Spausdinti

 ("Playboy”mergišius ir vėjavaikė)

Vytautas Kasniūnas

     Lauke siautė pūga, o mes, šiltame kambaryje sėdėdami, šventėme Vytautines. Pavargę nuo valgių ir šaltų gėrimų, vartėme lietuvių kalbos žodyną, norėdami rasti geriausią atitikmenį anglų kalbos žodžiui "playboy”.

     —    Mergininkas, mergišius, mergogauda, — pasakė Petras, šelmiškai žiūrėdamas į Kazimierą.

     —    Sutinku, kad aš buvau mergišius ir laksčiau paskui sijonėlius, — atsilaisvinęs kaklaraištį, atsikirto Kazimieras,— bet kaip pavadinsit mano žmoną Kristiną, kuri vyrams ūsus pešiojo ir rinko plaukų kolekcija?

     —    Juk tu mane vadindavai vėjavaike, tad ar tas žodis neatitinka mergišiaus — "playboy”? Atsimeni mūsų jaunystės duetą: "Kokia tu vėjavaikė..." tu traukdavai baritonu, "O tu vėjo botagėlis” — aš altu tau spygliuodavau.

     —    Pašėlimas! — sušuko Jurgis. — Kai tam "mergišiui” žodyne yra tiek daug sinonimų, tai "vėjavaikei” tesuradau vieną — "mergpalaikė”.

     Mes visi prapliupome juokais, kartodami "mergpalaikė, mergpalaikė...”

     —    Pasakyk, Jurgi, kaip žodyne aiškina tą žodį, — nuo juoko braukdama ašarotas akis, klikeno Kristina. — Pas mus mergpalaikės vardas buvo skiriamas...

     —    Ne! Ne! — pertraukiau Kristiną. — Tu netinki tam žodžiui.

     —    Pas mus, joniškiečius, mergpalaikė — tai niekam netikusi merga, — sako Stasys.

     — Pavyzdžiui: "Tokia mergpalaikė nė kiaulių nepaganys”.

     —    "Duosiuos čia aš mat, kad mane tokia mergpalaikė už nosies vedžiotų”, pas mus sakydavo,— įsiterpė Juozas. — Manau, kad Kristinai geriausiai tiko vėjavaikės vardas.

     —    Ko jūs dabar prikibote prie tos Kristinos! — užstojo Gražutė. — Ji juk nuo Medininkų, kur gražiausios mergaitės augo. Ir Vienuolis apie jas rašė: "O jau mergelės, moterėlės apie Medininkus, tai nors pirštus nučiulpk — vien čiulbuonėlės...” Bučiavote, čiulpinėjote jos pirštelius, ant kelių atsiklaupę, o dabar žodyne ieškote žodžio, kaip ją pavadinti.

     —    Mat, kai ištekėjau, tai jau buvau senmergėlė, su dideliu kaupu metelių, tai jie dabar ir erzina mane, — mėgino atsikirsti Kristina.

     —    "Senmergėlės rūtų darželį auginau, kad senbernėliui vainikėlį užauginčiau” — uždainavo Petras.

     —    "Būčiau vedęs ankstų rytelį, bet ji vis laukė vėlaus vakarėlio”— dainavo Kazimieras. — Ar ne taip buvo, Kristina?

     —    Kai jau visą kluoną vainikėlių prikrovei, tada man pasipiršai, — juokėsi Kristina.

     —    Jaunoms pasenai, tai protingų metelių pradėjai ieškoti, — paspygliavo Gražutė.

     —    Toks tokį pažino ir į svečius pavadino, ar ne taip buvo? — įsiterpė Petras.

     Mes dainavome, klegėjome, kvatojome, senbernėlius ir senmergėles erzinom, tautosakos kraitį ant jų galvų krovėme. Ir kai Jurgis uždainavo: "Mergai duris atšautie / įsileidžiant bernelį, / mergiui aruodai šluos-tytie / slepiantis nuo tėvo žingsnių”, elektros lemputė ėmė mirksėti, pagaliau šmakšt ir užgeso šviesos. Šeimininkai puolė degti žvakių, ir svečiai sukilo. Kai kaime elektra užgęsta, visiems rūpesčio sudaro, kad šulinio vamzdžiai ir pompos neužšaltų. Buvome užmiršę ir siautusią pūgą. Kaip parsikrapštysime namo — parūpo mums.

