religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1983 / KOVAS-MARCH / VOLUME XXXIV, NO. 3

PASNINKO PRASMĖ

73

 Andrius Valevičius, S.J.

MALDA Į ŠV. KAZIMIERĄ (eil.)

75

 Juozas Mikštas

EILĖRAŠČIAI

76

 Ada Karvelytė

TIKĖJIMAS IŠGELBĖJO

77

 Chiara Lubich

TIESOS SAULĖ IR PELĖDOS AKIS

78

 Anicetas Tamošaitis, S.J.

PASILIK SU MUMIS, NES ARTINASI VALANDA . . .

81

 Sibiro tremtinė

PASAULIO SEKULIARIZACIJA

81

 A. Mauragis

TĖVĄ ANDRIŲ RUDAMINĄ PRISIMENANT

85

 Paulius Rabikauskas, S.J.

SENELIO PALAIMINIMAI

88

 N.N.

ĮSPŪDŽIAI IŠ “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KELIONĖS

89

 Gunda Kodatienė

KURAIČIO PALIKIMAS LIETUVIŲ ŠVIESUOMENEI

94

 Vytautas Bagdanavičius

VAKARO KOMEDIJA - RYTMEČIO DRAMA

101

 Vytautas Kasniūnas

TĖVYNĖJE

105

 Gediminas Vakaris

KALBA

107

 Juozas Vaišnys, S.J.

TRUMPAI IŠ VISUR

108

 J. Pr.

Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” kelionės. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July and August, when bimonthly, for $8.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. Postmaster: Send address changes to “Laiškai Lietuviams”, 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636.

ANDRIUS VALEVIČIUS, S.J.

     Gavėnioje Bažnyčia skatina tikinčiuosius pasninkauti. Bet kodėl, kokia yra pasninko prasmė? Ar pasninkas nėra vienas iš daugelio atgyvenusių Bažnyčios įsakymų, viduramžiais išgalvotas nuostatas, kuris šiandien nebeturi reikšmės ir į kurį niekas nekreipia dėmesio? Reikėtų atsakyti, kad ne visiškai taip. Žmogus, labiau įsigilinęs į tuos nuostatus, gali atrasti nemaža prasmės. Praktikuojančiam katalikui yra net pareiga apmąstyti savo tikėjimą ir tai, ko Bažnyčia moko, ir stengtis visa tai šių laikų dvasia savo gyvenime vykdyti.

     Anksčiau Bažnyčia, įsakydama pasninkauti, labiau pabrėždavo atgailos dvasią ir atsivertimo reikalingumą išganymui. Pasninkavimas, tarp kitų atgailos rūšių, būdavo laikomas dalyvavimu Kristaus kančioje. Katalikams būdavo sakoma, kad kiekvienas krikščionis turi savęs atsižadėti, pasiimti savo kryžių ir dalyvauti Kristaus kančioje. Tokie pasakymai yra teisingi, jie savo tiesos nepraranda, bet, antra vertus, šiais laikais jie gal nėra visiems krikščionims savaime suprantami. Todėl būtų gera surasti šiems laikams tinkamesnę pasninkavimo prasmę. Gal praverstų toks pavyzdys.

     Vyksta karas. Dvi moterys sėdi namie ir galvoja apie savo vyrus fronte. Jos svajoja apie tą dieną, kai vyrai sugrįš iš karo ir gyvenimas tęsis toliau. Viena moteris norėtų, kai jos vyras sugrįš iš karo, turėti kuo patogiausias gyvenimo sąlygas, kad viskas kuo geriausiai atrodytų. Ji pradeda tvarkyti namą, gražinti, kiek gali. Langus nuolat plauna, baldus naujai aptraukia, užuolaidas siuva, pinigus taupo, maistą ruošia, kad tik nieko netrūktų, kad tik viskas blizgėtų, gražiai atrodytų, kai jos vyras sugrįš.

