teisybė, kurios palaimintieji alksta ir trokšta, dėl kurios jie persekiojami? Graikų kalboje kuria parašyta Evangelija pagal Matą, čia vartojamas žodis dikaiosyne. Šis žodis vartojamas įvairiomis prasmėmis, tad sunku jį tiksliai išversti. Lotyniškai jis paprastai verčiamas žodžiu iustitia, o anglų kalboje verčiama įvairiai: justness, righteousness, holiness, o sakinyje "Venkitę daryti savo geruosius darbus” (graikiškai taip pat dikaiosyne) verčiamas žodžiu alms. Lietuviškame arkiv. Skvirecko vertime buvo: "Žiūrėkite, kad savo teisybės nedarytute. ..” ir: "Jei jūsų teisybė nebus pilnesnė, kaip Rašto žinovų...” (Mt6,i;5, 20). Naujajame Č. Kavaliausko vertime iš graikų kalbos versta "jei jūsų teisumas”.

     Galima sakyti, kad dikaiosyne kartais reiškia teisybę, teisumą, priklausantį krikščionio būčiai, esmei (butinis, esminis teisumas), kartais dorinį teisumą, Dorinis teisumas kyla iš butinio, esminio teisumo — teisingojo darbai yra atlikti pagal Dievo valią ir įsakymus arba pagal etines, dorines normas.

TEISUOLIO TEISYBĖS ALKIS

     Palaimintais, kurie alksta ir trokšta teisybės, reikia suprasti tuos, kurie alksta, trokšta, siekia "Dievo teisybės” (Mt 6,33), t.y. siekia būti teisingi Dievo akyse, būti tokie Dievo vaikai, kokius Dievas sutvėrė ir nori, kad dalyvautų jo dieviškame gyvenime bei šventume. Tokie trokšta ir alksta šventumo bei teisumo taip, kaip išbadėjęs žmogus maisto, kaip ištroškęs vandens.

     Mums sunku net įsivaizduoti, ką reiškia labai alkti ar trokšti. Galbūt mes patys tai esame tik truputį kartais patyrę arba girdėję apie baisų kankinantį alkį iš Sibiran išvežtųjų ar skaitę apie troškulį paklydu-siųjų dykumose. Taip pat tas alkis panašus į kokio, pavyzdžiui, menininko didelį troškimą tapti garsiu genijum. Jis vis nerimsta ir nieko nesigaili, kad tik galėtų pasiekti tai, ko trokšta. Taip ir teisuolis alksta, trokšta ir visokiais įmanomais būdais siekia tapti geru, kilniu, šventu Dievo kūriniu.

     Teisusis yra nuolankus žmogus. Jis prisipažįsta prie savo dvasinės tikrovės — kad yra nuodėmingas, reikalingas išteisinimo, nušvarinimo, nuskaistinimo. Jis žino esąs silpnas, todėl vis prašo Dievą pagalbos kovoti prieš savo ydas ir silpnybes; taip pat prašo malonių bręsti, augti kilniu, šventu, uoliu tikinčiuoju Dievo garbei ir sielų naudai.

Mannerheimo gatvė Helsinkyje.


     Teisuolio alkis jau čia, žemėje, iš dalies yra pasotinamas ir teisybės bei šventumo troškulys aptildomas. Jis nuteisinimo ir nušvarinimo vyksme pajunta raminantį gailestingąjį Dievą, pajunta Dievo artumą. Jis pasijunta ramus, saugus, Dievo mylimas. Tad jis jaučiasi palaimintas, pasotintas. Žinoma, visišką alkio ir troškulio pasotinimą jis gaus tik danguje.

     Tokį palaimingą stovį su Dievo malone gali pasiekti visi tikri, nuoširdūs krikščionys, siekiantys teisumo, t.y. siekiantys būti geri, kilnūs, dori ir šventi Dievo vaikai.

SIEKIANT ĮGYVENDINTI TEISYBĘ

     Teisusis, norėdamas įgyvendinti teisingumą, ypač turi kovoti su teisybės priešingybe — melu ir veidmainiavimu. Jėzus kalno pamoksle ir kitose kalbose labai rūsčiai išbarė veidmainius Rašto žinovus ir fariziejus (plg. Mt6,i-i8; 23,1-36). Daugelis atšalusių tikinčiųjų ar visai netikinčių labai piktinasi, kai mato pamaldžius krikščionis ar dvasninkus meluojančius ar vaidinančius šventuolėlius. Visiems nepatinka tie, kurie slepiasi po kažkokia gerumo, pranašumo ar išdidumo kauke.

