(Tęsinys iš praėjusio numerio)
FLANNERY O’CONNOR
Praėjus porai dienų, motina ir jis sėdėjo po vakarienės, skaitydami vakarinį laikraštį, kiekvienas atskirą dalį. Staiga pradėjo skambėti telefonas. Tomas jį pasiekė. Kai tik jis pakėlė ragelį, aštrus moters balsas pasigirdo kambaryje: "Atvykit atsiimti tos mergos. Atsiimkit. Pasigėrė. Aš nenoriu girtuoklės savo namuose. Atleido iš darbo, ir grįžo girta. Aš to nenoriu”.
Motina pašoko ir pagriebė ragelį. Prieš Tomą iškilo jo tėvo dvasia. Senis reikalavo tuoj pašaukti šerifą.
— Pašauk šerifą! — tarė Tomas garsiai. — Pašauk šerifą, kad atvyktų ją pasiimti.
— Mes tuoj atvyksim, — tarė motina.
— Mes tuoj atvyksim ir ją tuoj pat pasiimsim. Pasakyk jai, kad susirinktų savo daiktus.
— Ji ne tokioje padėtyje, kad galėtų ką nors susirinkti, — sakė balsas. — Jūs neturėjote ką nors panašaus į ją man užkrauti. Mano namai yra garbingi.
— Pasakyk jai, kad pašauktų šerifą! — šaukė Tomas.
Motina pakabino ragelį ir žiūrėjo į jį:
— Aš ir šuns neatiduočiau tam žmogui.
Tomas atsisėdo, susikryžiavo rankas ir intensyviai žiūrėjo į sieną.
— Pagalvok, Tomai, apie vargšę mergaitę, — kalbėjo motina, — kuri nieko neturi. Nieko. O mes turime visko.
Kai jie nuvyko, Sara Ham buvo susmukusi prie namų laiptų turėklo, išskėtusi kojas. Jos beretė buvo užsmukusi ant kaktos, kur senoji moteris buvo ją užmetusi. Jos drabužiai veržėsi iš lagamino, kur namų šeimininkė buvo juos sumetusi. Girta mergina kalbėjosi pati su savimi žemu balsu. Lūpų pieštuko brūkšnys buvo nusidriekęs jos veidu. Ji leidosi motinos nuvedama iki automobilio ir patalpinama užpakalinėje sėdynėje. Atrodo, kad ji nesuprato, kas ją gelbsti. "Nėra su kuo pasikalbėti visą dieną, išskiriant su tomis prakeiktomis papūgomis”, — kalbėjo ji klaikiu šnabždesiu.
Tomas, kuris nebuvo išlipęs iš automobilio ir nebuvo pažvelgęs į ją, išskyrus pirmąjį pasipiktinusį žvilgsnį, tarė:
— Aš tau sakau kartą visiems laikams, kad jai tinkama vieta yra kalėjimas.
Motina, kuri sėdėjo užpakalinėje sėdynėje ir laikė merginos ranką, nieko neatsakė.
— Gerai, tai vežk ją į viešbutį, — tarė jis.
— Aš negaliu girtos merginos nuvežti į viešbutį, Tomai, — tarė ji, — tu tai žinai.
— Tai vežk ją į ligoninę.
— Jai reikia ne kalėjimo, ne viešbučio, ne ligoninės — jai reikia namų.
— Tik ne mano namų! — atkirto Tomas.
— Tik šiai nakčiai, Tomai, — tarė motina atsidusdama, — tik šiai nakčiai.
Nuo to praėjo aštuonios dienos. Mažoji pasileidėlė buvo įsikūrusi svečių kambaryje. Motina kasdien stengėsi rasti jai darbo ir vietą gyventi, bet nesisekė. Senoji moteris visur buvo paskleidusi perspėjimą. Tomas laikėsi arba savo kambario, arba rūsio. Jo namai jam buvo taip labai reikalingi, kaip luobas turkliui. Jie buvo jam ne tik namai, bet ir darbovietė, ir bažnyčia. Nesitikėjo, kad šitokiu būdu jis būtų pažeistas. Jo degantis veidas liudijo apie nuolat išgyvenamą įžeidimą.