     Antra moteris sau galvoja, ką jos vyras šiuo metu daro, kaip jis gyvena. Gal jo drabužiai sudrėkę ir peršlapę, gal jam šalta, gal jis dabar dreba. Ir ji nusprendžia daugiau savo namų nekūrenti. Toliau galvoja, gal jis šiuo metu

El Greco   Grafo Orgaz laidotuvės

JUOZAS MIKŠTAS

Šventasis Kazimierai, melski už mus
Tenai, kur palikome savo namus,
Gimtinei prisiekdami grįžti atgal,
Jei jėgos nostalgijos naštą pakels.
Šventasis Kazimierai, prašom Tave,
Būk mūsų vadovu likimo laive.
Būk kelrodžiu mūsų i tuos kalnelius,
Kur mynėm, jauni Kalvarijos kelius.
Kur stūkso pilis Gedimino sena,
Kur metų garsių, ir sunkių eisena,
Tegul dar mums leidžia sugrįžti laisvon,
Globojamon Tavo, šventon Lietuvon.
Šventasis Kazimierai, šviesk mums viltim,
Tėvynėj mums esant širdim ir mintim.

Ada Karvelytė

MAŽA ŽVAKELĖ

Nesisielok,
Kad negali būti
Didelė šviesa
Ir apšviesti
Visą pasaulį.
Būki maža žvakelė
Ir apšvieski
Tik tą vietą,
Kurioje dabar esi.

TIKRASIS DŽIAUGSMAS

Tik Tavyje, Viešpatie,
Atrandame tikrą
Ir nemeluotą džiaugsmą,
Todėl padėk mums
Tai atsiminti,
Kai jo ieškome
Kur nors kitur.

CHIARA LUBICH

"Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave” (Mk 10,52).

     Kai Jėzus ėjo iš Jericho ir gausi minia Jį sekė, aklasis elgeta, sėdėjęs prie kelio, pradėjo garsiai šaukti: "Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!” Daugelis iš minios draudė jį, kad nutiltų, bet jis šaukė dar garsiau. Jėzus liepė ji pašaukti. Kai jis prisiartino, Jėzus jį paklausė: "Ko nori, kad tau padaryčiau?” Neregys atsakė: "Mokytojau, kad praregėčiau!” Tuomet Jėzus jam tarė: "Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave”.

     Pastebime, kad šitame pagydyme, kaip ir daugelyje kitų, prieš darydamas stebuklą, Jėzus reikalauja tikėjimo. Galėtume pagalvoti, kad Jis darė stebuklus, norėdamas sustiprinti žmonių tikėjimą. Tačiau Jo žodžiuose matome tikėjimo reikalavimą dar prieš stebuklą.

     Jėzus reikalauja tokio tikėjimo, kurs nėra kažkokia magiška galia ar koks psichologinis ligonio paruošimas gydymui. Jėzus kai kada atlygina už kito asmens tikėjimą, pavyzdžiui, šimtininko, kurs prašė pagydyti jo tarną. Jėzus reikalauja tikėti Tą, kuriam viskas įmanoma. Tikėdami mes aiškiai rodome, kad nesiremiame savimi, bet Tuo, kurs yra galingesnis. Nepasitikėdami savo galiomis, mes kreipiamės į Dievą, laukdami iš Jo visko ir leisdami Jam veikti. Kaip minėjome, tokio tikėjimo pavyzdys yra šimtininkas, kurs mato savo paties nevertumą. Jis žino esąs bejėgis ir išpažįsta visišką pasitikėjimą Dievu: "Viešpatie, nesu vertas, kad Tu užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks” (Mt 8,8).

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Lietuvio dvasiai labai artimas paukščių pasaulis. Mus traukia klausytis suokiančios lakštingalos; pačią gražaus balso dainininkę mergaitę vadiname lakštute. O gal sau brangiam asmeniui nesegame balandėlio vardo? Nugirdę miške gegutę, skaičiuojame, kiek kartų sukukuoja, pasiuntus jai klausimą, kad tuo būdu atspėtume ateitį. Artojas jaučiasi siejamas draugystės ryšiu su vieversiu, čirenančiu jam viršum galvos iš dangaus žydrynės. Kregždę laikome savo užtarėja, supynę apie ją net pasaką. O kaip dažnas mūsų liaudies dainose sakalas sakalėlis! Grakščiakaklė gulbė užgauna mūsų sieloje grožio stygas. Genys savo margumu, įsispraudusiu dargi į priežodį, kreipia žvilgsnį į pasaulio įvairumą. Tai tik keli pavyzdžiai.

