GUNDA KODATIENĖ

GRĮŽTAME ISPANIJON, liepos 11 d.

     Gražus, saulėtas rytas, deja, paskutinis Afrikos kontinente. Sudiev, Maroke! Sudiev, arčiau pažintas Tanžyre! Malonu buvo pabuvoti krašte, kuris nuo viduriniu amžių nepergyveno ypatingų revoliucijų, o per paskutiniuosius 50 metų vyko tik rami evoliucija gabaus administratoriaus Marshall Lyautey ir dviejų monarchų Mohammed V ir Hassan II dėka.

     Sudiev ne tik Marokui ir Tanžyrui, bet ir labai draugiškiems Rembrandt viešbučio tarnautojams, kurių dauguma studentai. Atsisveikinant jie paprašė palikti atminimui kokį nors suvenyrą iš Amerikos. Nieko daugiau neturėdami, davėme tik smulkių Amerikos pinigų, kiek dar buvo likę. Čia gera pamoka, kad reikia vežtis į tokias keliones kokių nors smulkių dovanėlių. Taip pat reikia pasiimti nemaža smulkių pinigų, ypač po vieną dolerį, kurių labai daug kur prireikia.

     Autobusui pajudėjus, dar bandau apžvelgti įdomias Tanžyro gatves. Darosi kažko liūdna. Jaučiu, kad daugiau į šį kraštą neatvažiuosiu.

     Uoste pilna žmonių. Sulipome į laivą ir vėl keliamės per Gibraltarą. Kai kurie užimame laivo apačioje labai patogią kajutę su minkštomis sėdynėmis. Patogiai įsitaisome. Čia pat už bufeto linksmas juodukas spaudžia viliojančią apelsinų sunką. Ir kaip jos negersi — tokia skani, saldi, paragavus norisi Kartoti. Beveik visi susigundėm. Jis sušilęs skuba, vos spėja aptarnauti. Ir vėl reikalingi doleriai. Užmokame po dolerį už puoduką. Bematant jau mes Ispanijos pusėje. Einame per muitinę. Peržiūri mūsų lagaminus, krepšius ir visa, ką tik turime. Visi prisipirkę įvairiausių gėrybių. Pažiūri, nieko nesako, nieko nemuituoja. Mus pasitinka vadovės — Teresė ir Barbara, o taip pat ir pasilikusi Sevilijoje apvogta bendrakeleivė. Prie autobusų laukia ir šoferiai.

     Susėdę važiuojame Viduržemio jūros pakraščiu garsaus kurorto Marbella link. Matome beveik plikus uolos kalnus, apaugusius tik sausa žole ir menkais krūmokšniais. Kalnų papėdėse žemė derlingesnė. Matyti karvių bandos. Kelias labai vingiuotas, bet ir įdomus nuostabiais vaizdais. Vietomis visai priartėjame prie jūros, matome smėlėtą pajūrį. Kai kur išsikišę dideli akmenys.

     Pravažiuojame San Roque miestelį, į kurį iš Algeciras persikėlė dauguma vietinių gyventojų, kai anglai užėmė Gibraltarą. Štai ir šios dienos tikslas — išsvajota Marbella! Laiminga buvau, kad čia atvažiavome, nes, dar Floridoje esant, draugai, kurie yra buvę Ispanijoje, būtinai patarė pamatyti Marbellą. Sustojame Andalucía Plaza viešbutyje. Koks iškilmingas įvažiavimas! Aukštos baltos kolonos kviečia turistus nepravažiuoti. Už jų didžiulės žydinčių gėlių kliombos, įvairių rūšių palmės ir visokie dekoratyviniai medžiai bei krūmai. Gilumoje apyjaunis ispaniško stiliaus šešių aukštų pastatas. Įspūdingas ir vidus su erdviais vestibiuliais, moderniais, skoningais baldais, didžiuliais stovinčiais ir kabančiais gėlių puodais. Modernūs ir erdvūs kambariai su balkonais ir puikiais baldais. Mudviejų su vyru kambarys kaip tik į jūros pusę — vaizdas pasakiškas.

