DANUTĖ BINDOKIENĖ
“Juk ir mes esame tokie pat žmonės, kaip ir mūsų kaimynai, ir norime visomis tiesybėmis (teisėmis), prigulinčiomis visai žmogystei (žmonijai) lygiai su mūsų kaimynais naudotis”, prieš šimtą metų taip rašė dr. Jonas Basanavičius pirmojo "Aušros” numerio prakalboje. Tie žodžiai nepraradę reikšmės ir šiandien, švenčiant pirmojo lietuviško laikraščio 1oo metų sukaktį. Iš tikrųjų net Lietuvos gyvenimo sąlygos panašios kaip ir anuomet: mūsų tėvynė yra rusų valdoma, vyrauja spaudos draudimas (nors kiek kitokia forma), laisvas lietuviškas žodis ir laisva veikla tegali pasireikšti svetur, daug reikšmės krašto laisvinimo darbe turi išeiviai lietuviai.
Kalbėdami apie "Aušrą”, negalime nepaminėti dr. Jono Basanavičiaus, kuris mūsų sąmonėje yra tapęs pirmojo lietuviško laikraščio sinonimu. Dr. J. Basanavičius (1851-1927) buvo vienas šviesiausių žiburių mūsų tautos istorijoje. Visas jo gyvenimas paaukotas lietuvybės labui: jis — lietuvių praeities tyrinėtojas, tautosakininkas, "Aušros” redaktorius, daugelio jos straipsnių autorius, Lietuvių mokslo draugijos įkūrėjas, Lietuvos Tarybos narys, pirmasis nepriklausomybės akto signataras. .. Jo ir mirtis simboliška: dr. J. Basanavičius mirė vasario 16 d. Nors didelę savo gyvenimo dalį praleido gyvendamas užsienyje, jo nuopelnai tėvynei nuo to nė kiek nenukentėjo. Ir svetur būdamas, pirmiausia rūpinosi savo tautos reikalais, dirbo jos gerovei. Todėl dr. J. Basanavičius šiandien gali būti šviesiu pavyzdžiu kiekvienam išeiviui lietuviui.
Tačiau J. Basanavičiaus asmuo daugelio mintyse automatiškai siejamas su "Aušra”.
*
Lietuviško laikraščio svajonė ne vienus ir ne dvejus metus ruseno lietuvių šviesuolių mintyse. Jau prieš 1863 m. sukilimą buvo sumanyta leisti lie-
Gražus ispanų pajūrio turistinis miestas Marbella.
tuvišką laikraštį, bet tuomet dar nebuvo pakankamai tam jėgų. Prieš pasirodant "Aušrai”, Mažojoje Lietuvoje ėjo keletas lietuviškų laikraščių. Jie daugiausia buvo informacinio pobūdžio ir nesirūpino tautiškos sąmonės ugdymu. Tik "Lietuviškoje Ceitungoje” buvo pradėta rašyti apie garbingą Lietuvos praeitį ir dabartinę priespaudą rusų valdžioje. Tačiau "Lietuviška Ceitunga” buvo spausdinama gotiškomis raidėmis, kurių D. Lietuvos lietuviai nemokėjo skaityti, o M. Lietuvoje patriotiški straipsniai nebuvo populiarūs, nes mažlietuviai nesijautė esą bendros su D. Lietuvos gyventojais tautos vaikai. Redaktorius Šernas buvo priverstas grįžti prie paprastų informacijų, o Didž. Lietuvai nutarta leisti atskirą laikraštį.
Tokio laikraščio sumanytojas, pirmasis redaktorius ir, galima sakyti, siela buvo dr. Jonas Basanavičius. Nors jį nuotraukose esame pratę matyti seną, pranašišką, su balta, ilga barzda, tuomet J. Basanavičius tebuvo 32 metų vyras.