     O kaip su pelėda? Mes gal nepagalvojame, kad iš visų paukščių joje atsispindi viena giliausių, esminių tiesų apie žmogų. Būdingas šio paukščio bruožas tas, kad saulės šviesa per stipri jos akiai, todėl dieną būna užsimerkusi. Štai turime neblogą savo pačių vaizdą. Kaip su saulės šviesa ir pelėdos akimi, taip yra su Dievo tiesa ir žmogaus dvasia: ta tiesa, paimta savyje, yra per skaidri mūsų dvasios akiai, todėl neįstengia į ją žvelgti tiesiogiai. Galime į ją žvelgti vien tik tada, kiek ir kada tos tiesos šviesa atsimuša daiktuose.

Buvusi SIBIRO TREMTINĖ

     Artėjančio vakaro tamsa pakyla iš slėnių, ir mūsų žingsniai lieka neramūs, o rankos tiesiasi, ieškodamos atramos. Viešpatie, kada buvo labiau neramūs vakarai ir tamsesnės naktys? Ir kada turėjome mažiau teisių sakyti: "Pasilik. ..”? Juk prieš Tave uždarome savo namų, mokyklų, įstaigų duris. Mes nenorėjome su Tavimi gyventi po vienu stogu. Mes šaukėme: "Nenorime, kad šitas mums viešpatautų!” Taip, o dabar nerandame kelio iš savo nevilties ir tamsos. Išėjai iš mūsų šeimos, ir toks išblėsęs, trapus liko namų židinys. Išėjai iš mokyklos, ir dabar negyvos jos tiesos, mirusi raidė šalčiu marina mūsų protus ir širdis. Pasitraukei iš ¡statymų, ir beteisiai likome savo žemėje, o gyvenimas liko tik griuvėsių krūva.

     O jei Tu, Dieve, pasitrauksi iš mūsų širdžių, iš giliausios mūsų sąmonės — ak, mes liksime lavonai. Sugrįžk į mūsų dienas ir pasilik su mumis. Juk niekada naktys nebuvo tamsesnės ir dienos sunkesnės. Mes šąlame, nes klaidžiojame be Tavo šviesos. Tu matai, kokie klaidūs mūsų keliai, ir visi kelio posūkiai pilni vilionių. Kaip mes išeisime iš jų nepaklydę, jei Tu — Kelias paliksi mus?

A. MAURAGIS

Redakcijos pastaba. Dėdami šį straipsnį, nesakome, kad su visomis jo mintimis sutinkame, tik norime parodyti, kokias mintis kai kam gali sukelti kai kurie minimose knygose perskaityti teigimai.

     Šių laikų didžioji problema yra netikėjimas Dievu. Ar pasaulis pasiliks su Dievu, ar be Jo, nuo to priklausys pasaulio ateitis. Problemą sukelia ne tai, kad būtų sunku šių laikų žmogui tikėti Dievu, bet tai, kad jo interpretacija jau nebeatitinka šių laikų žmogaus pasiekto kultūrinio laipsnio lygmens. Kai XX amžiaus mokslas iškėlė šviesos rampas kiekvienoje mokslo katedroje, tai bažnyčiose palengva gęsta žvakių šviesos. Krikščionybė su savo konservatyvia interpretacija atsiskyrė nuo mokslų ir tuo būdu nebeliko tarp tikėjimo ir mokslų reikiamos darnos bei pagarbos.

     Žmonija visais laikais tikėjo, kad Dievas yra, visur matė Dievą ir Jo stebuklingus darbus. Bet štai XIX amžiuje filosofas Fr. Nietzsche paskelbė tuščią frazę — Dievas mirė. Nereikėjo ilgai laukti, kol mokslininkai ėmė skelbti, kad Dievas esąs nereikalingas kosmologijoje, sociologijoje, gamtamoksliuose, istorijoje ir net moralėje — pasaulis galįs apsieiti be Dievo.

