Spausdinti

A. MAURAGIS

Redakcijos pastaba. Dėdami šį straipsnį, nesakome, kad su visomis jo mintimis sutinkame, tik norime parodyti, kokias mintis kai kam gali sukelti kai kurie minimose knygose perskaityti teigimai.

     Šių laikų didžioji problema yra netikėjimas Dievu. Ar pasaulis pasiliks su Dievu, ar be Jo, nuo to priklausys pasaulio ateitis. Problemą sukelia ne tai, kad būtų sunku šių laikų žmogui tikėti Dievu, bet tai, kad jo interpretacija jau nebeatitinka šių laikų žmogaus pasiekto kultūrinio laipsnio lygmens. Kai XX amžiaus mokslas iškėlė šviesos rampas kiekvienoje mokslo katedroje, tai bažnyčiose palengva gęsta žvakių šviesos. Krikščionybė su savo konservatyvia interpretacija atsiskyrė nuo mokslų ir tuo būdu nebeliko tarp tikėjimo ir mokslų reikiamos darnos bei pagarbos.

     Žmonija visais laikais tikėjo, kad Dievas yra, visur matė Dievą ir Jo stebuklingus darbus. Bet štai XIX amžiuje filosofas Fr. Nietzsche paskelbė tuščią frazę — Dievas mirė. Nereikėjo ilgai laukti, kol mokslininkai ėmė skelbti, kad Dievas esąs nereikalingas kosmologijoje, sociologijoje, gamtamoksliuose, istorijoje ir net moralėje — pasaulis galįs apsieiti be Dievo.

     Įvairių priekaištų, naujų filosofinių teorijų ir mokslų apglušinti teologai ėmė ieškoti Dievui naujos vietos už pasaulio ribų. Toji pažiūra taip greitai ir taip tvirtai pasaulyje įsigalėjo, kad Antanas Maceina savo knygoje "Didieji dabarties klausimai” jau galėjo neabejodamas tvirtinti: "Savo regimybe pasaulis nėra Dievo kūrinys, nes ši regimybė yra paties pasaulio dėsnių veiklos padaras” (98 psl.). Šitoks teiginys tikinčiųjų nenustebino ir nepapiktino, o buvo priimtas kaip faktas, kurio net spaudoje niekas nedrįso rimčiau pakedenti. Miręs dievas esą buvęs medinis, jį mokslas ištyrė ir sukapojo, jo nereikia gailėtis.

     Tuo būdu Dievo samprata iš pagrindų turėjo pasikeisti tiek savo esme, tiek santykiuose su žmogumi. Štai kaip tuos naujus santykius A. Maceina kitoje savo knygoje "Bažnyčia ir pasaulis” mums aiškina: "Dievas ir pasaulis santykiauja vienas su kitu ne kaip judintojas ir judinamasis, ne kaip lytis ir medžiaga, ne kaip tikslas ir siekimas, bet kaip Kūrėjas ir kūrinys, vadinasi, kaip Tasai, kuris padaro, kad pasaulis yra būtis, o ne niekis” (133 psl.).

     Čia Dievas suprantamas ne kaip pasaulio Apvaizda, bet kaip jo sargas, kad nebūtis jo neprarytų, kad nepavirstų vėl į nieką. Štai kam Dievas yra reikalingas! Šitoks aptarimas gali įnešti sąmyšį ne tik į teologiją, bet ir apskritai į logišką galvojimą. Koks santykis gali būti kūrėjo su kūriniu, jeigu jame nėra kaip tik tų paminėtų sandų tarp padarinio ir priežasties, tarp formos ir turinio, tarp tikslo ir siekimo? Mano manymu, čia turėtų išnykti visa religinio gyvenimo praktika ir prasmė. Tokioje pasaulėžiūroje Dievas yra apibrėžtas ir nužemintas. Mes sužinome, kad Dievas reikalingas pasauliui, bet kam tas pasaulis reikalingas, kam jį saugoti, kam ir kokia iš jo nauda?

     Pagal Maceiną, iš nebūties sukurtas pasaulis yra autentinė tikrovė tiek savo būsme, tiek tapsme. Vadinasi, nebūtis tampa pasaulio savarankiškumo sąlyga. Tada nebūtis jau nėra niekis, o mažiausiai "šis tas”. Jeigu nebūtis yra šis tas, iš kurio Dievas sukūrė pasaulį ir tam pasauliui davė tokią savybę, kaip savarankiškumas, tai nebūtis tampa jei ne substancija, tai bent formalinė sąlyga pasauliui būti savarankiškam, turėti savo tiesas ir dėsnius. Taip suprasta nebūtis yra pastatoma šalia Dievo, kaip kokia realybė.