Pirmasis "Aušros” numeris išėjo 1883 m. kovo mėn. Tai buvo nedidelio formato, 24 puslapių sąsiuvinėlis, spausdintas Ragainėje, o vėliau Mikšo spaustuvėje Tilžėje.
Kadangi nuo 1884 m. J. Basanavičius gyveno užsienyje (daugiausia Bulgarijoj), tai laikraštį tvarkė kiti: M. Lietuvos veikėjas J. Mikšas, M. Kėkštas, dr. J. Šliūpas, J. Andriulaitis. "Aušros” programa buvo parodyti lietuviams, kas jie buvo praeityje, kaip yra spaudžiami dabartyje ir kokią turi susikurti sau ateitį. Daug dėmesio buvo kreipiama į praeitį, nes "Aušra” norėjo sužadinti tautišką lietuvių savigarbą ir savo krašto meilę. Taip pat buvo keliama savo kalbos meilė, parodant, kad ji nėra menkesnė už kitas pasaulio kalbas, bet daug kuo net pranašesnė. "Aušra” kėlė lietuviams ir jų kalbai daromas skriaudas, rusinimą, lenkinimą. Aiškios politinės linijos "Aušra” neturėjo. Didžiausias jos tikslas buvo taip išauklėti lietuvius, kad jie visada ir visur jaustųsi lietuviai, kad galėtų laisvai dirbti, gautu spaudos laisvę, kad lietuvių kalba būtų įsileista į mokyklas, į valdžios įstaigas ir kad nebūtų stumiama iš bažnyčios.
*
Ką reiškė lietuviui šviesuoliui, ką reiškė eiliniam valstiečiui "Aušros” pasirodymas? Beveik visi esame girdėję apie dramatišką dr. Vinco Kudirkos reakciją į pirmąjį "Aušros” numerį. Štai dalis jo paties žodžių: "Ėmiau skubiai vartyti 'Aušrą’ ir... neatmenu jau visko, kas paskiau su manimi darėsi. .. Tik pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių į sienas mano kambarėlio.. . rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu atleidžiantį: o tu, paklydėli, kur iki šiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, kad, apsikniaubęs ant stalo, apsiverkiau”.
Pranas Mašiotas "Varpe” (1893 m.) rašė: "Lietuviškas laikraštis! toks nepaprastas, nelauktas daiktas! Čia žmogus bijai į savo draugą žodį ištarti lietuviškai, o štai tau visas lietuviškas laikraštis, atvirai, stačiai kalbantis apie mūsų reikalus”.
Kalbininkas Jonas Jablonskis, tuo metu buvęs Maskvos u-to studentas, šitaip prisiminė "Aušros” pasirodymo sukeltą įspūdį: "Basanavičiaus 'Aušra’ — jos mintys, kalba ir žodžiai, — kaip perkūnas trenkė, pasirodžiusi mūsų tarpe. . . Man toji naujojo mūsų gyvenimo pradžia, tas naujosios evangelijos žodis, mūsų pačių raštu išreikštas, didžiausią padarė įspūdį ir aiškiai pastūmėjo mane, kaip ir mano draugus, į naująjį gyvenimo kelią” ("Iliustruotoji Lietuva”, 1926 m.).
Ne tik ano meto šviesuolius sujaudino "Aušros” pasirodymas, bet, kaip Višteliauskas rašė "Aušroje” 1884 m.: "... lietuviškoji gentė atsiliepė garsingu balsu taip, kad ir visi pasviečiai išgirdo, nenorinti mirti, bet norinti gyventi ant svieto nesutirpusi svetimuose jovaluose ir svetimuose gaivaluose”. Arba M. Kutkus: "Pasklido pirmas 'Aušros’ numeris po visą lietuvių svietą, po Rusiją, Sibirą, Ameriką ir visur, elektrizuodamas galvotesnius lietuvius” (M. Kutkus "Raštai”, 1965 m.).