     Įvairių priekaištų, naujų filosofinių teorijų ir mokslų apglušinti teologai ėmė ieškoti Dievui naujos vietos už pasaulio ribų. Toji pažiūra taip greitai ir taip tvirtai pasaulyje įsigalėjo, kad Antanas Maceina savo knygoje "Didieji dabarties klausimai” jau galėjo neabejodamas tvirtinti: "Savo regimybe pasaulis nėra Dievo kūrinys, nes ši regimybė yra paties pasaulio dėsnių veiklos padaras” (98 psl.). Šitoks teiginys tikinčiųjų nenustebino ir nepapiktino, o buvo priimtas kaip faktas, kurio net spaudoje niekas nedrįso rimčiau pakedenti. Miręs dievas esą buvęs medinis, jį mokslas ištyrė ir sukapojo, jo nereikia gailėtis.

PAULIUS RABIKAUSKAS, S.J.

     1981 m. rudenį suėjo 350 metų nuo pirmojo lietuvio misijonieriaus Kinijoje, jėzuito kun, Andriaus Rudaminos mirties. Mirė jis dar jaunas, sulaukęs vos 35 metų amžiaus, tik 5 metus gyvenęs tolimoje Kinijoje. Į Ramiojo vandenyno pakrantes jis atvyko 1626 m.; pirma apsistojo portugalų valdomame Makao mieste, kiek vėliau persikėlė toliau į šiaurę, į Changdžou miestą (Džedziango prov. sostinę), o 1628 m. gale ar 1629 m. pradžioje — j Fudziano provincijos sostinę, Fudžou miestą. Pastaroji vietovė buvo labiau į pietus, kur švelnesnis klimatas. Bet ir tai nepadėjo: plaučių džiova toliau graužė sveikatą ir jauną misionierių nuvarė į kapus.

     Lietuviai savo kilnaus tautiečio nepamiršo iki pat mūsų laikų. 1900 metais Amerikos lietuvių vardu buvo įteiktas popiežiui Leonui XIII prašymas, kad jis uolųjį misionierių A. Rudaminą drauge su Žemaičių apaštalu vysk. M. Giedraičiu paskelbtų šventaisiais. Jėzuitas kun. B. Andruška parašė ir Kaune 1933 m. išleido A. Rudaminos biografiją. Apie jį galima rasti apstų aprašymą ir Lietuvių enciklopedijoje (XXVI, 54-56). Šių eilučių autorius Laiškuose lietuviams (1962 m., psl. 84-87 ir 94-95) išryškino jo pašaukimo vykti į misijas aplinkybes. Daug ko naujo apie A. Rudaminą, jo gyvenimą ir veiklą, kažin ar pavyktų ir besurasti. Trumpai tegyvenęs, jis nespėjo daug ko nuveikti. Vilniuje ir Romoje ėjo visiems besiruošiantiems kunigystei įprastus mokslus. Nuvykęs į Aziją, gerokai vargo, kol pramoko sunkios kiniečių kalbos ir jų savotiško rašto. Vėliau jį užpuolė ligos, kurios išsekino jo jėgas ir 1631 m. rugsėjo 5 dieną jį privertė iškeliauti į amžinybę. Žinoma, būtų įdomu, jei kam nors, turinčiam progos nuvykti į Kiniją, pavyktų pasiekti Fudžou uostamiestį (apie 650 km į pietus nuo Šanchajaus ir apie tiek pat į šiaurės rytus nuo Honkongo), kuriame A. Rudamina nuo 1528-1629 m. gyveno, mirė ir palaidotas. Gal pavyktų surasti jo kapą? 20 metų anksčiau (1610 m.) mirusio garsaus astronomo jėzuito Mato Ricci kapas Pekine išliko iki mūsų laikų. Tad kodėl nebūtų galėjęs panašiai išlikti ir A. Rudaminos kapas?

     Palaiminti, kurie padeda man atgyti, klausydamiesi mano pasakojimų apie praeitį, ir nesako; "Tai jau esame girdėję".

     Palaiminti, kurie nesiskubina kritikuoti to, ką aš darau, norėdami pabrėžti, kad aš jau nieko nesugebu.

     Palaiminti, kurie paaukoja truputį savo brangaus laiko ir, sutikę mane gatvėje, bent trumpai sustoja manęs pakalbinti.

