JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Dažnai spaudoje pateikiamos statistikos, kiek yra tikinčių žmonių: koks procentas tiki, kad yra Dievas, dangus, pragaras, skaistykla. Galbūt mažiausia yra tikinčių skaistyklos buvimu. Katalikų Bažnyčios mokslas teigia, kad yra tam tikra vieta ar, tiksliau sakant, mirusiojo padėtis, kai jis nėra pasmerktas į pragarą, bet dar negali įeiti ir į dangų. Dar jis turi ruoštis, atsilyginti ar atkentėti už savo nusikaltimus, kad paskui galėtų patekti į dangų. Tai vadinama skaistykla.

     Daugelis kitų tikybų skaistyklos nepripažįsta. Paprastai skaistyklos buvimą neigia ir protestantai, nors viena kita jų sekta prileidžia tam tikrą "vidurinę” vietą tarp dangaus ir pragaro, kur sielos gali ir nuopelnų įsigyti, ir nusidėti. Katalikų Bažnyčia aiškina, kad miręs žmogus negali nei nusidėti, nei naujų nuopelnų įsigyti, jis gali tik kentėjimu atsilyginti už savo žemėje padarytus nusikaltimus.

     Katalikų Bažnyčia, remdamasi Šv. Raštu, Tradicija ir logišku protavimu, skelbia skaistyklos buvimą, kaip tikrą tikėjimo tiesą. Katalikai, nors ir turėdami abejonių, tiki, kad yra skaistykla, nes kitaip jie neužprašytų mišių už mirusiuosius. Į skaistyklą patenka po mirties tų žmonių sielos, kurios turi pašvenčiamąją Dievo malonę, bet šioje žemėje dar nespėjusios visiškai atsilyginti už atleistas sunkiąsias nuodėmes ir turinčios neatleistų lengvų nuodėmių ar neatliktų už jas bausmių.

     Bažnyčia moko, kad siela, turinti bent vieną neatleistą sunkią nuodėmę, amžinai pasmerkiama. Lengvosios nuodėmės pašvenčiamosios Dievo malonės neatima, todėl siela, nors ir daugiausia neatleistų lengvų nuodėmių turinti, į pragarą neis, bet ji negali eiti nė į dangų, nes ten eina sielos, neturinčios jokios dėmelės.

     Teologai moko, kad siela, vos tik atsiskiria nuo kūno, jeigu ji turi pašvenčiamąją Dievo malonę ir nėra pasmerkta į pragarą, tuoj aiškiai pamato visą realybę, pamato savo padėtį ir supranta, ką reiškia matyti Dievą, kurs yra galutinis ir vienintelis žmogaus tikslas. Ji į Dievą veržiasi visa savo prigimtimi, pareiškia Jam tobulos meilės aktą ir tikrai gailisi už savo nuodėmes. Tuo momentu jai yra atleidžiamos visos lengvosios nuodėmės, dar neatleistos žemėje, bet neatleidžiama bausmė nei už šias, nei už kitas, jau žemėje atleistas nuodėmes, jeigu ten nebuvo už jas pakankamai atsilyginta. Juk atleidžiama tik kaltė, o bausmę turi atlikti pats žmogus. Tad jeigu tos bausmės jis neatliko žemėje, turi atlikti skaistykloje.

     Kai kas gali pagalvoti, kad ir siela, patekusi į kitą gyvenimą su sunkiomis nuodėmėmis, gali sužadinti Dievo meilės aktą, gailėtis už nuodėmes ir gauti atleidimą. Bet teologai aiškina, kad žmogus, miręs su sunkia nuodėme ir neturintis pašvenčiamosios Dievo malonės, tuoj aiškiai supranta, kad jis yra pasmerktas, kad jam nėra jokio išsigelbėjimo, todėl jis nė neparodo Dievui meilės, bet net ima keikti ir Dievą, ir savo likimą. Ne meilė, o neapykanta užviešpatauja jo širdyje.

