Vytautas Kasniūnas

     Vėlyvas telefono skambutis.

     —    Alio! — atsakau.

     —    Atsiprašau, kad taip vėlai skambinu, — girdžiu moters balsą.

     —    Aš nakties žmogus, naktibalda, — juokauju, — iki antros valandos ryto man ne vėlus laikas.

     —    Ką tik sužinojau, kad šiandien atvykstate į Brocktoną. Norėčiau susitikti ir pasikalbėti. Aš gyvenu Bostono apylinkėse, — skamba nervingas balsas.

     —    Ką gi... Malonu... Pavakaryje būsiu Bostone. Atskrendu United lėktuvu. Beje, ar mes pažįstami?

     —    Aš jus pažįstu. Jūs rašote, o aš skaitau. Tad pažintis sena. Vasarą rengiaus atvykti į Čikagą ir buvau Jums berašanti laišką, bet planai pasikeitė.

     —    Galiu Jums duoti adresus, kada ir kur būsiu.

     —    Jūs taip lengvai sutinkate susitikti su nepažįstamu žmogumi? — juokavo.

     —    Su moterim, tik su moterim, — patikslinau.

     —    Cha, cha, cha. .. — nuskambėjo juokas. — Vadinas, moteris — tai ne žmogus. Ak, jūs visi vyrai ant vieno ir to paties kurpalio siūti: pigiai perkat, brangiai parduodat. Ar ne?

     —    Iš prigimties aš esu pirklys. Supirkinėju viską. Kaip tas vynininkas, kuris, surūšiavęs vaisius, daro vyną. Paskiau jį ragauju ir geriu. Gerą vyną duodu draugams, o blogą pasilieku sau juodai dienai. Matai, koks aš kilnus. ..

     —    O aš esu iš prigimties pardavėja. Galime sudaryti pirkliją ir išvystyti pirkyklą. Sutariam?. .

     —    Sutinku! . . Tačiau, bet ką pirkdamas, laikaus dėdės pamokymo: "Koks pirkalas, toks ir pinigas”.

     —    Gerai. Dėl kainos susitarsime. Noriu Pačiam parduoti vienuoliškos meilės istoriją...

     —    Ką? Vienuolės meilės istoriją? Pakartok, ar aš nesapnuoju. . .

     —    Dėl to ir skambinu. O jei nori, tai pasiūlymą galiu pakartoti.

     —    Net saldu darosi, besiklausant, ką sakai. Pačiu geriausiu vynu norėčiau pasmaguriauti ir atšvęsti pirkinio vertę. ..

     —    Atšvęsime, kai susitiksime.

     —    Puiku! Džiugu! Aš ateisiu į vienuolyno svečių kambarį ir klausysiuos, ką man pasakos už grotuoto lango sėdinti vienuolė. Ji kalbės ramiai, dusliai. . . Pro langą be-siveržią rudens vakaro saulės spinduliai apšvies jos gražų veidą, juodus drabužius...

     —    Palauk! Sustok! Nesvajok! Ko gero tikrai būsi vyno išgėręs... Kiek žinau, jūs posėdžiausite Nukryžiuotojo Jėzaus seserų vienuolyno salėje. Aš atvažiuosiu pietų pertraukos metu, ir mudu, išėję į sodą, galėsime pasikalbėti. O kad tau nepranyktų tas sukurtas vaizdelis, vienuolyno kambaryje besikalbant su vienuole, aš būsiu apsirengusi juodai. Sutarta?

     —    Sutarta! Lauksiu. Ačiū!

     Laikrodžio valandos sukasi ilgesingai. Seselės atnešė kavos virdulį ir pyragaičių. Užsirašau kalbėtojų gražesnius žodžius.