     Norėčiau tai plačiau paaiškinti pasipasakojimu kunigo M. Crosby, kapucino, knygos "Spirituality of the Beatitudes” autoriaus, kurio veikalu ir šiuose rašiniuose pasinaudota. Jis pasakoja:

     "Kai buvau naujokas kapucinų naujokyne, pradėjau suprasti, kaip aš dažnai pažeidžiu teisybę, pasakodamas įvairias neteisybes. Paskui supratau, kad mano melų nuodėmė neleidžia Dievo teisybei manęs užvaldyti.

     Mano melagingumas reiškėsi įvairiausiomis formomis: klaidingais tvirtinimais, apgaulėmis, perdėjimais, pusės tiesos sakymu, o kartais tiesiog melais ir tiesos paneigimu. Aš gražindavau savo pasakojamas istorijas, kad jos darytų didesnį įspūdi. Taip manipuliuodavau faktus ir žodžius, kad pasiekčiau norimą tikslą.

     Tačiau vis labiau suvokiau, kad tie kartais maži, kartais dideli melai buvo atsivertimo trūkumo įrodymas, kad tos melo nuodėmės gali mane visai užvaldyti. Ir tuos melus pasakojau aš, kapucinų naujokas, norintis visai pasiaukoti Dievui! Melavau iš tuštybės, norėdamas įsigyti garbės pas žmones.

     Man reikėjo pasirinkti: arba ir toliau vis meluoti ir neleisti manyje įsigalėti Dievo karalystei, arba paklusti atsivertimo šauksmui. Apsisprendžiau už nusigręžimą nuo melo ir už atsivertimą.

     Šio pasiryžimo rezultatas buvo didelis teisybės alkis ir troškulys mano gyvenime. Jos laukiau ir iš kitų. Tačiau mano tiesos ir teisingumo reikalavimas buvo per griežtas. Greit išmokau jį švelninti meile. Patyriau, kad tie žmonės, kuriems norėjau padėti pasitaisyti, atsiversti, jeigu nejaučia mano meilės, mano pastangos nieko nepadeda”.

PERSEKIOJAMIEJI DĖL TEISYBĖS IR DĖL KRISTAUS

     Mato Evangelijoje aštuntasis palaiminimas, palyginant su Evangelija pagal Luką, yra praplėstas; pridėta "palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė” (Mt 5,10).

     Krikščionių bendruomenė, kuriai pirmiausia skirta Evangelija pagal Matą, buvo susidariusi iš žydų ir į judaizmą atsivertusių pagonių. Jie skelbėsi esantys tikrieji izraelitai, turintys tiesą ir teisybę apie Dievą. Dėl to ir dėl išpažinimo Jėzų esant Mesiju, Kristumi ir Viešpačiu jie buvo kitų žydų šmeižiami, niekinami ir skundžiami pagonims. Todėl jų gyvenamų kraštų pagonys bei valdžia pradėdavo persekioti krikščionis.

     Evangelistas Matas parinko savo Evangelijai tokius žodžius, kurie rodo Jėzų persekiojamą ir taip pat jo mokinius būsiančius persekiojamus ir šmeižiamus (plg. Mt 6,11; 10,16-32). Mato Evangelijoje Kristus įspėja ano laiko ir mūsų dienų tikinčiuosius apie būsimus niekinimus ir persekiojimus. Tačiau jis paguodžia ir stiprina, skatindamas linksmintis, džiūgauti, nes jų laukia gausus atlygis dangaus karalystėje.

     Kristų tikintieji, kurie nėra tik iš vardo krikščionys, kurie alksta ir trokšta teisybės, stengiasi ja gyventi, įgyvendinti ją savo šeimoje, aplinkoje ir visuomenėje bei išpažinti Jėzų Kristų esant visų žmonių Išganytoju ir Viešpačiu. Krikščionių viešas Kristaus ir jo mokslo išpažinimas žodžiu ir savo gyvenimo pavyzdžiu labai nepatinka netikintiesiems ir sumaterialėjusiems krikščionims bei jų valdomai visuomenei. Kristaus ir visų laikų krikščionių bendruomenių yra apverčiama aukštyn kojomis visa tai, ką tie netikintieji ir sumaterialėjusieji laiko normaliais ir dorais veiksmais, pvz., visomis priemonėmis stengtis įsigyti turtų ir visokių žemiškų linksmybių, siekti lytinio pasitenkinimo ir garbės, visai neatsižvelgiant į kitus ir į teisingumą. Užtat krikščionys visuomet buvo ir yra persekiojami.

     Ir mūsų laikų visuomenė nenori suprasti, kas tikrų, teisiųjų krikščionių žodžiais ir veiksmais yra skelbiama. Dar mažiau ji linkusi atsiversti, atsisakyti klaidingų ideologijų ir pataisyti savo sukurtas struktūras, išnaudojančias kitas grupes, klases, rases ir atsilikusių šalių žmones.

     Gyventi krikščioniška dvasia reiškia nuolatinėmis krikščionių pastangomis priešintis toms klaidingoms idėjoms ir jas pakeisti, žinoma, už tai susilaukiant įvairiausių persekiojimų.