     Kaip jau minėta, skaistyklos buvimą galima įrodyti, remiantis Šv. Raštu ir Tradicija. Antrojoje Makabiejų knygoje (12, 38) sakoma: "Yra šventa ir išganinga mintis melstis už mirusiuosius, kad jie būtų išlaisvinti iš savo nuodėmių”. Tad jeigu skaistyklos nebūtų, bet visi mirusieji eitų tuoj arba į dangų, arba į pragarą, nebūtų jokios prasmės už juos melstis. Pats Kristus sako: "Iš tiesų aš sakau tau, tu neišeisi iš ten, kol neatiduosi paskutinio skatiko” (Mt 5,26). Šv. Rašto aiškintojai sako, kad čia kalbama apie skaistyklą. Šv. Paulius laiške Korintiečiams (1 Kor 3,15) kalba apie tuos, kurie bus išganyti ugnimi. Iš jo žodžių galima suprasti, kad ne tik skaistyklos buvimą jis pripažįsta, bet nurodo ir bausmių rūšį — ugnį. Žinoma, nebūtinai šią Šv. Rašto vietą reikia taip suprasti. Gal Paulius čia kalba apie "ugnies krikštą”, tai yra apie troškimą krikšto, kai nėra galimybės būti pakrikštytam įprastu būdu. Šiuo atveju, tas krikšto troškimas atstoja tikrą krikštą.

     Nuo pat pirmųjų amžių Bažnyčioje buvo aiškus mokslas apie skaistyklą. Apie tai liudija įvairūs užrašai katakombose, tą mokslą aiškiai matome Bažnyčios tėvų raštuose. Tertulijonas sako, kad "kiekvienais metais yra aukojamos aukos už mirusius” (De Corona, c.4). Iš pirmųjų amžių Bažnyčios liturgijos aiškiai matome, kad buvo gyvas tikėjimas, jog mirusiems mes galime padėti savo maldomis ir aukomis.

     Labai aiškiai apie skaistyklą kalba šv. Augustinas, šv. Cezarijus, šv. Grigalius Didysis. Mokslą apie skaistyklą patvirtino ir visuotiniai Bažnyčios susirinkimai (Lugduno, Florencijos, Tridento). Štai Tridento susirinkimo nutarimas: "Katalikų Bažnyčia, įkvėpta Šv. Dvasios, pasiremdama Šv. Raštu ir sena Bažnyčios tėvų tradicija, savo susirinkimuose mokė (ir šiame susirinkime moko), kad skaistykla yra, ir ten esančioms sieloms galima padėti maldomis ir ypač šv. mišių auka” (ses. XXV, D.B., 983).

     Iš minėtų Šv. Rašto ir Tradicijos vietų galime sužinoti ir apie skaistyklos bausmes. Visų teologų nuomone, didžiausia ir pagrindinė bausmė yra laikinas sielos pasmerkimas neregėti Dievo. Gal mums, gyvenantiems šioje žemėje, yra sunku suprasti šios bausmės didumą, bet siela, atsiskyrusi nuo kūno, kaip jau minėjome, visa savo prigimtimi veržiasi prie savo galutinio ir vienintelio tikslo — Dievo. Tai yra vienintelis jos siekimas, vienintelis džiaugsmas ir vienintelė laimė. Sielai yra be galo didelė moralinė kančia, kad šio tikslo ji dar negali pasiekti.

     Siela kenčia, bet kenčia su viltimi, nes žino, kad tą tikslą anksčiau ar vėliau tikrai pasieks. Siela skaistykloje negali už save melstis, negali jokių nuopelnų įsigyti (ji negali nė nusidėti). Vienintelis būdas atsilyginti Dievui už praeities nuodėmes — tai kančia ir gyvųjų pagalba.

     Be šitos moralinės pasmerkimo kančios, atrodo, kad siela turi kęsti ir tam tikras fizines kančias. Ar tai yra ugnis, ar kokia nors kita fizinė kančia, yra antraeilis dalykas. Teologų nuomone, šios fizinės skaistyklos kančios yra didesnės už bet kokias šios žemės žmonių kančias.

     Kaip ilgai reikės skaistykloje kentėti, iš tikėjimo dokumentų mes nieko nežinome. Turime įvairių žinių tik iš privačių apreiškimų, iš kurių atrodo, kad tos kančios kartais gali tęstis labai ilgai. Teologai sako, kad, baigiantis pasauliui, baigsis ir skaistykla.

     Bažnyčia taip pat aiškiai moko, kad mes savo maldomis ir ypač mišių auka galime padėti sieloms skaistykloje ir sutrumpinti jų-kančių laiką. Jeigu mes parodysime toms sieloms gailestingumo, tai ir mums Dievas bus gailestingesnis. O kai mes pateksime į skaistyklą (jos išvengti kažin ar kam pasiseks), tai tos sielos, kurioms mes padėjome gyvendami žemėje, iš dėkingumo padės ir mums. Tai yra taip pat tikėjimo tiesa, kad toks bendravimas vyksta tarp kovojančios Bažnyčios žemėje, tarp kenčiančios skaistykloje ir tarp triumfuojančios danguje.