Kai tik mergina atsikeldavo, jos balsas pulsuodavo džiazo muzika, tai kildamas, tai banguodamas, tai pasinerdamas žemomis gaidomis su aistros ilgesiais, siekiančiais patenkinimo. Tomas, norėdamas to išvengti, prie savo stalo stverdavosi Kleenex užsikimšti ausims. Kiekvieną kartą, kai jis eidavo iš vieno kambario į kitą ar iš vieno aukšto į kitą, ji būtinai pasirodydavo. Visada, kai jis būdavo laiptuose, ji arba jį sutikdavo, ar pralenkdavo, ar, vaidindama gėdingą, eidavo paskui jį, kvėpuodama trumpais atsidūsėjimais. Atrodė, lyg ji tiesiog adoravo Tomo priešingumą jai ir stengėsi tokiu būdu nepraleisti progos gauti malonumo savo kankinystei.
Senasis žmogus, mažas, kaip vapsva, su savo geltona plačiabryle skrybėle, pieno ir cukraus spalvos švarku, rūpestingai suterštais marškinais ir siauru virviniu kaklaraiščiu, užimdavo Tomo galvą ir būdavo visuomet nusiteikęs ginčytis, kišo savo pikčiausią sugestiją, kai Tomas pertraukdavo savo prievartines studijas: "Duok kumščiu į stalą. Eik pas šerifą”.
Šerifas buvo kita Tomo tėvo versija. Jis tuo skyrėsi, kad dėvėjo teksiška skrybėle ir buvo dešimčia metų jaunesnis. Jis buvo truputį suktas, bet nuoširdžiai mylėjo Tomo tėvą. Tomas, panašiai kaip ir jo motina,
Flannery O’Connor
būtų ėję toli iš kelio, kad galėtų išvengti jo stiklinio, blankiai mėlyno žvilgsnio. Tomas tebesitikėjo kitos išeities — stebuklo.
Namuose vakarienės su Sara buvo nepakenčiamos.
— Tomukas manęs nemyli, — kalbėjo ji trečią ar ketvirtą vakarą prie stalo ir žvelgė nepatenkintu žvilgsniu į stambią ir kietą Tomo figūrą. Jo veidas buvo nustatytas iš anksto, kaip žmogaus, patekusio į nepakenčiamus kvapus. — Jis manęs čia nenori. Niekas manęs niekur nenori.
— Tomo vardas yra Tomas, — įsiterpė motina, — ne Tomukas.
— Aš pati padariau Tomuką, — atsakė mergina, — man taip atrodė gražiau. Jis manęs nekenčia.
— Netiesa, kad jis tavęs nekenčia, — tarė motina. — Mes nesame iš tų žmonių, kurie nekęstų, — dar pridūrė ji, lyg tai būtu buvusi tokia netobulybė, kuri būtų buvusi išnaikinta per kartas.
— O, aš žinau, kad esu nepageidaujama, — tęsė Sara Ham. — Jie manęs nenori net kalėjime. Jeigu aš nusižudyčiau, nežinau, ar Dievas norėtų manęs.
— Pabandyk, tai pamatysi, — murmtelėjo Tomas.
Mergina sukliko juoku. Paskui staiga nutilo. Jos veidas susiraukšlėjo ir pradėjo drebėti.
— Geriausias dalykas būtų nusižudyti, — tarė ji, kalendama dantimis, — tada aš būčiau visiems iš kelio. Aš nueičiau į pragarą, būčiau ir Dievui iš kelio. Bet ir velniai manęs nenorėtų. Jie mane išmestų iš pragaro. Net iš pragaro, — sudejavo ji.
Tomas atsikėlė, pasiėmė lėkštę, peilį su šakute ir nusinešė į rūsį baigti vakarienę. Po to jis daugiau nevalgė kartu. Motina jam turėjo nešti valgyti ant jo stalo. Šių valgymų metu labai intensyviai reiškėsi senasis žmogus. Atrodė, lyg jis būtų beldęs į kėdės atlošą ar kišęs nykštį už petnešų ir lyg kalbėjęs: "Ji niekad manęs nebūtų nuvariusi nuo stalo”.