     Reikia rašyti, nes mintys skraido toliuose. Taip sunku susikaupti. Kad tik greičiau ateitų dvyliktoji valanda, vis nerimastauju. Nors imk ir pasuk rodykles. Ir kai salės gale suskambėjo lėkštės, užvaldė nerimastis. Kur ji? Gal kas nors aną vidurnaktį paskambino ir pajuokavo? Aš persikėliau atsisėsti arčiau valgomojo kambario esančio stalo. Gaivinuos kava. Turbūt dešimtą puoduką tuštinu. O lauktosios viešnios vis nematau. Imu jos ieškoti vienuolių seselių tarpe. Jų daug. Skaičiuoju jas, nešančias maistą, ruošiančias stalus pietums. Septynios, aštuonios. Vyresnioji seselė, kuri dalyvavo posėdyje, atėjo į valgomąjį kambarį. Laukiu, kada pakvies pietų.

     O gal viena iš tų seselių vienuolių man paskambino, pradėjau galvoti. Jos visos dėvi juodus drabužius. Ateis viena iš jų ir pasakys: "Aš esu ta, kuri noriu papasakoti vienuolės meilės istoriją...” Bet kuri iš jų būtų ta lauktoji? Vėl skaičiuoju seseles. Stebiu jų veidus, eiseną, judesius. ..

     Pro didelį langą matau Nukryžiuotojo Kristaus statulą. Aplink spalvingais lapais pasipuošę medžiai. Prie kryžiaus sustoja dvi vienuolės ir meldžiasi. Ateina trečioji. "Crucifixus etiam pro nobis”, rodos, girdžiu iš tolo skambančius žodžius.

     — Prašau paskaityti Jėzaus Nukryžiuotojo seserų kongregacijos istoriją, — duodama knygą, sako seselė Anunciata. — Netrukus eisime pietų.

     Knyga parašyta prof. Simo Sužiedėlio. Gražus, meniškas viršelis dailininko Jono Steponavičiaus, 220 iliustracijų. Skubiai verčiu puslapius ir jaučiu, kaip kaista žandai. Mane apima gėdos jausmas. Kuo toliau verčiu knygos puslapius, tuo labiau raustu. Rodos, girdžiu šimtus balsų: "Gėda tau.. Matau besišypsančius seselių veidus ir, rodos, šnabždančius žodžius: "Gėda, gėda...”

     Sustabdau pro šalį einančią seselę Anunciatą ir sakau: "Gėda prisipažinti, bet aš nebuvau girdėjęs apie Jėzaus Nukryžiuotojo seserų kongregaciją. O ji tokius milžiniškus darbus atliko”. Seselė šypsosi ir sako: "Garbė Kristaus vynuogynui..

     Gerai, kad "jinai” neatėjo. Kuo labiau vėluosis, tuo bus geriau. Versdamas knygos puslapius, kalbuosi su Tėvu Alfonsu Marija, vienuoliu pasionistu, kongregacijos steigėju, kilusiu iš Žemaitijos kaimo, netoli Tytuvėnų. Knygos puslapiuose matau šimtus vienuolių nuotraukų ir stebiu tas aštuonias vienuoles, kurios mus vaišina. Veiduose spindi grožis, dvasinis grožis. Jokia žemiška meilė negali jų apvilti, nes jos atsiliepė į Kristaus raginimą: "Melskite tad pjūties Viešpatį siųsti darbininkų į savo pjūtį... Eikite ir jūs į mano vynuogyną!”

     —    O gal norite apžiūrėti vienuolyną? — sugrįžusi seselė Anunciata man pasiūlo.

     —    Noriu, — atsakau ir dairausi, bene pamatysiu tą juodais drabužiais apsirengusią, kuri turėjo man papasakoti savo gyvenimo istoriją.

     —    Einame, — sako seselė, — apžiūrėsite Sopulingosios Dievo Motinos vienuolyną. Šalia vienuolyno yra senelių namai-prieglauda, seselių prižiūrima. Seselės iš Nukryžiuotojo meilės pasirinko vienuolyną, kad, sekdamos Evangelijos patarimais, galėtų kartu dirbti mokyklose, parapijose ir aprūpinti našlaičius bei senelius prieglaudose.