Inž. A. Vilkutaitis 1923 m., minint "Aušros” 40-sias metines, šitaip rašė apie to laikraščio pasirodymo sukeltą įspūdį: "Už kokių kelių dešimčių metų tyrinėtojas istorijos tautiško mūsų klausimo, rasi, šypsodamosi perskaitys tuos 24 lapelius 1 n. 'Aušros’ ir negalės nei suprasti, kaip tai tokis mažas laikraštėlis galėjo padaryti tokį subruzdimą ne tik tarpe lietuvių, bet net ir tarpe jų kaimynų, o vienok mes, kurie matėme šitą numerį, dar ką tik išėjusį, gerai atmename, kiek džiaugsmo ir lelionės buvo iš šitų 23 lapelių, kiek vilties uždavė jie mūsų širdims, kiek sujudino meilės dėl savo tautos ir su kokiu pasitikėjimu žiūrėjome mes ant savo ateities”.
Nežiūrint, kad "Aušra” gyvavo nepilnus trejus metus, o po jos išėję laikraščiai, atstovaudami įvairioms inteligentijos pažiūrų srovėms, gerokai suskaldė J. Basanavičiaus išsvajotą "visų lietuvių vienybę”, "Aušros” reikšmė liko neišblukusi ir jai priklausanti pagarba nesumažėjusi. "Varpo” redakcija (1903 m. nr. 3) net buvo pasiūliusi šitokį "Aušros” pagerbimo ir įvertinimo būdą:
.. mes paduodame užmanymą švęsti 'Aušros’ sukaktuves kas mets kovo mėnesį. (...) Tai būtų šventė tautiško lietuvių atgijimo. Parankiausia, rodos, būtų švęsti tą šventę pavasarį, kada atgyja gamta, juo kad tame laike pasirodė 'Aušra’ ”.
Tas "Varpo” pasiūlymas anuo metu nebuvo įgyvendintas, tačiau mes galėtume apie jį rimtai pagalvoti dabar, užuot trumpai paminėję "Aušros” pasirodymo sukaktuves. Tokia kasmetinė tautinio atsinaujinimo šventė būtų labai pravarti. Atsirastų proga perkratinėti lietuviškas sąžines, iš naujo sugrupuoti tautines vertybes, atnaujinti pasiryžimus ir sustiprinti viltį šviesesne tautos ateitimi.
*
Norint suprasti "Aušros” svarbą, reikšmę ir sukeltas nuotaikas tuolaikiniams lietuviams, verta kiek iš arčiau pažvelgti į krašto sąlygas, kuriose gimė pirmasis lietuviškas laikraštis.
1864-1883 m. lietuvių tauta pergyveno spaudos draudimo reakcijos metą. Iš vienos pusės veikė sustiprinta rusifikacija — graždankos įvedimas, pagausinta kova su katalikų tikėjimu, iš kitos pusės — tam tikros socialinės santvarkos lengvatos: baudžiavos panaikinimas, Marijampolės gimnazijos įsteigimas su stipendijomis studijuoti Maskvos ir Petrapilio universitetuose. Visa tai turėjo padėti atitraukti lietuvius valstiečius nuo lenkų ir vokiečių įtakos (ir tuo pačiu katalikybės), nukreipiant jų simpatijas rusams ir stačiatikystei.
Tačiau lietuviai šiam procesui griežtai pasipriešino. Pasipriešinimo procese jie pasirinko trečią kelią — nusigręždami nuo rusų ir nuo lenkų, pasirinkdami lietuviškąjį.
Pasipriešinimui pradžią davė Žemaičių vysk. M. Valančius. Jis pradėjo spausdinti savo knygeles Prūsuose, jis suorganizavo pirmuosius knygnešius, savo raštuose griežtai pasisakydamas prieš rusišką ir stačiatikišką santvarką. Pasipriešinimo idėja rado didelį pritarimą liaudyje. Lietuvis valstietis visa širdimi atmetė graždanką, skaitė lotyniškomis raidėmis lietuviškas knygas, neleido savo vaikų į valdžios mokyklas, steigdamas slaptas kaimo mokyklėles, nenusisuko nuo katalikų tikėjimo.