     Jeigu yra dogma, kad pasaulis sukurtas iš nebūties, tai ar nėra erezija tvirtinti, kad pasaulio regimybėje Dievo nėra? Kas tada yra tas pasaulis, kuris regimybei duoda savo dėsnius ir padaro ją savo padaru? Deja, Maceina nepasako, kuo skiriasi pasaulio regimybė nuo paties pasaulio, iš kurio ji viską gauna. "Kurti iš nebūties reiškia teikti daiktam būtį turinčius savo dėsnius, savo gėrį, savo tiesą ir todėl savo autonomiją” (D.d. k., 95 psl.). Šie dėsniai, šios tiesos iš pasaulio, bet iš kur pasaulis jas gauna, jei ne iš Dievo? Sakyti, kad pasaulis turi iš savęs, reikštų išpažinti panteizmą. Kalbėti apie pasaulio ir daiktų autonomiją iš viso netenka, nes autonomija galima tik tarp Dievo ir žmogaus, laisvos valios ribose, bet apie tai teks kalbėti vėliau.

     Iš tikrųjų kas yra nebūtis, kad jai priduodama tokia reikšmė? Jeigu prileidžiame, kad Dievas yra visur ir visada, tai nebūties negali būti. Žinome, kad ten, kur šviečia saulė, tamsos nėra. Saulė ne visur ir ne visada šviečia, todėl kur jos nėra, atsiranda tamsa, kaip saulės nebūtis. Bet Dievas yra visur ir visada, todėl nebūtis negali atsirasti kaip būties stoka. Kaip matome, nebūtis nėra kokia realybė, o dialektinės filosofijos terminas, padedąs žmogui dalykus suprasti, daugiau nieko.

     Taip suprastam Dievui vietos pasaulyje nėra. Nereikia stebėtis, kad mokslas neranda pasaulyje Dievo, kaip ir žmogus neranda savo širdyje Dievo, jeigu jis Jo neieško, bet nesuprantama, kad teologai ieško atramos Dievo pasitraukimui iš pasaulio Šventraščio tekstuose. Sunku patikėti tais teigimais, kad Dievas, kadaise buvojęs gamtoje ir istorijoje, po Kristaus atėjimo turėjęs pasitraukti iš tų plotmių. "Įvykus asmeninei sąjungai tarp Dievo ir žmogaus Kristuje, istorinė sąjunga su Izraeliu nustojo buvusi Dievo apreiškimo plotmė — taip lygiai, kaip gamta nustojo buvusi apreiškimo plotmė po Dievo sąjungos su Abraomu” (79 psl.).

     Atpirkimas nėra Dievo ir žmogaus sutarties aktas. Viskas, kas įvyko su Kristumi, įvyko vieno Dievo valia, nuo amžių numatytame Jo plane. Jam įvykdyti nereikėjo žmogaus valios, todėl negalėjo būti ir tokios sutarties, sąjungos. Taip pat negalima laikyti sąjunga angelo apreiškimo Marijai, o tik Dievo valios įsikūnijimu. Todėl nėra jokio pagrindo kalbėti apie Dievo pasitraukimą iš gamtos, istorijos ir iš pasaulio. Stebuklai ir dabar vyksta, ir jų kitaip negalima išaiškinti, kaip gamtos reiškinių pakitimu, veikiant Dievo malonei.

     Mūsų pasaulis turi dvi skirtingas dimensijas, kurių nereikia maišyti. Pirmoji — Dievo kūrinys, ir Dievas yra absoliutus jos valdovas — tai kosminė regimybė. Antroji — žmogaus plotmė. Tai plačia prasme yra civilizacija, kultūra ir visi žmogaus darbai. Šioje plotmėje Dievo nėra, nes ji paremta žmogaus laisva valia, laisvu gėrio ar blogio pasirinkimu. Civilizacijos pagrindus galima susekti Apreiškime. Dievas sukūrė žmogų laisvą, į save panašų, leido jam pavergti žemę ir jai viešpatauti, bet nusikaltusį nubaudė, sakydamas: "Savo veido prakaite valgysi duoną” (Pr 3,19).

     Senojo Įstatymo pranašas sako:

     "Dangus — mano sostas, o žemė — pakojis po mano kojų.

     Kokius namus jūs norite man pastatyti,— klausia Viešpats, — ar kokia mano poilsio vieta,

     Argi ne mano rankomis visa tai padaryta?” (Apd 7,49).

