NIJOLĖ JANKUTĖ
Diena kaip medis: kiekvienoj šakoj,
Lyg paukščiai, valandos sutūpę.
Sugaudęs laikrodžio dėžutėn apvalion,
Jas vakaras nukrės į upę.
Ir gaila bus to medžio, tos dienos.
Kuriai tiek valandų giedojo!
Naktis ateis rami, sustos,
Kaip ta širdis, kur abejojo . . .
Dar su rugpjūčiu noriu kartą
Pakrantėje tarp meldų parymot
Ir žodį sugrąžint, ištartą
Šiltoj pavakarės migloj.
Bet ežere— regata lapų
Į rudenį išplaukia nejučiom.
Mūsų Skeikampen viešbutis Norvegijos kalnuose.
Išblyškus saulė orą tapo
Vien melancholiškom spalvom.
Spengi tyla širdin įdūrė,
Vėsu po debesim palšais . . .
Jau ištempta skaidruolė burė,
Ir dūžta valandos purslais . . .
Mirti norėčiau tyrą rudenio vakarą,
Auksinėm topolių žvakėm liepsnojant
Ir vėjo vargonams gaudžiant tarp lapų.
Norėčiau išeiti su saule
Į kitą, į didelę šviesą,
Kada viskas jau atlikta—
Daržai nuimti, ir apdengtos rožės,
Ir tūtuoja išskrisdamos žąsys . . .