     Šiandien sekmadienis, tad turime ir tikybinių pareigų. Susitvarkome ir renkamės į jaukią nedidelę salę, kur visiems pakako vietos minkštose kėdėse. Bet jos mūsų neišblaško — atlikdami sekmadienio pareigą, labai nuoširdžiai meldžiamės ir giedame. Mes tikrai turime už ką Dievui padėkoti. Esame visi sveiki, ir kelionė taip puikiai sekasi. Tėvas Vaišnys pasako turiningą, pamokantį pamokslą, labai pritaikintą mums, keliautojams. "Žmogui daug nereikia. Mes, net ir keliaudami, prisiimame per daug daiktų ir save apsunkiname. Daug svarbiau, kur tik nuvažiuojame ar su kuo susitinkame, visur būti taktiškiems, mandagiems, visur turime būti Lietuvos ambasadoriais”. O mums kartais tikrai pritrūkdavo kantrybės būti švelniai mandagiems, kai primygtinai seka paskui prekių siūlytojai ar ištiesę rankas jaunuoliai prašo dolerių.

Ištaigingas Andalucía Plaza viešbutis, kuriame buvome apsistoję.

     Turėdami laiko, drauge su Aldona ir Onute aplankėme Viduržemio pajūrį. Perkertame didelio judėjimo kelią ir gražia žydinčių raudonų bei baltų oleandrų alėja artėjame prie jūros. Koks puikus išplanavimas su terasomis, gėlynais, palmėmis! Poilsiui kėdės, spalvoti lietsargiai, staliukai. Pilna turistų: vieni poilsiauja, kiti maudosi, vaikštinėja. .. Šeimos su vaikučiais. Visai prie kranto priartėjus, kiek nusivyliau. Nėra toks spalvingas, kaip Floridoje. Pilkas smėlis, tamsoka ir jūra. Ak, kokia buvo graži, spalvinga Baltijos jūra Palangoje!

     Grįžtant oleandrų alėja, sutikome tokią gražią jaunųjų porą, tartum iš pasakos. Atsisėda ant žemės ir fotografuojasi prie didžiulio, baltai žydinčio oleandrų krūmo. Tas baltai žydintis krūmas taip tiko prie jaunyste žydinčios, baltais drabužiais apsivilkusios gražios brunetės ispanės, kad ir mes sustojome, negalėdami atitraukti akių. Onutė su Aldona juos taip pat nufotografavo. Jie nieko nesakė, nesididžiavo, dar ir atsistoję papozavo.

     Laiko turėdami, dalis mūsų ekskursantų išvažiavo pasižiūrėti bulių rungtynių. Na, kaipgi, buvęs Ispanijoje, jų nepamatysi? Bulių kovos kilmė ieškotina senovės religinėse žemdirbių apeigose, kuriose bulius buvo seniausias laukų darbams naudotas gyvulys. Jis buvo svarbus religinių apeigų veikėjas. Išskirtinai pasižymėję buliai buvo iškilmingai vainikuojami ir aukojami dievams. Buvo žinomos religinės apeigos Azijoje ir Afrikoje, kur buliai kovojo su buliais. Šis paprotys atklydo į Europą, paplito Viduržemio jūros pakraštyje, o iš čia į ispanų ir portugalų kolonijas.

     Arabai šį paprotį pakeitė, paversdami vieša pramoga — bulių kautynėmis su žmonėmis. Ispanai šią nepaprastą, taip labai jų mėgstamą pramogą vadina "corrida de toros”, o vietą, kur ši pramoga vyksta — "plaza de toros”. Didžiausia ir geriausia bulių kovoms vieta yra įrengta Madride, antrąja yra laikoma Sevilijoje. Visoje Ispanijoje tokių vietų yra 225. Jose telpa tūkstančiai žiūrovų, kaip ir pas mus futbolo rungtynėse.

     Nuo senovės laikų piktų bulių veislės auginamos garsių ispanų šeimų. Kovai naudojami 3-5 metų buliai. Penkerių metų buliai patys pavojingiausi ir pikčiausi. Toks bulius sveria apie 1200 svarų, yra labai raumeningas, su pilnai išaugusiais ragais.