     Einu vis dairydamasis aplink, atsigręždamas, bene pamatysiu "ją”. Kalbėdamasis telefonu, juk galėjau paklausti, koks jos vardas ir pavardė. Neužtenka, kad ji moteris ir bus apsirengusi juodais drabužiais. Čia tiek daug moterų, dėvinčių juodais drabužiais. O, kad jos visos man papasakotų savo "didžiosios meilės Kristui” istoriją, išgyvenimus — užtektų rašymo mėnesių mėnesiams!

     Įeiname į koplyčią. Gražūs vitražai, saulės spinduliais apšviesti. Viename suole sėdi vienuolė ir varsto tarp pirštų rožinį. Gal "ji” čia sėdi ir laukia manęs? Susigėstu... Akys nukrypsta į Kristų Karalių, ir prisimenu kun. Žitkaus žodžius:

     Atnešiu Jam giesmę, ir meilę, ir maldą,
     Prieš savo Karalių nulinksiu žemai.
     Tegul mano protą ir širdį Jis valdo:
     Jame mano viltys ir mano džiaugsmai.

     Iš koplyčios einame į biblioteką, kur labai daug lietuviškų knygų; einame į svečių kambarį, į seselių poilsio kambarius, kurie išpuošti lietuvių dailininkų kūriniais, tautodailės darbais.

     —    Jūs labai lietuviškos, tautiškai susipratusios, — sakau.

     —    Dievo paskirtimi ir valia tokios esame, — atsako.

     —    Ilgai išsilaikys lietuviška dvasia?

     —    Priklausys nuo to klausimo kėlėjų, senelių ir tėvų, kurie savo vaikuose ir anūkuose ugdys pašaukimo dvasią.

     —    Ar lietuviai remia vienuolyno darbus?

     —    Remia.

     —    Ar seselės gauna atlyginimą?

     —    Kartą kun. P. Juras, priminęs, kad senelių prieglaudose ir motiniškuose namuose seserys ir naujokės iš niekur atlyginimo negauna, gyvena tiktai iš aukų ir dėl to kartais turi nelengvų dienų ir apie tai bet kam neužsimena, toliau pastebėjo: "Seselės, užsidarę tarp keturių sienų, žmonėms mažai matomos. O kadangi jos visad linksmos ir patenkintos, žmonės mano, kad joms nieko netrūksta... O kaip jos sunkiai dirba ir kiek meldžiasi! Auklėti, mokyti, globoti vaikučius, karšinti suvaikėjusius senelius — tam reikia daug kantrybės ir ištvermės”. Taip parašyta vienuolyno istorijos knygoje. Ar atsakiau į klausimą?

     Mums išėjus į ilgą koridorių, matau atskubančią juodais drabužiais moterį. Priėjusi sako: "Prašau į salę”. Rodomąjį pirštą nukreipiu į save. Ji linkteli galva. Salėje matau vidutinio amžiaus gražią moterį. Ji rūko. Vieną cigaretę užgesina, kitą dega. Bet ji apsivilkusi pilku kostiumėliu.

     —    Ar pažįstate tą ponią — klausiu savo stalo kaimynę.

     —    Taip, jos vardas Liuda, — atsako.

     —    Bet ji ne vienuolė?

     —    Ne.

     —    O gal buvusi vienuolė?

     —    Kiek žinau, ne. Ko tu toks nervingas?

     —    Ar nematei moters, apsirengusios juodais drabužiais?

     —    Vienuolyne tu ieškai juodojo aukso ir nerandi!

     —    Gerai pasakei: "Juodojo aukso”.

     —    Galiu aš padėti surasti, ko ieškote? — šalia atsisėdusi klausia ponia.

     — ?... Juod. .. — sumurmėjau nustebęs.

     —    Mano pavardė Janina Juodakytė.. .

     —    Mano... Ar nebūsite kilusi iš Juodakių šeimos nuo Pašvitinio?

     —    Esu!

     —    Ar neturėjote sesers Verutės?

     —    Turiu tokiu vardu seserį, ištekėjusią už mokytojo Domo Pinagrio. Gyvena. . . K...