Praėjus keletui vakarų, Sara Ham persi-rėžė riešus virtuviniu peiliu ir pateko isterijon. Tomas po vakarienės buvo rūsyje. Jis išgirdo aštrų kliksmą, paskui visokių šauksmų ir motinos lakstymą aukštyn ir žemyn. Jis nesijudino. Pradžioje manė, kad mergina bus persipjovusi gerklę, bet tuoj suprato, kad tokiu atveju ji nebūtų galėjusi taip šaukti. Jis grįžo prie savo žurnalo. Tuo tarpu ir šauksmai nutilo. Staiga pas jį įsiveržė motina su apsiaustu ir kepure.
— Mes turime ją vežti į ligoninę, — ji sakė. — Ji bandė nusižudyti. Aš užveržiau jos ranką, kad kraujas nenubėgtų. Ak, Viešpatie! Tomai, įsivaizduok, kaip žema tai daryti!
Tomas atsikėlė, tarsi medis, apsivilko apsiaustu ir užsidėjo kepurę.
— Mes nuvešime ją į ligoninę ir ten paliksime, — tarė jis.
— Ar kad vėl ją įvarytum į neviltį, Tomai! — šaukė senoji ponia.
Tomas, stovėdamas savo kambario viduryje, dabar suvokė, kad yra atėjęs laikas, kai yra neišvengiama ką nors daryti. Jis turi pakuotis, turi išsikelti, turi išvykti. Jo pyktis buvo nukreiptas ne prieš pasileidusią merginą, bet prieš motiną.
Daktaras rado, kad mergina nedaug buvo susižeidusi, ir ją supykino, pasijuokdamas, kad be reikalo buvo užveržtos rankos — būtų užtekę tik jodo ant žaizdų. Bet motina taip lengvai nepriėmė šio įvykio. Atrodė, kad nauja gailėjimosi našta užgulė jos pečius. Dėl to širdo ne tik Tomas, bet ir Sara Ham, nes atrodė, kad motinai atsirado nauja gailesčio priežastis — Saros Ham įvykis panėrė motiną į didelį liūdesį už visą pasaulį.
Kitą rytą po bandymo nusižudyti motina peržiūrėjo visą namą, surinko visus peilius ir žirkles ir užrakino stalčiuose. Žiurkių nuodų buteliuką ji išpylė į tualetą. Nuo virtuvės grindų ji surinko visas piliules naikinti vabzdžiams. Paskui ji atvyko į Tomo studiją ir tyliai paklausė:
— Kur yra tavo revolveris? Aš norėčiau, kad tu jį užrakintum.
— Revolveris yra mano stalčiuje, — subaubė Tomas. — Aš jo nerakinsiu. Jeigu ji nusišautų, tai būtų tuo geriau.
— Tomai, ji gali tave išgirsti, — tarė motina.
— Tegul išgirsta, — šaukė Tomas. — Ar tu nežinai, kad ji neturi tikslo nusižudyti? Ar tu žinai, kad šitokios niekada nesižudo? Ar tu...
Motina išslinko pro duris ir jas uždarė, kad kartu nutildytų ir jį, ir Saros juoką, kuri stovėjo čia visai netoli, prieangyje.
— Tomukas pamatys — aš nusižudysiu, ir jis gailėsis, kad nebuvo man geras. Aš pasinaudosiu jo revolveriu, jo nuosavu revolveriuku su perlamutro rankena, — šaukė ji ir savo šauksmą palydėjo skaudžiu filmų pabaisų juoku.
Tomas griežė dantimis. Jis atidarė stalčių ir ieškojo revolverio. Tai buvo paveldėjimas senojo, kuris buvo nuomonės, kad kiekvieni namai turi laikyti užtaisytą ginklą. Jis kartą buvo paleidęs porą šūvių naktį vagių kryptimi, bet Tomas niekad į nieką nebuvo šovęs. Jis nebijojo, kad mergina imtų ginklą prieš save pačią, ir uždarė stalčių. Jį buvo labai tampriai įsikibusi į gyvenimą ir buvo pajėgi vaidybiniams nuotykiams kiekvienu momentu.