     Užsukame radiją. Pranešimai nedžiuginantys. Skambinam policijai. Žinios dar baisesenės. Du šalutiniai keliai uždaryti. Artimesnieji kaimynai išsirengė pėsti. Tolimesnieji — išvažiavo su Jurgio automobiliu. Jurgis visados didžiuodavos, kad jo automobilio motorą varo keturi ratai — ir sniego kalnus peršoka. Mes šešiese pasilikome nakvynės. Uždegėme antrą ugniakurą žemutiniame namo aukšte.

     Gaila, jog mirusieji negirdėjo, kaip juos čaižėme liežuviais, nesigailėdami pajuokos ir piktų žodžių, kad jie Vytauto vardą įrašė į kalendorių sausio penktąją, ir dabar Vytautines reikia švęsti, esant tokiam blogam orui. Išleidę keliauninkus, pasilikusieji nesirengė miegoti. Turbūt nėra gražesnių valandų, kaip, susėdus prie šilto ugniakuro, klausytis pūgos siautėjimų ir vėjo ūžimo. Atrodo, lyg mes visi mintimis nusikėlėme į savo tėviškės gyvenvietes, kaimų sodybas. Kokie pasakiškai gražūs būdavo žiemos vakarai, kai tada klausydavomės įvairių pasakojimų, dainuodavome, klausydavomės audėjų staklių simfonijos.

     —    Tokios naktys yra pačios kūrybingiausios, — pertraukė tylą Vytautas. — Jos gimdė ir ugdė mūsų turtingąją tautosaką. Tada pajunti ir išgyveni gamtos jėgą ir norisi išsakyti vidaus išgyvenimus. Vieni visa tai dainomis išdainuojame, kiti pasakojimais, treti tautodailės kūryba.

     —    Man labai patiko ši vakaronė, — kurstydamas ugniakurą, akis įbedęs į liepsnų žaismą, kalbėjo Kazimieras.

     — Tai tartum linksmas tautosakos seminaras, — juokėsi Kristina.

     —    O gal tai buvo judviejų gyvenimo seminaras, kurį mudu suorganizavome.

     —    Jei taip girdėtas kalbas apie Kazimiero ir Kristinos jaunystę kas nors būtų užrašęs, tai storos knygos puslapiuose nesutalpintum, — pertraukė Stasys.

     —    Sakoma: kai kalba, tai ir iškalba, arba: nėra galo be pradžios, jei girdėjai kalbų galą, surasi ir pradžią, — nerimastingai atsakė Kazimieras.

     —    Juk judu abu buvote įsimylėję, dar tebelankydami gimnaziją? — paklausė Gražutė.

     —    Už tai aš jį ir vadinu "playboy”, — atsakė Kristina. — Man reikėjo laukti ir senmergiauti, iki jis baigs dūkinėjimo dienas.

     —    O aš laukiau ir senberniavau, iki mano išsvajota mergužėlė rūtų vainikėlį išaugins.

     —    Ir sulaukei, ar ne!

     —    Kitaip nebūčiau tavęs vedęs.

     —    Kitaip nebūčiau ir aš už tavęs tekėjusi.

     —    Mudu mylėjomės, pykomės, vienas nuo kito bėgome, vienas kitą gaudėme, dalinomės žiedais, juos atsiiminėjome, krovėme ant vienas kito galvos vežimus kaltinimų. Paskiau, po ilgų metų, lyg akis užsirišę gūžinėjomės, iki vienas prie kito prisigūžėm.

     —    Visokių kalbų apie judu girdėjome, o daug ir tokių, kad abiejų tėvai nenorėjo judviejų matyti susiporavusių, — pasakė Vytautas.

     —    Per didelė tėvų meilė vaikus gadina, — įsiterpė mokytoja Julija.

     —    Vaikus reikia mylėti širdimi, viena ranka juos glostant, kita baudžiant, — atsakė Kristina.