     Palaiminti, kurie man papasakoja savo džiaugsmus, nes tiki, kad aš tai suprasiu ir įvertinsiu.

     Palaiminti, kurie nesiteirauja, ar man ko netrūksta, kai iš tikrųjų man nieko netrūksta, o tik jų pačių.

     Palaiminti, kurie į mane žvelgia švelniai ir maloniai, norėdami išskaityti tai, ką sako mano akys, o ne raukšlėtas veidas.

     Palaiminti, kurie mane pasveikina su gėlėmis, manydami, kad aš dar nesu toks senas, kuriam tinka tik erškėčių spygliai.

GUNDA KODATIENĖ

KELIONĖ Į MALAGĄ, liepos 13 d.

     Su gailesčiu paliekame elegantiškąjį Andalucía Plaza viešbutį, nes daugiau tokio jau nesitikime gauti. Važiuojame Viduržemio pajūriu ir stebime krantą skalaujančias bangas. Visa pakrantė akmenuota ir labai įvairi. Vienas kitas žvejys bando savo laimę ankstų rytą.

     Greitai privažiuojame Malagą, pajūrio kurortą tarp kalnų, Malagos provincijos sostinę, prisiglaudusią prie Viduržemio jūros, tik 65 km nuo Gibraltaro sąsiaurio. Tai labai turistų mėgstamas kurortas dėl savo švelnaus ir šilto klimato. Malaga taip pat labai svarbus komercinis uostas. Iš čia eksportuojamos įvairios gėrybės: linai, medvilnė, alyva, vynuogės, cukrus, daržovės ir kt.

     Lėtai važiuodami miesto gatvėmis, stebime senoviškus ir vietomis jau naujai pastatytus namus, kurie tarpusavy derinasi, skęsdami žalumynų fone. Pravažiuojame labai didingą katedrą, pastatytą 1520 metais. Įsukame į plačią gatvę, vedančią į Botanikos sodą, turintį apie 2000 įvairių viso pasaulio medžių, krūmų ir gėlių.

     Senoviniais romėnų ir maurų laikais Malaga buvo svarbus karinis punktas. 1487 m. prie Ferdinando ir Izabelės svarbaus mūšio metu, nors buvo ir labai didelis pasipriešinimas, Malaga vis dėlto buvo krikščionių paimta. Čia yra gimęs ir garsusis ispanas dailininkas Pablo Picasso.

     Nusisukę nuo pagrindinės gatvės, matėme daug namų grotomis apgaustytais langais. Matyt, ir čia esama įsibrovėlių. Malagą paliekame, gailėdamiesi, kad čia ilgiau negalėjome pasilikti.

VYKSTAME Į GRANADĄ

     Pavažiavę kiek už miesto, nusisukame nuo pajūrio ir važiuojame tarp kalnų vingiuotu, bet gerai asfaltuotu keliu į šiaurę, Granados link. Vieną po kito pravažiuojame net tris tunelius. Pradeda mažėti kalnai ir tiesėti kelias. Klausomės romantiškos ispanų muzikos. Ir vėl gražiai išdirbti laukų sklypai, eilėmis susodinti alyvmedžiai ir kiti augalai. Išnaudotos net aukštumų viršūnės. Viskas laistoma, visur įtaisyta irigacija Franko laikais. Ūkininkai laimingi, turėdami vandens laukų laistymui ir už tai mokėdami tik nedidelį mokestį.

 (Atsiminimai ir įvadas į jo mąstymą)

Vytautas Bagdonavičius

8. KRITIKOS MOKSLAS

     Kuraitis parašė studiją "Filosofijos supratimas ir jos santykiai su kitais mokslais” (Logos, 1921 m., 8-17 psl.). Romos filosofų suvažiavime Kuraitis neįsijungė į diskusijas apie filosofijos santykį su kitais mokslais, tačiau šiame straipsnyje jis tuo reikalu domisi.