Keletas sumanymų kilo jo galvoje, kaip jos atsikratyti, bet visos tos sugestijos savo moraliniu pobūdžiu liudijo, kad jos buvo kilusios iš galvosenos, giminingos jo tėvui, tad Tomas jas atmetė. Jis negalėjo merginos vėl padėti po užraktu, kol ji nebuvo padariusi ko nors nelegalaus. Senasis žmogus nebūtų varžęsis ją nugirdyti ir paskui pasiųsti į vieškelį savo automobiliu bei pranešti policijai, kad ji yra kelyje. Bet Tomui tai atrodė žemiau jo dorinio lygio. Sugestijos vis kilo jo galvoje ir kiekvieną kartą žiauresnės.
Jis neturėjo nė mažiausios vilties, kad mergina pasiimtų revolverį ir nusišautų, bet tą popietę, kai jis pasižiūrėjo į stalčių, ginklas buvo dingęs. Jo studija buvo užrakinama tik iš vidaus, bet ne iš lauko. Ginklas, žinoma, jam nerūpėjo, tačiau mintis, kad Saros Ham rankos slankiojo po jo popierius, jį siutino. Dabar jau ir jo studija buvo suteršta. Vienintelė nepaliesta vieta buvo jo miegamasis. Tą naktį ji bandė įeiti ir į jį.
Po to, ryto metą, jis nei valgė, nei net neatsisėdo. Jis stovėjo prie kėdės ir paskelbė ultimatumą. Tuo tarpu motina sriūbčiojo kavą, tarsi ji tik viena, perimta skausmo, būtų buvusi kambaryje.
— Aš tai pakenčiau tol, kol galėjau, — tarė jis. — Kadangi aš matau, kad tu nesirūpini nei manimi, nei mano patogumu, nei mano darbo sąlygomis, aš esu pasirengęs imtis priemonių, kurios man dar yra likusios. Aš duodu tau vieną dieną. Jei tu šį popietį parsiveši merginą, aš išsikelsiu. Tu gali pasirinkti — ją, ar mane.
Jis norėjo dar daugiau ką pasakyti, bet balsas nutrūko, ir jis išėjo. Dešimtą valandą motina ir Sara Ham išvyko. Ketvirtą valandą jis išgirdo automobilio šliaužimą per žvyrą ir pribėgo prie lango. Kai automobilis sustojo, pabudęs šuo pašoko, visas drebėdamas.
Atrodė, kad Tomui pritrūko jėgų žengti pirmą žingsnį į prieangio drabužių spintą pasiieškoti lagamino. Jis buvo lyg žmogus, kuriam buvo į rankas įduotas peilis, kad jis pats sau pasidarytų operaciją tam, kad galėtų gyventi. Jo milžiniškos rankos beviltiškai stvėrė viena kitą. Jo nuotaika buvo neapsisprendimo ir pašėlimo mišinys.
Jo melsvos akys prakaitavo verdančiame veide. Kai jis momentui užsimerkė, ant jo blakstienų dugno pasirodė tėvas, žvelgdamas į jį su panieka. "Idijote, idijote”, šnypštė senis. "Ištvirkusi nusikaltėlė pavogė tavo ginklą. Eik pas šerifą! Eik pas šerifą!”
Šiek tiek užtruko, iki Tomas atsimerkė. Jis atrodė apstulbęs iš naujo. Jis tebestovėjo ten pat, kur buvo prieš tris minutes. Paskui iš lėto pasisuko, tarsi didelis laivas, ir žiūrėjo į duris. Dar kurį laiką pastovėjo, paskui išėjo su nusistatymu veide išgyventi tai, kas reikės.
Jis nežinojo, kur galėtų rasti šerifą. Tas žmogus laikėsi savo paties nuostatų, tvarkančių jo dienotvarkę Tomas pirmiausia sustojo prie kalėjimo, nes ten buvo šerifo kabinetas. Bet ten jo nebuvo. Jis nuėjo į teismą, kur raštininkas pasakė, kad šerifas nuėjo pas kirpėją kitoje gatvės pusėje.