     —    Atsimenu tą dieną, kada judviejų tėvai susipyko, — įsiterpė visą laiką tylėjusi namų šeimininkė. — Kristinos tėvai savo naujoje, didelėje, gražioje sodyboje šventė vedybinę sukaktį. Jie buvo turtingi ir taupūs. Mums jų sodybą apžiūrint, linksmaplautis Kazimiero tėvas juokais pasakė: "Man nėra reikalo taupyti, auginant sūnų, tegul taupo, kas dukteris turi; mano sūnus Kazimieras ves Kristiną ir valdys tą sodybą, o už gautus iš jos tėvų pinigus nusipirks jachtą”. Juokams nuskambėjus, dar pridūrė: "Tik saugokite mergaitės vainikėlį, be jo nesutarsime”. Kristinos tėvui tas pasakymas labai nepatiko, juokus jis paėmė už gryną pinigą ir iš pykčio pamėlynavusiom lūpom sušuko: "Kad tu surūgtum! Nei tu, nei tavo sūnus mano jachta neplaukys. Galėsite abudu purviname ežerėlyje žuveles gaudyti, nes ir laiveliui nusipirkti pinigų neturėsite. Mat kokie jie veltėdžiai!”

     —    Tai man naujiena! — pasakė Kristina. — Kad mudviejų tėvai pykosi, nesugyveno, tai žinojau, bet dėl ko pykosi, tai dabar pirmą kartą girdžiu. Atsimenu, kai po to kitą vasarą tėvas nusipirko gana didelį laivą.

     —    O mano tėvas dar didesnį, dvimotorinį, sportinį, — juokėsi Kazimieras.

     —    Kai jaunimas rengdavo slidinėjimo išvykas į Kolorado kalnus, tai mano tėvas mane išsiųsdavo į Šveicarijos kalnus, apie tai pagarsindamas spaudoje.

     —    Aš ją į ten nusivydavau slapta, tėvui nesigailint pinigų.

     —    Išsiuntė mane tėvas į Paryžių gilinti prancūzų kalbos, ir jis atvyko.

     —    Aš nuvykau ten neva gilinti architektūros ir meno žinias.

     —    Matau, žmonės ne iš piršto išlauždavo žinias apie judu, — pertraukė Vytautas.

     — Spaudoje matydavome žinių tai apie vieną, tai apie kitą. Vienas studijuoja ten, kitas ten. Vienas gilina žinias, gilina ir kitas. Metus sudėjus, atrodė, kad abu turėjote apsivainikuoti keliais doktoratais, o iš tikrųjų tų studijinių kreditų nė vienas reikiamai neprisikrovėte. Ar ne taip buvo?

     —    Jei studentai turi daugiau pinigų negu proto, tai mokslo diplomas po orą skraido, — atsakė Kazimieras. — Žinai, kaip pinigai gundo juos išleisti. Ir leidi juos be atvangos, kad, atsikratęs nuo pagundų, galėtum studijoms atsidėti. O tuo tarpu vėl atskrenda čekiukas su gražiais žodžiais: "Pasilaikyk, vaikeli, juodai dienai, kad duonos nepritrūktum”. Taip ir vijausi jaunystėje juodas dienas, bet neprisivijau.

     —    Pinigai — galvažudžiai, o per didelė tėvų meilė vaikams — pakaruoklio virvė, — karčiai pasakė Kristina. — Tėvas buvo taupesnis, o mama vis svajojo, kad aš už milijonieriaus ištekėsiu, tad ir pinigų turėsiu. Kam moteriai reikia diplomų, vis sakydavo. Tegu pasidžiaugia jaunyste.

     —    Mūsų didžiausia blogybė, kad mes per jauni kuriame šeimas, visai nepasiruošę šeimos gyvenimui, — įsiterpė Julija. — O prie tos blogybės reikia keliais kryžiukais pažymėti dar didesnę blogybę, kad tėvai nesirūpina, nemoka, nesidomi vaikų auklėjimu.

     —    Tai judu taip ir praūžėte savo jaunystę? — paklausė Stasys. — Jei taip iš naujo reikėtų pradėti gyvenimą, ar eitumėte tuo pačiu keliu?

     —    Ne! Ne! — atsakė abudu.

     —    Judu šeimą sukūrėte vėlyvoje jaunystėje su sen- priešdėliais. Ar nesigailite, kad anksčiau nesusituokėte? — paklausė Julija.