     Ką šis straipsnis mums primena iš gyvo Kuraičio? Jame jis, kalbėdamas apie galimybę ar negalimybę duoti filosofijos aptarimą, sako, kad filosofija, Aristotelio supratimu, turi pati padaryti savo teigimų kritiką. Šia proga man grįžta atmintin Kuraičio pasisakymas apie tai, kaip mes turime kritikuoti vieni kitų raštus. Jis sakė, kad kritika turi išeiti iš paties kritikuojamo veikalo. Nebus gera kritika, jei mes, kurią knygą kritikuodami, prikišime, kad ji neatitinka mūsų turimų pažiūrų ar kokio kito autoriaus pažiūrų. Kiekviena pozityvi kritika turi naudotis tais duomenimis, kurie yra pačiame kritikuojamame veikale. Kritikas gali tik iškelti tai, kas nesiderina kritikuojamoje knygoje su joje skelbiamomis tiesomis.

     Tik tokia kritika yra verta šio vardo ir yra pozityvi. Jeigu mes į knygos kritiką einame su savo pažiūromis ir ją atmetame, tai nėra kritika tikslia to žodžio prasme. Žinoma, gali būti parašytas geras kūrinys, išlaikąs savo vidinį vieningumą, nors būtų paremtas nepatikimomis tiesomis. Toks kūrinys galėtų būti gerai vertinamas kaip tam tikra kūrybinė struktūra, bet negali būti vertinamas kaip teisinga filosofija. Kuraitis reikalauja, kad filosofijos kritikai įtikintų skaitytoją savo išeities principų patikimumu.

9. FILOSOFIJOS SAMPRATA

     Pereidami prie Kuraičio nuomonės apie filosofijos ir tiksliųjų mokslų santykius, pirmiau sustokime prie jo filosofijos sampratos. Filosofijos aptartis yra labai nelengvas uždavinys. Šiais laikais esant labai dideliam nuomonių skirtumui filosofiniais klausimais, filosofijos aptartis yra beveik neįmanomas dalykas. Filosofija yra tokio pobūdžio realybė, kad "pagrįstą filosofijos definiciją galima duoti tik kritiškai suvedus sąskaitas su įvairiomis filosofinėmis sistemomis, taigi tik savo filosofinių tyrinėjimų gale” (8 psl.). Dėl to Kuraitis savo filosofijos aptarties šiame straipsnyje nepateikia.

 ("Playboy”mergišius ir vėjavaikė)

Vytautas Kasniūnas

     Lauke siautė pūga, o mes, šiltame kambaryje sėdėdami, šventėme Vytautines. Pavargę nuo valgių ir šaltų gėrimų, vartėme lietuvių kalbos žodyną, norėdami rasti geriausią atitikmenį anglų kalbos žodžiui "playboy”.

     —    Mergininkas, mergišius, mergogauda, — pasakė Petras, šelmiškai žiūrėdamas į Kazimierą.

     —    Sutinku, kad aš buvau mergišius ir laksčiau paskui sijonėlius, — atsilaisvinęs kaklaraištį, atsikirto Kazimieras,— bet kaip pavadinsit mano žmoną Kristiną, kuri vyrams ūsus pešiojo ir rinko plaukų kolekcija?

     —    Juk tu mane vadindavai vėjavaike, tad ar tas žodis neatitinka mergišiaus — "playboy”? Atsimeni mūsų jaunystės duetą: "Kokia tu vėjavaikė..." tu traukdavai baritonu, "O tu vėjo botagėlis” — aš altu tau spygliuodavau.

     —    Pašėlimas! — sušuko Jurgis. — Kai tam "mergišiui” žodyne yra tiek daug sinonimų, tai "vėjavaikei” tesuradau vieną — "mergpalaikė”.

     Mes visi prapliupome juokais, kartodami "mergpalaikė, mergpalaikė...”

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

“ALTORIŲ ŠEŠĖLY” VENGRIJOJE

     Didelio susidomėjimo ir įvertinimo susilaukė V. Mykolaičio-Putino romanas "Altorių šešely” Vengrijoje. Pagal šį romaną Budapešto radijas perdavė šešių dalių vaidinimą, kurį į vengrų kalbą išvertė Lastas Marazas.

SUSIDOMĖJIMAS VERTIMAIS

     Pastaraisiais metais Lietuvoje susidomėta meniniais vertimais ir vertėjais. Praeitą vasarą Vilniuje įvyko lietuvių literatūros vertėjų ir leidėjų susitikimai. "Vagos” leidykla išleido pirmąjį mūsų literatūros kritikos istorijoje straipsnių rinkinį "Meninio vertimo sunkumai”.