     Aikštėje po trimito atidaromi vartai ir išleidžiami pikti buliai, pasiruošę bet ką judantį sutrypti ir subadyti. "Banderilleros” su raudonomis marškomis stengiasi kuo labiau bulių įerzinti. Matadoras — svarbiausias šio spektaklio artistas viską stebi ir studijuoja buliaus charakterį. Pasirodo ietininkai — "picadores” ant arklių. Įpykęs bulius juos puola visa savo jėga, dažnai sužeisdamas arklius. Puldamas jis vis gauna ietį į pečius. Jausdamas skausmą, bulius dar labiau įsiunta. Tada aikštėje esantis matadoras, dar vadinamas "torero”, stengiasi bulių suvilioti ir, visai prie jo prisiartinęs, su raudona marška jį dar labiau įerzina. Kai buliaus įniršimas pasiekia aukščiausią laipsnį, matadoras, gavęs leidimą iš prezidento, metro ilgumo ietimi bulių nužudo, stengdamasis įdurti tarp menčių į pačią širdį. Tuo ir baigiasi drama.

     Nežinau kodėl, gal dėl to, kad esu moteris, negaliu suprasti žiūrovų entuziastiškų ovacijų mirties agonijoje. Tačiau pagal žiūrovų pasitenkinimą ir ovacijas vertinamas ir matadoro sugebėjimas. Pagarbiai jis gali gauti iš prezidento vieną ar dvi buliaus ausis arba ir nugalėto buliaus uodegą.

     Į matadorus eina jauni, drąsūs, kovos dvasios pilni vyrai. Eina dėl garbės ir pinigų. Svarbesnėse bulių kautynėse Madride jie gali gauti iki 40 tūkstančių dolerių už kovą. Bet jie tame darbe ilgai neišsilaiko,

Marbella miesto gatvė    J. Paronio nuotr.

vidutiniškai apie 7 metus. O kiek jų sužeidžia, kartais net mirtinai!

     Už 22 dolerius pamatę bulių rungtynes, kai kurie mūsiškiai visiškai nesidžiaugė, ypač moterys. Ietimis perdurti, kankinami ir žudomi buliai joms paliko klaikų įspūdį.

MARBELLOJE, liepos 12 d.

     Šiandien laisva diena papoilsiauti. Pusryčiai buvo puikūs: sūris, dešros, įvairios uogienės, vaisiai, daržovės — rinkis, ko širdis geidžia. Pasijunti tikrai esąs luksusiniame viešbutyje. Po pusryčių kai kurie nuėjo maudytis į jūrą arba į puikius baseinus, o kiti panoro apžiūrėti visų išgirtą Marbellą. Mudu su vyru nutarėme pavaikščioti po miestą. Prie mudviejų prisidėjo ir Regina. Sulipome į viešbučio autobusą, kuris savo klientus net kelis kartus per dieną nuveža į miesto centrą ir parveža atgal į viešbutį nemokamai. Po kelių minučių mes jau centrinėje miesto gatvėje. Autobusas sustoja prie miesto sodo ir mus išleidžia, kaip žąsų būrį. Sode pilna žmonių, daugelis sėdi patogiuose suoluose po palmėmis, šnekasi įvairiomis kalbomis, ką nors gurkšnoja, niekur neskuba — tikrai jaučiama kurorto dvasia.

Andalucía Plaza viešbučio kiemas su baseinu.

J. Paronio nuotr.


     Miestas labai švarus, daro gerą įspūdį. Nemaža visai naujų ispanų stiliaus pastatų su metaliniais balkonais. Gatvės grįstos akmenimis arba plytomis. Centrinė gatvė labai plati. Krautuvės moderniai įrengtos, pritaikytos išlepintam turistų skoniui. Daug žalumynų ir žydinčių gėlių gatvėse bei aikštėse. Prie namų, o taip pat ir prie krautuvių, kabo vazonėliai su žydinčiomis gėlėmis. Kai kur jie sukabinti labai aukštai prie kelių aukštų namų. Įdomus tų gėlių laistymas. Ant ilgų kotų pritaisytas laistytuvas, prie jo snapelio pririšta virvelė ir nuleista žemyn. Laistytojas, vandens prisipylęs, iškelia laistytuvą gana aukštai. Patraukia virvelę, pasikelia snapelis ir laisto aukštai kabančius gėlių puodus.