Šiame laikotarpyje išaugo nauja lietuvių šviesuolių karta. Ji buvo kilusi iš valstiečių luomo, kuriam valdžios socialinės ir švietimo formos buvo sudariusios palankias sąlygas išleisti vaikus į mokslus. Mokslo siekdami, lietuviai jaunuoliai plūdo į Maskvos ir Petrapilio (rečiau Varšuvos) universitetus, tačiau juose nepasidarė ištikimi caro šalininkai. Maskvoje ir Petrapilyje brendo lietuviškas patriotizmas, susiorganizavo slaptas patriotinis sąjūdis. Šio sąjūdžio, kuriame vyravo jau nebe kunigai, o daugiau pasauliečiai, oficialusis balsas ir buvo "Aušra”. Laikraščio, kurio mintį labiausiai formulavo J. Basanavičius, tikslas buvo gaivinti tautinę lietuvių sąmonę. Tai atliko publicistiniai straipsniai ir eilėraščiai apie garbingą tautos praeitį, kalbos, papročių išsaugojimo ir branginimo reikalingumą. Vengdamas aštriau pasisakyti apie kitų ideologinių krypčių inteligentiją, J. Basanavičius siekė visų lietuvių vienybės. Tačiau "Aušra” negalėjo išvengti nukrypimo nuo šio vienijančio kelio, kai jos redagavimą po 1883 m. Perėmė laisvamanis dr. Jonas Šliūpas, suteikdamas jai tam tikrą socialistinį toną. J. Šliūpo platforma suskaldė negausią lietuvių inteligentiją. Daugumas kunigų ėmė laikytis atokiau nuo "Aušros”. Buvo ir pasauliečių, kurie pareiškė nepasitenkinimą laikraščio kryptimi. Nežiūrint, kad nuo 1884 m. nr. 6 "Aušrą” perėmė redaguoti M. Jankus, J. Mikšas, M. Kėkštas, J. Andriulaitis, jos laikotarpis jau buvo praėjęs. Laikraštis nebeturėjo tokio pasitikėjimo ir tokios reikšmės, kaip pirmaisiais pasirodymo metais. Jurgio Mikšio spaustuvės bankrotas 1886 m, buvo paskutinis akmuo ant "Aušros” kapo.
*
Nors "Aušros” klestėjimas buvo trumpas, bet sutelkė daugiau kaip 70 autorių, kurie daugiau ar mažiau reiškėsi jos puslapiuose. Daugiausia šių autorių rašė eilėraščius. Tautinei sąmonei gaivinti poezija labai tiko. Eiliuota kalba buvo lengva jausmingai perteikti pagrindinę "Aušros” programą: išlaikyti kalbą ir papročius, meilę praeičiai, meilę Lietuvos žmogui ir žemei, išlaikyti lietuvių tarpe vienybę, žengti mokslo ir kultūrinės gerovės keliu. Pirmuosius poetinius žingsnius čia žengė ir Jonas Mačiulis-Maironis.
Iš "Aušroje” pasirodžiusių poetų nedaugelis buvo išliekamos vertės. Jų poezija teturi reikšmės, kaip savo epochos liudininkė. Kai kurie poetai liko žinomi tik vienu kitu eilėraščiu. Pvz. Saueryeino "Lietuviais esame mes gimę”, Vištelio-Višteliausko "Op, op kas ten, Nemunėli” ir t.t. Žinoma, iš visų išsiskyrė nemirtingasis Maironis.