     Birželio mėnesį įvyko Lietuvių rašytojų sąjungos Meninio vertimo tarybos suvažiavimas. Lietuvių rašytojų sąjungos valdybos sekretorius įžanginiame žodyje pažymėjo, kad pastaraisiais metais sustiprėjo dėmesys meninio vertimo sunkumams spręsti. Lietuvos vertėjams vis turi būti keliami didesni reikalavimai vertimų meniškumui pasiekti. Jo nuomone, per mažai dėmesio ir vietos skiria literatūros žurnalai bei savaitraščiai išspausdinti atsiliepimus apie verstines knygas. Neužsimenama apie vertimo kokybę.

     Meninio vertimo lygį padėtų pakelti straipsnių rinkiniai, išleisti atskira knyga. Reikėtų įvesti vertinimo pagrindų dėstymą vidurinėse mokyklose; aukštosiose mokyklose įvesti vertinimo teorijos ir praktikos skyrių. Daugelis pasisakymų bei minčių meninio vertimo klausimais yra išsklaidyta kasdieninėje spaudoje arba knygose, ir sunku susigaudyti tiems, kurie vertimais domisi.

     Vertimo pagrindų dėstymas yra įvestas Latvijos vidurinėse mokyklose. Jau dešimtmetis, kaip Rygos ir Vilniaus jaunieji rašytojai verčia savo kūrinius į lietuvių ir latvių kalbas. Į lietuvių kalbą baigiamas versti dešimties latvių poetų rinkinys. Latviai rengia jaunųjų lietuvių poetų knygą.

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

BARBARIZMAI, ŽARGONAS, TARMYBĖS, NETAISYKLINGAI SUDARYTI ŽODŽIAI

     Rūpindamiesi savo kalbos kultūra, turime rašomojoje ir šnekamojoje kalboje vengti visokių barbarizmų, žargonybių, tarmiškumų, netaisyklingos darybos žodžių, netaisyklingo linksnių bei prielinksnių vartojimo ir t.t.

     Barbarizmai tai yra visi svetimieji kalbos elementai, kurie, nesutikdami su kalbos dvasia ir dėsniais, nusikalsta įprastinei vartosenos normai, užtat laikomi netaisyklingais. Tai gali būti atskiri iš kitų kalbų paimti žodžiai ar žodžių grupės, be kurių lengvai galime apsieiti, nes jiems turime gerų pakaitalų savo kalboje. Pvz.: svietas (=pasaulis', čystas (= švarus), prietelis (= bičiulis), paduška (= pagalvė) ir t.t. Žargonu vadiname tokią kalbą, kuri skiriasi nuo bendrinės kalbos specialiu žodynu, frazeologija bei kitomis savybėmis. Žargoną paprastai vartoja kokia nors žmonių grupė, norėdama išsiskirti iš kitų, o kartais tik šiaip sau iš lengvapėdiškumo arba norint pasirodyti originaliais. Lietuvoje gal daugiausia 5 žargonybes buvo palinkę moksleiviai ir studentai, vartodami, pavyzdžiui, tokius žodžius: bachuras ( =berniukas), chebra ( =draugai, kompanija), univerka (= universitetas), nešti muilą ( =bėgti, greitai pabėgti) ir t.t.

     Mūsų bendrinės kalbos pagrindą sudaro vakarų aukštaičių pietiečių tarmė. Kai kurie žodžiai ir iš kitų tarmių yra įjungti į bendrinę kalbą, bet daugumas kitų tarmių elementų, turinčių atitikmenis vakarų aukštaičių pietiečių tarmėje (bendrinės kalbos pagrinde), vadinami tarmybėmis. Tarmybes kartais galima vartoti poezijoje, grožinėje literatūroje, bet kasdieninėje kalboje, ypač laikraščiuose, žurnaluose, moksliniuose veikaluose, jų reikėtų vengti. Štai vienos kitos tarmybės pavyzdžiai: kūlis (=akmuo), pylė (=antis), grobai (=žarnos), mokina (= moko), mokinasi (=mokosi), mėgiamas ( = mėgstamas), drūčiai ( =smarkiai) ir t.t.