— Ten yra jo padėjėjas, — tarė raštininkas, rodydamas į stambią žmogaus figūrą su kvadratiniais marškiniais, atsirėmusią į policijos automobilį ir žiūrinčią į erdvę.
— Man reikia paties šerifo, — atsakė Tomas ir nuėjo į kirpyklą, nes jis norėjo suprantančio žmogaus, o ne vien krūvos prakaituojančios mėsos.
Kirpėjas pasakė, kad šerifas ką tik išėjo. Tomas grįžo atgal į teismą. Kai tik jis išėjo iš gatvės į šaligatvį, pamatė liesą, truputį sulinkusią figūrą, piktai gestikuliuojančią pagalbininkui.
Tomas artinosi, būdamas apsunkintas nervinės įtampos. Sustojęs už trijų žingsnių, tarė žemu balsu:
— Ar aš negalėčiau truputį pasikalbėti?
Tai jis pasakė, neištardamas šerifo vardo, kuris vadinosi Farebrother. Farebrother pakreipė savo aštrų žvilgsnį tik tiek, kad apimtų Tomą, bet neišleido iš akių pagalbininko. Šerifas išsitraukė iš burnos trumpą cigaretės liekaną ir numetė prie kojos.
— Aš sakiau tau tai padaryti, — tarė jis pagalbininkui, paskui nežymiai linktelėjo Tomui, kad jis gali jį sekti, jei nori pasikalbėti.
Pagalbininkas apslinko policijos automobilio priešakį ir įlipo. Farebrother ėjo per teismo aikštę ir sustojo po medžiu. Tomas jį sekė. Šerifas laukė. Jis užsidegė kitą cigaretę. Tomas pradėjo išlieti savo reikalą. Kadangi jis neturėjo galimybės parinkti žodžių, tai buvo nenuoseklus. Kartodamas tą patį dalyką keletą kartų, jis pagaliau pasakė tai, ką norėjo pasakyti. Kai jis pabaigė, šerifas tebestovėjo, į jį palinkęs kampu. Jo akys nieko ypatingo nesakė. Ir taip jis pasiliko be žodžio.
Tomas pradėjo iš naujo jau lėtesniu balsu. Farebrother leido jam tęsti iki pagaliau pratarė:
— Mes ją kartą turėjome.
Paskui jis leido sau pusiau nusišypsoti lėta, prislėgta, viską suprantančia šypsena.
— Aš su tuo neturiu nieko bendra, — tarė Tomas, — tai yra mano motina.
Farebrother tūptelėjo.
— Ji norėjo merginai pagelbėti, — tarė Tomas. — Ji nesuprato, kad ji negali pagelbėti.
— Truputį daugiau, negu ji galėjo suvokti, kaip aš suprantu, — murmėjo balsas žemiau jo.
— Ji neturi nieko bendra su tuo, — sakė Tomas. — Ji nežino, kad aš čia atėjau. Mergaitė su ginklu yra pavojinga. Ji gali ką nors tuo revolveriu nušauti.
Užstojo ilga tyla.
— Kur ji tai turi? — paklausė Farebrother.
— Aš nežinau. Ji miega svečių kambary. Turėtų būti ten, greičiausiai lagamine.
Farebrother vėl pasidarė tylus.
— Jūs turėtumėt atvykti ir padaryti kratą svečių kambaryje, — tarė Tomas pabrėždamas. — Aš, grįždamas namo, paliksiu duris neužrakintas. Jūs galėsite atvykti tyliai, užlipti aukštyn ir padaryti kratą jos kambaryje.
Farebrother pakreipė galvą taip, kad jo akys grubiai žiūrėjo į Tomo kelius.
— Atrodo, kad jūs žinote, kaip tai reikia padaryti, — tarė jis. — Ar norite gauti tarnybą?
Tomas nieko neatsakė, nes nesugalvojo, ką reikėtų atsakyti, bet kantriai laukė. Farebrother išsiėmė cigaretės galiuką iš lūpų ir numetė ant žolės.