Tačiau nereikia manyti, kad "Aušros” puslapiuose viešpatavo tik patriotinis motyvas ir nebuvo nukrypstama į kitokias temas. "Aušra”, nežiūrint savo svarbos ir reikšmės tautiniam atgimimui, buvo tikras laikraštis, skyręs dėmesio ir "pasaulietiškiems” dalykams. Jame buvo spausdinami patarimai ūkininkams, žinios iš kitų kraštų, žinios iš įvairių Lietuvos vietų, pasisakoma apie vaikų auklėjimą ir auginimą, užgriebiama tautosaka, liaudies medicina, bitės, skruzdėlės, augalai, net dedami apmokami skelbimai ir reklamos. Buvo pasisakoma kritikos temomis, net patariama, kaip rašyti eilėraščius ("Keli žodžiai apie poeziją abelnai, o ypačiai apie sudėjimą eilių”, 1886 m.). Dabartiniai mūsų kalbininkai, besiginčydami dėl svetimvardžių rašymo lietuviškai, turėtų atkreipti dėmesį, kad "Aušroje” didžiausias Amerikos miestas buvo vadinamas Naujuoju Y orku (1886 m., nr. 5).
Sukaktis švęsti yra lengva ir patogu, o progų nemažai pasitaiko: pernai šventėme Maironio metus, anksčiau minėjome Kr. Donelaitį, vysk. M. Valančių ir kitus, minėsime šv. Kazimierą ir daugelį kitų sukakčių atrasime. Tereikia pasklaidyti istorijos ar Lietuvių Enciklopedijos puslapius, o sukakčių paminėjimams bus apstu.
Visa nelaimė, kad mūsų sukaktuvinės šventės pasitenkina vos vienu kitu minėjimu, straipsniu laikraštyje, paskaitininko žodžių sukeltu atodūsiu... Minėdami didžiųjų Lietuvos dvasios galiūnų ar svarbiųjų įvykių sukaktis, nepasisemia stiprybės "iš praeities”, kaip sako mūsų himno žodžiai. Tokio stipresnio atgarsio, jokio pagyvėjimo lietuviškoje veikloje ar didesnio susirūpinimo lietuviškais reikalais iš tų sukaktuvinių minėjimų neišplaukia. Jaunimas teberieda nutautimo keliu, senimas tebekovoja tarpusavyje, lituanistinių mokyklų mokinių skaičius mažėja, laikraščių ir žurnalų tiražai tebetirpsta, o apie knygas baisu ir užsiminti — slysta pakalnėn ne tik jų kiekybė, bet ir kokybė.
Ar taip bus ir 1983-siais metais, kai pasibaigs visi "Aušros” minėjimai ir vėl grįšime į savo asmeniško patogumo lizdelius? Jeigu kiekvienas lietuvis išeivis, išgirdęs pirmosios "Aušros” vardą, pasistengtų suprasti, ką iš tikrųjų ano meto tautiečiams reiškė tas kuklus laikraštukas ir tuo pačiu, kokią didelę svarbą turi spausdintas savas žodis kultūringo žmogaus gyvenime, jis nedrįstų praeiti pro knygų platinimo stalą, nusukdamas galvą į šalį, jis negalėtų permesti akimis kaimyno laikraščio ar žurnalo, neužsiprenumeravęs savojo. Mes per daug garbiname praeities įvykius ir didvyrius vien lūpomis, kai reikia jiems pagarbą atiduoti konkrečiu būdu — tęsiant jų pradėtą darbą, neprarandant tų tautinių vertybių, kurias jie mums iškovojo ir paliko. Paverg. tas tautietis tėvynėje šiandien tai supranta. Pogrindinės spaudos sąrašuose vėl sušvinta “Aušros” vardas. Kaip galime ramiai tūnoti savo apsnūdime, jeigu suprantame, kokia kaina šiandien Lietuvoje perkamas laisvas, spausdintas žodis pogrindinėje "Aušroje” ir kiek kainavo lietuviams šviesuoliams pirmykštė "Aušra” spaudos draudimo laikais?