   Romoje įvyko XV-sis katalikų gydytojų sąjungos kongresas, kuriame iš 63 kraštų dalyvavo daugiau negu 2000 gydytojų.

   Italijoje, Asyžiuje, įvyko italų jaunimo susitikimas, pavadintas “Bažnyčios šventė su Pranciškumi”. Dalyvių buvo per 1200.

•    Šventieji metai prasidės 1983 m. kovo mėn. 25 d. Marijos Apreiškimo šventėje, o baigsis 1984 m. balandžio mėn. 22 d., Velykų sekmadienį. Popiežius paskelbė, kad šventųjų metų tikslas — labiau įsijausti į atpirkimo paslaptį ir daugiau pasinaudoti susitaikymo sakramentu.

•    Popiežius į kardinolus pakėlė 18 pasižymėjusių vyskupų. Tarp jų Čikagos arkivyskupą J. Bernardin ir Rygos apaštalinį administratorių Julijans Vaivods, 87 m. amžiaus. Taip pat yra ir du nauji kardinolai jėzuitai: Milano arkivyskupas C. M. Martini ir prancūzas teologas H. de Lubac. Dabar iš viso yra 138 kardinolai. JAV yra 10 kardinolų, bet iš jų keturi jau pasitraukę iš aktyvios tarnybos.

•    New Hampshire valstijos aukščiausiasis teisinas nusprendė, kad seselės vienuolės, atleistos iš dėstymo mokykloje, turi teisę kelti bylą vyskupui.

•    Vakarų Vokietijos katalikų organizacija “Ad-veniat” 1982 m. Kalėdų metu suaukojo Lotynų Amerikos kraštams 116 milijonų markių.

DVIDEŠIMT KETVIRTASIS “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

   Dvidešimt ketvirtasis konkursas bus atskirai suaugusiems ir jaunimui. Suaugusiems skiriama tema — Šiandieninės šeimų problemos. Čia galima rašyti apie įvairiausias šeimų problemas: pasiruošimas šeimos gyvenimui, santykiai tarp vyro ir žmonos, tarp tėvų ir vaikų, kas padeda šeimoms išsilaikyti, kas jas griauna, pavydas šeimoje, skyrybos, neištikimybė, mišrios šeimos (religiniu, tautiniu, išsilavinimo atžvilgiu), problemos, vykstant gyvenmo permainoms ir t.t.

   Jaunimui skiriame šešias temas: 1. Kaip vertinti mūsų jaunimo tikėjimą? 2. Jaunimo pažiūra į moralę. 3. Užuot keikus tamsą, geriau uždegti bent mažą žvakutę. 4. Ar nauda, ar našta būti lietuviu svetimame krašte? 5. Ar galima išlikti lietuviu be lietuvių kalbos? 6. Vyresnieji nesuprantami: vienaip kalba, kitaip elgiasi.

   Vyresniųjų rašinio ilgumas turėtų būti maždaug 2000-3000 žodžių, jaunesniųjų — gali būti trumpesnis. Straipsniai, pasirašyti slapyvardžiu, įdėjus atskirame vokelyje savo tikrąją pavardę, adresą ir telefoną, turi pasiekti redakciją ne vėliau kaip 1983 m. kovo mėn. 15 dieną.

   Vyresniesiems skiriamos trys premijos: I — 200 dol. (mecenatai Gediminas ir Sofija Mickevičiai), II — 150 dol. (mecenatas Vytautas Vizgirda), III — 100 dol. (mecenatė Veronika Janušaitienė). Jaunesniesiems skiriamos taip pat trys premijos: 1 — 75 dol. (mecenatas N.N.), II — 50 dol. (mecenatė Stefanija Rudokienė), III — 25 dol. (mecenatas N.N.).

   Jaunimo konkurse gali dalyvauti asmenys iki 25 metų amžiaus, o vyresniųjų — visi. Laimėtojams premijos bus įteiktos “Laiškų lietuviams” metinėje šventėje gegužės mėn. 1 d. Jaunimo Centre.

   Meninę programą atliks solistė Rūta Pakštaitė.