— Aš užeisiu apie šeštą, — jis pasakė.
— Palik neužrakintas duris ir nesimaišyk man po kojų; nei tu, nei tos abi moterys.
Tomas atsikvėpė giliu atsidūsimu, kuris reiškė "ačiū”, ir pasileido per žolę, tarsi išlaisvintas. Tačiau pasakymas "abi moterys” pasiliko kaip dagys jo galvoje. Subtilus jo motinos įžeidimas jį labiau skaudino, negu Farebrother užuomina apie jo kompetencijos trūkumą. Kai jis atsisėdo savo automobilyje, jo veidas staiga užsiliepsnojo. Ar jis neišdavė šerifui savo motinos, kaip pajuokos objekto? Ar jis nesužadino įtarimo, kad ji nori atsikratyti palaidūnės merginos? Bet jis tuoj įsitikino, kad ne. Jis užvedė automobilį ir ramiai važiavo namo, bet kai pasuko į kiemą, nusprendė, kad reikia pastatyti automobilį truputį toliau nuo namų ir tyliai įeiti pro užpakalines duris. Automobilį jis pastatė toliau ir veja priėjo iki užpakalinių namo durų. Dangus buvo išraižytas garstyčių spalvos brūkšniais. Šuo miegojo ant kilimėlio prie užpakalinių durų. Pajutęs šeimininko žingsnius, jis atvėrė vieną akį, pažvelgė į jį ir vėl užsimerkė.
Tomas įėjo į virtuvę. Ji buvo tuščia, ir namai buvo tokie tykūs, kad jis galėjo girdėti virtuvės laikrodžio takšėjimą. Buvo ketvirtis iki šešių. Jis nuskubėjo prieangiu ant galų pirštų iki frontinių durų ir jas atrakino. Paskui kurį laiką stovėjo klausydamas. Iš anapus gyvenamojo kambario durų girdėjo motinos knarkimą ir pamanė, kad ji bus užmigusi beskaitydama.
Kitoje prieangio pusėje, trys pėdos nuo jo studijos, ant kėdės kabojo pasileidėlės juodas švarkas ir raudonas rankinukas. Jis girdėjo, kaip viršuje teka vanduo, ir nusprendė, kad ji maudosi.
Nuėjęs į savo studiją, atsisėdo prie stalo laukti, jusdamas, kad kartais jį vis perbėga šiurpulys. Jis sėdėjo vieną ar dvi minutes, nieko neveikdamas. Paskui pasiėmė pieštuką ir pradėjo piešti kvadratus ant čia pat gulėjusio voko. Pasižiūrėjo į laikrodį.
Vienuolika minučių iki šešių. Po kiek laiko nuobodžiaudamas atitraukė pagrindinį stalčių. Kurį laiką žiūrėjo į ginklą, jo nepastebėdamas. Paskui jis suriko ir pašoko. Ji jį sugrąžino!
— Idijote! — šnypštė tėvas, — idijote! Eik ir jdėk jj į jos rankinuką.
Tomas nejudėjo.
— Gyvuly! — šaukė tėvas.
Tomas paėmė ginklą.
— Paskubėk! — įsakinėjo senis.
Tomas pradėjo eiti, ginklą laikydamas atokiai nuo savęs. Jis atidarė duris, pažiūrėjo į kėdę. Juodas švarkas ir rankinukas buvo beveik ranka pasiekiami.
— Pasiskubink, kvaily! — liepė tėvas. Iš anapus gyvenamojo kambario vos girdimas motinos kvėpavimas kilo ir tilo. Atrodo, lyg jis žymėjo laiko rėmus tų momentų, kada Tomui neliko daugiau kas daryti. Kitų garsų nebuvo.
— Paskubėk, neklaužada, kol ji nepabudo, — kalbėjo senis.
Knarkimas nutilo, ir Tomas išgirdo girgždant sofos spyruokles. Jis pagriebė raudoną rankinuką. Ranka pajuto tarsi odos lietimą. Kai jį atvėrė, jis pajuto neabejotiną mergaitės kvapą. Staigiai jis įkišo ginklą ir atsitraukė. Jo veidas degė bjauriu raudonumu.