     Vieni palaiminimų dalyviai stengiasi tiesą ir teisingumą vykdyti siaurame šeimos, giminės, darbovietės ratelyje. Kiti, dalyvaudami Kristaus pranašiškoje galioje mokyti, sudrausti, raginti, tai daro platesniuose visuomenės baruose. Užimantieji svarbias ir atsakingas vietas, pvz., vyskupai, kunigai, mokytojai, rašytojai, žurnalistai ir kiti šviesuoliai, įvairiais būdais skelbia tiesą visiems, nurodo jų daromas neteisybes, surambėjusias, atgyventas struktūras, patys bando bei kitus skatina jas reformuoti. Kai kurie jų turi pranašystės charizmą — paties Dievo vardu kalbėti, mokyti, įspėti, nurodyti klaidas ir būtinas reformas. Atstovaujantieji bendruomenėms, institucijoms, struktūroms ir ideologijoms, kurios nesiderina su krikščioniškąja dvasia, visuomet puola ir niekina pranašiškų, charizmatinių grupių žmones ir stengiasi jų keliamus sąjūdžius užslopinti, reformų neprileisti ir t.t.

     Tačiau tie persekiojamieji teisuoliai yra Dievo ir kitų žmonių laiminami. Jie laiminami tų, kurių žmogiškąją vertybę gynė, kovojo už jų pagrindines teises, už išlaisvinimą iš galingųjų priespaudos ir valdančiųjų viešpatavimo, kuriems palengvino gyvenimą gailestingumo ir meilės darbais. Jie ir patys jaučiasi palaiminti, nes jau pradėjo gyventi Dievo valdomoje tiesos, teisingumo, taikos, meilės, malonės ir šventumo karalystėje.

AR YRA PAREIGA?

     Ar verta pradėti kovą su tomis ideologijomis ir struktūromis, jei už tai gresia persekiojimai? Ar ne geriau tyliai, ramiai gyventi? Kristaus gyvenimas ir žodžiai kitaip moko. Tame pačiame Kalno pamoksle Jėzus kalbėjo savo anų ir mūsų laikų mokiniams: "Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia ryku degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.

     Jūs žemės druska. Jei druska nustotų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka ir belieka išberti ją žmonėms sumindžioti” (Mt 5,13-16).

     Čia Kristus pareiškia beveik negalimybę tikintiesiems nuslėpti savo krikščioniško gyvenimo pavyzdžio šviesą ir įtaką, o taip pat pareigą šviesti, t.y. mokyti žmones savo gerais darbais ir žodžiais, kad jie garbintų dangiškąjį Tėvą ir taip išsigelbėtų. Taip pat Kristus nurodo didelę svarbias ir aukštas vietas užėmusiųjų atsakomybę išlaikyti sveikus jiems patikėtuosius ir apsaugoti juos nuo dvasinio gedimo ir supuvimo. Jeigu taip nebus daroma, tai dvasininkai, tėvai, mokytojai, rašytojai, aukštieji pareigūnai ir kiti šviesuoliai bus revoliucionierių ir komunistų sumindžioti ir sulikviduoti.

     Mes, lietuviai, savo akimis esame matę tą likvidavimą. Mūsų jaunoji karta yra apie tai iš vyresniųjų girdėjusi. Tad mes visi neturėtume to užmiršti. Ar mes jau nepradedame netekti to politinio "sūrumo”? Ar mums nevertėtų sudaryti lietuvių rezistencinį sąjūdį prieš daugiaveidį mūsų tautos ir žmonijos dvasinį priešą, kaip jį turėjome sudarę prieš mūsų politinį priešą — Lietuvos okupantą? Mūsų visuomeniniai ir politiniai sambūriai, neturintys dabar platesnės konkrečios veiklos, turėtų tokiame sąjūdyje platų darbo lauką.

     Labai ¡spėjantys ir veiklon raginantys yra ir šie Kristaus žodžiai: "Ne kiekvienas, kuris man šaukia 'Viešpatie, Viešpatie’, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią... Tada jūs imsite dėstyti: 'Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse. . . Argi mes nepranašavome tavo vardu?’ Tuomet aš jiems atsiliepsiu: 'Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!’” (plg. Mt7,2i; Lk 13,26).

     Ir priešingai: "Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu mano dangiškojo Tėvo akivaizdoje... Ką padarėte vienam iš mažiausių brolių, man padarėte. .. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą” (Mt 25,31-46).

     Tad šių didžiųjų Kristaus pažadų ir palaiminimų akivaizdoje darosi visiškai suprantami jo žodžiai: "Palaiminti jūs: būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje!” Beveik tą pat būtų galima pasakyti ir visiems, siekiantiems dalyvauti palaiminimuose: "Jūsų laukia didelė palaima žemėje ir gausus atlygis danguje!"