     Gyva prekyba vyksta ne tik krautuvėse, bet ir gatvėse, ypač centrinėje gatvėje. Prie sienų ir tvorų ant vielų sukabintos suknelės, palaidinukės, chalatai. Praeiviams juos mandagiai pasiūlo. Gatvėse landžioja ir čigonės, nusistvėrusios keletą prekių ir drąsiai siūlančios praeiviams. Pilnos gatvės turistų: amerikiečių, anglų, vokiečių, prancūzų. Įdomi ausiai ta kalbų mišrainė.

     Gatvėje matyti ir staliukų su gražiai išdėstytomis prekėmis. Ypač daug brangenybių ir gražių rankų darbo dalykėlių. Viskas auksu žiba. Regina neiškentė ir nusipirko apyrankę. Prie manęs prikibo ispanė ir įsiūlė ispanišką suknelę su mezginiais. Užsimaniau nusipirkti lūpų pieštuką, nes iš namų nebuvau pasiėmusi. Užeiname į kosmetikos krautuvę. Paprasčiausias pieštukas — 7 dol. Manau, čia kas nors ne taip. Užeinu į kitą krautuvę — tas pat. Regina sako: "Nepirk, aš turiu du, tau vieną padovanosiu”. Taip ir neišbandžiau ispaniško pieštuko.

     Pabandome nusisukti nuo pagrindinės gatvės. Einame jūros link. Pristatyta daugybė automobilių, daugiausia maži, ispaniški. Prasideda erdvi aikštė su gėlynais ir žalumynais. Puikus priėjimas prie jūros gražiais takais. Suolai, kėdės, lietsargiai, stalai labai gražiai, planingai sustatyti. Cementu aptvertos apskritos maudyklės, tartum baseinai, palikta tik angos jūros vandeniui įtekėti. Amerikos pajūrio biznieriai galėtų pasimokyti, kad ir čia paplūdimiai būtų patrauklesni turistams. Dabar rūpinamasi tik moderniais pastatais, viešbučiais ir moteliais, kad tik daugiau būtų galima iščiulpti pinigų, o pajūrio grožiu niekas nesirūpina. O čia galėtų būti įrengti puikūs paplūdimiai.

     Besibastydami po gatves, pavargome. Sėdę į autobusą, parvažiavome į viešbutį, atsigaivinome ir vėl išėjome pavaikščioti po gatves arti jūros. Prisistatė čigonė su gražia apyranke, prašydama 1oo dol. Pasiūliau 20. To tik tebereikėjo. Jau ji mūsų nepaleido. Ėjo iš paskos per keletą kvartalų, vis po trupučiuką nuleisdama, kol pagaliau atidavė už 20 dol. Ar ji auksinė, ar tik šalia aukso pagulėjus, man ne tiek svarbu, vis tiek turėsiu prisiminimą iš Marbellos ir iš Ispanijos čigonės. Ispanijoje beveik kiekviename mieste teko sutikti čigonų. Jų reikia saugotis, ypač vaikų, kad neįkištų rankos į rankinuką. Vaikai vis prašo pinigų.

     Į viešbutį grįžome vakare. Visi dalinomės dienos įspūdžiais, nes šią laisvą dieną visi praleidome skirtingai. Kai kurie visai nebuvo mieste, o džiaugėsi tik jūra ir baseinais. Daug ką nusipirkti buvo galima ir viešbučio krautuvėje, kur kainos buvo tokios, kaip ir mieste.

     Rytoj teks pasakyti sudiev ilgai atmintinam Andalucia Plaza viešbučiui ir pasitikti naujų įspūdžių dieną.



 

•    Vatikane turėjo posėdžius katalikų ir anglikonų atstovai, ruošdami platesnius pasitarimus tarp abiejų tikybų atstovų. Siekiama rasti būdus sueiti vienybėn.

   •    JAV Pritaikomojo apaštalavimo centras pravedė tyrimus apie amerikiečių religinius nusistatymus ir surado, kad jie stiprėja, didėja pasitikėjimas organizuota Bažnyčia.