     —    Ji buvo mano pirmoji meilė! — pertraukiau kalbą, garsiai šūktelėjęs, kad net visi sužiuro.

     —    Ar nebūsi buvęs Vycytis?

     —    Buvau buvęs ir esu.

     —    Aš pasivogdavau tavo rašytus Verutei laiškus ir skaitydavau, nuo sesers pasislėpusi. Gražiai rašei...

     —    Tai mudu kaip ir giminės... Kur tu mokeis?

     —    Verutė iš gimnazijos persikėlė į Panevėžio mokytojų seminariją, o aš su teta išvykau gyventi pas brolį kunigą.

     —    Prisimenu. Tada mudu su Verute išsiskyrėme. Bet tu nežinojai, kas buvo tas "Vycytis”? Tu manęs nepažinojai?

     —    Ne. Iš susijaudinimo net pirštai dreba. Ar tu rūkai? Tokio susitikimo nesitikėjau. Ar neturi cigarečių?..

     —    Retomis progomis ir rūkau, ir geriu, bet cigarečių neturiu. Tikiuosi galėsiąs pasiskolinti iš Liudos.

     —    Bumpt, bumpt, bumpt, — taukštelėjo plaktuku pirmininkaujantis. Paprašė tylos.

     Mudu vienas kitam mirktelėjome ir išėjome į koridorių.

     —    Ar turi valandėlę laisvo laiko? — paklausė ji.

     —    Dabar posėdyje bus diskusijos dėl finansinių pranešimų, kuriose aš nedalyvausiu, tad galime pasikalbėti, — pasiūliau.

     Išėjome į sodą. Viskas gražiai, planingai, vienuoliškai sutvarkyta. Atsisėdame ant suolelio netoli didelės, meniškos balto granito Sopulingosios Dievo Motinos statulos. Aplink ją iškalti septyni Marijos kentėjimai — sopuliai.

     —    Tai nauja statula, padovanota seselės Anunciatos brolio kunigo, — sako Janina. — Aš mėgstu šią vietą ir, kai tik susidaro galimybė, visados praleidžiu kurį laiką šiame sode. Kita vieta, kuri man labai patinka, yra Marijos sodelis. Aš čia galiu tinkamai susikaupti, melstis.

     —    Jūs esate seselė vienuolė? — pertraukiau kalbą.

     —    Ar aš tokia atrodau? — šypsodamasi paklausė.

     —    Vienuolės turi ypatingą moters grožį, tokį spinduliuojantį, nežemiškai žavų...

     —    Nori man pasakyti komplimentą?. .

     —    Tu esi panaši į savo seserį Verutę.

     —    Betruks, kad mudu vienas kitą įsimylėtume. .. Taip, aš buvau vienuolė.

     —    Buvai? Ištekėjai? Turi šeimą?..

     —    Buvau vienuolė ir jaučiuosi tokia esanti, tik reikėtų tą žodį paimti į kabutes. Neištekėjau, bet jaučiuosi esanti "žmona”, šeimos nesukūriau, bet gyvenu "šeimoje”.

     —    Tu esi mįslė.

     —    Norėtum pasakyti: mįslinga, paslaptinga. ..

     —    Pradėk pasakojimą nuo vienuolės gyvenimo.

     —    Dabar aš tau papasakosiu, kodėl įstojau į vienuolyną, o kitą savo gyvenimo istorijos dalį papasakosiu vakare.

     —    Mes ieškome tavęs, — išskėstomis rankomis sako man posėdžio sekretorė. — Po 10 minučių pertraukos bus pirmasis tavo pranešimas.

     —    Še tau, kad nori. Belieka uždainuoti: "Gegutėle raiboji, kodėl tu nekukuoji?” — atsakiau nerimastingai.

     —    Vakare turėsime daugiau laiko pasikalbėjimui. Nerūstauk! — ji paspaudė man ranką atsisveikindama.

     —    Iki! ..

     —    Iki! ..

(Pasikalbėjimą tęsime kitame numeryje)