     —Norim tik pritarti tavo pasakymui, kad reikia pasiruošti šeimos gyvenimui, — atsakė Kristina, galvos linkčiojimais pritariant Kazimierui, — todėl ir mūsų vedybos susivėlino.

     —    Kol auksą atrandi pelenuose, daug maišų reikia iškratyti, — pataisė Kristinos pasakymą Kazimieras

     —    Geriau pasakyk, kad reikėjo daug mergaičių sijonėlių iškratyti, — nusijuokė Kristina.

     —    O tau, bepečiojant vyrų ūsus, reikėjo grįžti prie pirmojo, kuris dar pūkais panosę puošė, — juoku skardeno Kazimieras. — Tas pirmasis tavo pabučiavimas man degino lūpas visą laiką.

     —    Gražu, kai viskas gražiai baigiasi, — nervingai stuksendama pirštais į stalą, pasakė ilgai tylėjusi Dana. — Jei taip atvirai ir, pasakysiu, labai įdomiai kalbamės, norėčiau paklausti, ar judu nevartojote narkotikų?

     —    Cha... cha. .. — ironiškai nusijuokė abudu.

     —    Tu papasakok visą istoriją, — pasukusi galvą Kazimiero link, atsiliepė Kristina.

     —    Geriau tu, nes esi išgelbėjimo didvyrė, — atsakė Kazimieras.

     —    Kai sakiau, kad pinigai galvažudžiai, tai ir turėjau mintyje narkomaniją, kurios vergais mudu buvome ilgesnį laiką. Mudu abu nežinojome pinigų vertės, patys nebuvome uždirbę nė cento. Juos, lengvai gavę,lengvabūdiškai švaistėme. Kazimieras pateko į kalėjimą. Apie tai pranešė vienas mūsų narkotikų pristatytojas. Laimei, aš kai tik buvau gavusi didesnę sumą iš tėvų. Pardavusi visas turimas brangenybes, jį išpirkau. Parsivežiau į savo butą baisiai atrodantį valkatą. Mus palydėjo socialinio skyriaus tarnautoja, latvių tautybės liuteronų misijonierė. Ji prisiprašė, kad leistume jai pasilikti su mumis keletą dienų. Tai buvo geležinės valios, didelio pasiaukojimo moteris.

     —    Tada mudu prisipažinome, kad vienas kitą amžinai mylėsime, atsidėjomė studijoms ir susituokėme, — pertraukė pasakojimą Kazimieras.

     Atrodė, kad jam buvo sunku klausytis skaudžiausio gyvenimo įvykio, nes pradėjo vaikščioti po kambarį ir nelauktai dramatiškai sušuko:

     —    Aš buvau valkata, tėvų meilės pinigais nupirktas valkata! ..

     Kambaryje įsiviešpatavo mirtina tyla. Užgeso paskutinės žvakutės liepsna. Ugniakure nukrito nuodėgulys, paskleisdamas daugybę žiežirbų. Tai buvo lyg simbolinis fejerverkas — įvairiaspalvė ugnis, apvainikavusi mūsų pasikalbėjimą. Staiga sužibo elektros lemputės. Jas pasveikinome džiaugsmingais valiavimais. Linksmas komedijinis vakaras baigėsi rytmečio dramatiškais pasakojimais.

     Praėjus mėnesiui po to vakarojimo, vėl teko sutikti Kristiną ir Kazimierą. Prisiminėm turėtą pokalbį. Perskaitę to pobūvio aprašymą, jie pasigedo baigminės išvados. Kiti sakė, jog tai nereikalinga. Kam sviestą sviestuoti? Tada kilo gyvos diskusijos apie perdėtą tėvų meilę, kišimąsi į vaikų priešvedybinį ir povedybinį gyvenimą. O kaip su vaikų dėkingumu? Jų meile tėvams? Ar tėvai vaikus ruošia savarankiškam gyvenimui? Kaip patys vaikai turi ruoštis ateičiai? Vaikų auklėjimas namie ir aplinkos veikimas. Ką duoda šiandieninė mokykla, jaunimo organizacijos, lituanistinės mokyklos? Minėjome gimines, draugus, pažįstamus. Apie tai kitą kartą.