— Ką Tomukas įdėjo į mano piniginę? — paklausė ji, ir jos juokas nuskambėjo laiptais žemyn.
Tomas sudrebėjo. Ji buvo laiptų viršu-je, ateidama panašiai, kaip modeliuotojos, viena koja plika, o kita besiveržiančia nustatyta ritmika iš jos kimono.
— Tomukas yra nedoras, — kalbėjo ji gerkliniu balsu. Ji pasiekė apačią ir metė geidžiantį žvilgsnį į Tomą, kurio veidas dabar buvo greičiau pilkas negu raudonas. Ji atėjo, pasiekė rankinuką, atidarė jį pirštu ir žiūrėjo į ginklą.
Motina atidarė gyvenamojo kambario duris ir žiūrėjo.
— Tomukas įdėjo revolverį į mano krepšį! — suklykė Sara Ham.
— Juokauji, — tarė motina žiovaudama, — kodėl Tomas dėtų revolverį į tavo krepšį?
Tomas stovėjo truputį apstulbęs, beviltiškai nuleidęs rankas. Jos kabojo ant riešų, lyg jis jas būtų ką tik ištraukęs iš klano kraujo.
— Aš nežinau kodėl, — sakė mergina, — bet jis tikrai įdėjo.
Ji pradėjo eiti aplink Tomą, rankas į-rėmusi į šonus, palenkusi į priekį sprandą, į jį žiūrėdama su išdidžia šypsena. Staiga, atrodo, jos išraiška atsivėrė, kaip atsivėrė ir rankinukas, kai Tomas jį palietė. Ji stovėjo, pakreipusi galvą į šoną, su išvaizda žmogaus, negalinčio tikėti.
— Oi, oi, — tarė ji, — koks jis tipas!
Šiuo momentu Tomas keikė ne tik merginą, bet ir visą pasaulio santvarką.
— Tomas nedės ginklo į tavo krepšį, — aiškino motina,—Tomas yra džentelmenas.
Mergina pakėlė triukšmą springstančiu balsu.
— Tu gali jį ten matyti! — sakė ji, rodydama į krepšį.
— Tu ten jį radai, žioply! — šnypštė senis.
— Aš jį radau krepšyje, — sušuko Tomas. — Nešvari ir kriminalistiška ištvirkėlė pavogė mano ginklą!
Motina šiame balse atpažino kitą asmenį. Senosios ponios į Sibilę panašus veidas išbalo.
— Mačiau savo akimis, — klykė Sara Ham ir ėjo prie rankinuko, bet Tomas, tarsi jo rankos būtų valdomos kito, pirmiau pastvėrė revolverį. Mergina beprotiškai siekė pagriebti Tomą už gerklės ir būtų pasiekusi, jeigu motina nebūtų sulaikiusi.
— Šauk! — šaukė senis.
Tomas iššovė. Sprogimas buvo toks didelis, lyg kad būtų buvusios sunaikintos viso pasaulio blogybės. Tomas tai girdėjo kaip garsą, lyg tai būtų sunaikinimas visų pasileidėlių juoko, iki pagaliau visi kliksmai nutilo ir nebeliko nieko, kas drumstų taiką ir tobulą tvarką.
Aidas nuščiuvo bangomis. Dar paskutinei bangai nenuaidėjus, Farebrother atidarė duris ir įkišo galvą į prieangį. Jo nosis susiraukė. Jo pirmas įspūdis buvo kaip žmogaus, nenorinčio priimti siurpryzo. Jo akys buvo kaip stiklas, atspindintis sceną. Senoji ponia gulėjo ant grindų tarp merginos ir Tomo.
