Marija Stankus-Saulaitė
Kai kurie sako, kad eilėraštį galima interpretuoti, kaip tik norima, nes poezija esąs atviras laukas. Tai ne visai tiesa. Kadangi eilėraštis yra, jis yra koks nors — turi tam tikrą skaičių eilučių, posmų; ritmą, rimą ir kitas melodines priemones; žodžių atranką; įvaizdžius, poetines priemones; tam tikrą požiūrį, toną... Reikia skaitytis su tuo, kas yra, ir nuo to, kas jau yra, priklauso analizė ir vertinimas. Ar eilėraščio garsai gerai sudėti? Ar žodžiai tinka? Ar palyginimai tikslūs ir nuoseklūs? Ar tonas išlaikytas? Ar logiška paties eilėraščio kontekste? Jei į kurį šių klausimų atsakoma neigiamai, toliau klaustina, ar poetas tyčia keičia, ar tik nesuvaldo eilėraščio. Eilėraštis gali patikti ar nepatikti, bet jo analizė nėra vien nuomonės reikalas, nes eilėraštis turi žodžius ir garsus, ir jo apimtis ribota.
Labai gražiai išleista Lidijos Šimkutės antroji eilėraščių knyga "Prisiminimų inkarai” (Čikaga, Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1982) sukelia daug klausimų, kurių svarbiausieji yra eilėraščio vidinė logika ir poetės kontrolė.
Septyniasdešimt septynių (kai kur, atrodo, du eilėraščiai viename puslapyje) knyga padalinta į keturias dalis: "Kur tylūs vandenys teka”, "Prisiminimų inkarai”, "Nuotaikos” ir "Atsukau laikrodį”. Pavadinimai sugestionuoja nelengvai įžvelgiamą fenomenų gelmę, praeities svarbą ir žmogaus ryšį su laiku, kalbėtojos požiūrį bei nusiteikimus. Tokios ir yra bendrosios šių eilėraščių temos, prie kurių dar galima pridėti meilę, aistrą, vienišumą, lūkestį, apsivylimą... Knygos įvadu cituojamas A. Nyka - Niliūno vertimas "Giesmių giesmės”, 8, 6-7; pabaigai ištrauka iš P. Gaučio verstų Eugenijaus Montalės eilučių. Tad eilėraščiai apjungiami dviem mintimis: galinga meilė, žodžio ryšys su tikrove.
Gal tokie poliai ir buvo poetės širdyje šios knygos eilėraščius rašant, bet patys eilėraščiai gan vargingi. Labiausiai vykę trumpieji, vieno vaizdo, vieningo įvaizdžio eilėraščiai. Trieilis, pavyzdžiui, efektingas:
Mano gelmėje sau rasi lizdą
Susuktą iš gyvenimo nuotrupų
Įtemptų jausmų tarpušakyje. (psl. 22)
Kviečiamajam žadama viskuo dalintis, siūlomas jaukumas ir intensyvumas. Tik du dalykai neaiškūs: ar lizdas tinkama metafora gelmei; kodėl nėra kablelio prieš dalyvinę žodžių grupę? Čia tuoj pat išryškėja dvi dažnos šios knygos problemos: nenuosekli skyryba ir sumaišyti palyginimai. Iš viso trūksta apie dvidešimt kablelių: kadangi poetė pasirenka skyrybą tradiciškai vartoti, tradiciškai ir turi būti dedami kableliai. Kablelio trūksta maloniame eilėraštyje:
Dėvėk mano tylą
kaip žiedą
Nulietą iš prisiminimų, (psl. 33)
Tačiau pats eilėraštis kondensuotas ir sukontroliuotas. Visai kitaip su daugumu eilėraščių.
Nei tonu, nei įvaizdžiais ar palyginimais, nei vidine logika, nei forma nesiriša, pavyzdžiui, eilėraštis "Nežinia”:
Diena, prasidėjusi vaikų klegesy,
Suskilo beviltiškame vakare.
Palikau siauras gatves,
liūdną saulėleidi,
apskurusį mėnulį.
Seku nežinią, alkį,
pavojų.