Š erifo protas pradėjo veikti staigiai, kaip skaičiavimo mašina. Jis matė veidus, tarsi jie būtų atspausti: žmogelis seniai projektavo nužudyti motiną ir kaltę suversti merginai. Bet Farebrother jam per greitai atėjo. Jie nežinojo, kad jis buvo prie dury. Kai jis tyrinėjo sceną, naujos įžvalgos nušvito jo galvoje. Virš lavono tiek žudikas, tiek pasileidėlė, beveik apalpę, buvo vienas kitą apsikabinę. Šerifas, tai matydamas, truputį piktinosi. Jis buvo papratęs atsirasti scenose, kurios nebuvo tokios blogos, kokių jis buvo tikėjęsis, bet ši patenkino jo lūkesčius.
VERTĖJO KOMENTARAS
Didelį nustebimą šios novelės skaitytojui sukels ne tai, kad Tomas, norėdamas atsikratyti žemo žmogiškumo lygio merginos, praranda savo motiną, kurią jis labai vertino, bet tai, kad po katastrofos jam kažkaip artima pasidarė ta, kurios jis norėjo visokiais būdais atsikratyti. Galbūt psichologiškai galima tai pateisinti tokiu būdu, kad tiek Tomas, tiek mergina neteko jiems abiem brangaus žmogaus: vienas motinos, kita nuostabios globėjos. Tokiu būdu pasidarė vienas kitam artimi.
Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad autorė šios merginos pirmiausia nevaizduoja kaip nusikaltėlės. Nepaisant to, kad Tomas jos nekentė ir jį niekino, jis į ją žiūrėpo ne tiek kaip į nusikaltėlę, nes, pasak jo, jos negalima apkaltinti — ji sirgo nimfomanija. Ji nėra žymia dalimi atsakinga už savo trūkumus. Tomas su šia problema buvo linkęs pakilti iki Dievo ir pas jį ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl tokių žmonių esama.
Tai gili žmogiška problema, su kuria susitinkame kiekvienu atveju, kai susitinkame su atsilikusiu ar kitaip nesveikai gimusiu su vienokiais ar kitokiais prigimties trūkumais žmogumi. Mes paprastai nuo tokių žmonių spontaniškai nusikreipiame ir jų problemų arba visai nesvarstome, arba, jeigu ir svarstome, tai nerandame atsakymo. Kaip tiktai ir yra ši problema, kurią norėjo panagrinėti Flannery O’Connor. Atsakymą, kurį ji mums į šią problemą duoda, galbūt būtų galima išreikšti žmonijos solidarumo vardu. Tiek šie žmonės su savo labai ryškiomis charakteristikomis, tiek mes, kurie save vadiname normaliais, nepaisant mūsų skirtumų, esame tos pačios žmonijos dalys ir net vieni kitiems reikalingi: vieni esame tam, kad duotume, o kiti — kad iš mūsų daugiau gautų.
Negalima nematyti ir Saros nuodėmingumo. Bet ne tai čia sudaro šios novelės problemą. Mes esame gan greitai nusiteikę žmones vertinti moraliniu požiūriu, bet rečiau žmogų analizuojame esminiu, filosofiniu požiūriu.
Moralinis požiūris, žinoma, yra neišvengiamas, vertinant žmogų. Tačiau nebūtų teisinga pasilikti vien prie šio vertinimo. Juk ir nusikalsiantis žmogus yra žmogus. Ir niekas kitas garsiau šios tiesos nepasako, kaip Jėzus savo palyginimais apie paklydusios avies ieškojimą ir pan. Jis atėjo ieškoti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių. O krikščioniškoji visuomenė per keletą paskutinių šimtmečių, rūpindamasi kultivuoti žmogiškas vertybes, stengėsi kuo toliau atsitraukti nuo nusikalsiančio žmogaus. Tokio žmogaus atstovas kaip tik ir yra šios novelės Tomas. O jo motina, priešingai, savo dėmesiu nusikalstančiai merginai kaip tik yra užmiršto krikščioniško bruožo atstovė. Ji mums atrodo nereali, nesuprantama. Toliau autorė šiame personaže norėjo parodyti tokį žmoniškumo supratimą, kuris yra daugiau negu tik moralinis. Jai rūpėjo žmogus. O iš vieno kito motinos pasisakymo skaitytojas galės pastebėti, kad jai rūpi ne tik ši mergina, bet visa žmonija.
V. Bagdanavičius