Imk peilį.
Atpjauk man riekę laiko.
Noriu maitinančios dienos
Iš tavo rankų. (psl. 34)
Posmeliai nedarnūs, nelogiški. Ar beviltiškumas skelia dieną? Kodėl pirmoje eilutėje minimi vaikai dingsta iš eilėraščio? Kaip jie rišasi su vakaru? Antrajame posmelyje kažkokios ribos, liūdesys, pabaiga ir trūkumas paliekami, ir trečiajame posmelyje ieškoma, tarp kitko, alkio, nesirišančio su tuo, kas buvo pirmuose posmeliuose. Ketvirtajame posmelyje jau alkio atsižadama — prašoma kito maitinti. Dingusi nežinia ar nežinios noras, nes jau yra kitas asmuo, ir žinoma, ko iš jo norima; nebėra nei pavojaus, kuris buvo minimas, bet neišreiškiamas. Eilėraštis neturi minties, vieno jausmo, vystymosi; įvaizdžiai nesiderina. Nors kalbama apie siekius ir įtampą, eilėraštyje jų nėra. Tokiu eilėraščių knygoje apstu. Eilėraštis "Bevardis tolis” (psl. 38) prasideda geru įvaizdžiu: "Mėlyno dangaus fone / Didėjo sulaužyti šešėliai”. Antras posmelis dar maždaug derinasi: nors metafora pakeista, bet nuotaika dar panaši: "Pėdų sutrypta žolė / Išdavė sudrumstą ramybę”. Bet eilėraštis sukrinka, sumenkėja paskutiniame posme, kur atsiranda hibisko žiedas ir įvairios bendrybės (ir kur vėl trūksta kablelio). Ar gali "ramaus balso” "nublukęs aidas” (kodėl nublukęs”?) belstis į langą, šnabždėti ir kartoti vardą (psl. 10)? Neaišku, kaip įvaizdžiai derinasi, ir kur tas, į kurį kreipiamasi, eina ar būna eilėraštyje "Ištaręs vakaro pradžią” (psl. 10). Kadangi žodžiai iš tikrųjų tėra ženklai, keista tai paversti metafora: "Mūsų žodžiai — tik ženklai” (psl. 15). Ką reiškia lyg paradoksas "Tavo vardas neturi vardo” (psl. 12)? Pirmoji eilutė "Vėjas kalbasi su medžiais” (psl. 11) primena J. Degutytės eilutę "Vėjas kalbasi su debesiu”. Eilėraštyje "Laiškai” nenuosekli skyryba, sumaišyti palyginimai, menkas ritmas:
Palietusi vakaro gaivą
Gimdžiau rytojų.
Ištrynusi
Nebeatšaukiamas dienas
Surinkau liūdesį ir džiaugsmą.
Prie kvapnių jazminų
Skaitau senus laiškus:
tai saulės,
žvaigždės ir mėnuliai,
kuriuos surinkau
keliaudama namo.
Kablelius bandyta vartoti, bet vis tiek trijų trūksta. Rytojui eilėraščio laiko dimensijoje nėra logiškos vietos; nėra ryšio tarp pirmo posmelio sakinių. Jazminų detalė nesiderina su dangaus kūnų palyginimu. Paskutinė eilutė nerangi — gal geriau būtų "pakely į namus” ar panašiai. Eilėraštyje "Paskutinis atodūsis” pavartotas dalyvis vietoj pusdalyvio:"Vilties šiurkštūs sparnai / plasnoja aortoj, / užkertantys kraujo apytaką” (psl. 45).
Panašių pavyzdžių, kur trūksta vidinės logikos, kur poetika ir kalba neapvaldyta, galima pririnkti daugiau. Būna gražių įvaizdžių, pasisekusių skambių, suprantamų eilučių, bet eilėraščiai, aplamai paėmus, neišsilaiko, sumenksta, pasimeta.
Ši Šimkutės knyga išėjo per anksti. Nepakanka patyrimo, patarimo, kritikos ir darbo. Per daug sau leista. O gal tai dalinai leidyklos atsakomybė. ..