     Pirmieji krikščionys tą skirtumą tarp Dievo ir žmogaus pasaulių suprato daug geriau, negu mes šiandien. Šiandien didelė dalis "tikinčiųjų” arba netiki, kad Dievas yra pasaulyje, arba tiki, kad Jis už viską yra atsakingas, žmogus tik prašyti gali Dievo malonės. Žmogus, pavergtas civilizacijos, šaukiasi Dievo pagalbos, o pats ne tik kad pasilieka neutralus, bet ir mažiausiai rūpinasi šios civilizacijos sužmoniškėjimu. Tokie žmonės fanatiškai tiki šventais daiktais ir šventomis vietomis. Jie garbina daiktus vietoje Dievo. Šv. Steponas, pirmasis kankinys, sako: "Aukščiausiasis negyvena rankų darbo būstuose” (Apd 7,48). Apaštalas Paulius taip atėniečius mokė: "Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi jam ko nors trūktų. Jis pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita” (Apd 17,24-25).

     Taigi čia matome dvi paraleliai einančias dimensijas. Dievas duoda visiems gyvybę, alsavimą ir visa kita — tai Dievo veiklos plotmė. Žmogaus rankomis pastatytos šventyklos ir visa žmogaus sukurta civilizacija — tai žmogaus veiklos plotmė. Bet tai dar nereiškia, kad krikščionims būtų nereikalingos šventyklos. Šventyklos ne Dievui gyventi statomos, bet žmonėms susirinkti, kad galėtų visi drauge Dievą pagarbinti.

     Civilizaciją, po pasaulio sukūrimo, reikėtų laikyti antruoju didžiuoju stebuklu, kurį Dievas pavedė padaryti žmogui — sukurti savo pasaulį. Civilizaciją galime pavadinti Dievo suteikta žmogui autonomija. Žmogui yra suteikta laisvė pasirinkti gera ar bloga, daryti, ką nori, bet tai nieko bendro neturi su Dievo pasitraukimu iš žmogaus pasaulio. Čia ir iškyla klausimas, kaip Dievas santykiauja su šia autonomine plotme. Iš Apreiškimo žinome, kad Dievas, neperžengdamas jos ribų, su ypatingu atsidėjimu rūpinasi kiekvieno žmogaus ir visos civilizacijos likimu. Jis visais laikais kalbėjo per gamtą, per sąžinę, per pranašus ir pagaliau per Jėzų Kristų, nurodydamas kelius į laimingesnį gyvenimą šiame ir kitame pasaulyje. Kristus kaip tik ir yra tas ryšys — dievažmogis tarp Dievo ir žmogaus pasaulio, bet ir jis negalėjo kitaip ateiti į žmogaus pasaulį, nepažeidęs žmogaus laisvės, kaip tapdamas žmogumi ir gyvendamas tarp žmonių.

     Dievas, atėjęs į žmogiškąją plotmę, elgėsi kaip žmogus ir tik tuo būdu galėjo parodyti kelią į tikslą, į amžiną gyvenimą. Aiškus tikslas įprasmina žemės ir žmogaus gyvenimą, ir tada ašarų pakalnė tampa būtina, suprantama ir logiška priemonė. Todėl, kad ji būtina ir logiška, ją galima gerinti, tobulinti, gerėjant ir tobulėjant pačiam žmogui. Tada ir Dievo karalystės atėjimas yra galimas. Bet tai padaryti gali ne Dievas iš aukštybių, o pats žmogus Kristaus šviesoje. Dievo nebuvimas civilizacijoje įprasmina Bažnyčios egzistenciją. Dievas į žmogaus plotmę ateina tik žmogaus prašomas, todėl maldos tampa prasmingos, kitu atveju jos būtų nereikalingos. Prasmingos yra ir žmogaus pastangos tapti geresniu, tobulesniu, nes iki Dievo vaikų tobulumo žmogui tolimas kelias.

     Jei Dievo nėra mūsų civilizacijoje formaline prasme, tai Jis yra visas savo esme, nes visas šitas mūsų pasaulio fenomenalus reiškinys yra Dievo meilės aktas. Dievas, tarsi ant briaunos sėdėdamas, stebi mūsų mažą pasaulį ir kiekviena proga yra pasiruošęs padėti, kaip tėvas vaikui, leisdamas išmėginti savo jėgas. Mums gali kilti klausimas: jei Dievas myli žmogų ir juo tiek rūpinasi, tai kodėl Dievas neįžengia j žmogaus plotmę su visa savo dieviška galybe ir ir neišnaikina blogio reiškinių ir negrąžina žmogaus atgal į rojų? Šitas įdomus klausimas būtų reikalingas ilgo svarstymo, čia jį paliesime tik tiek, kiek jis mums reikalingas, norint suprasti Dievo rūpestį ir meilę žmogui.

     Kristus atpirko žmonių nuodėmes ir sutaikė žmoniją su Dievu, bet jis nepakeitė pirmykštės Dievo tvarkos. Niekas nei civilizacijoje, nei gamtoje nepasikeitė, pasiliko taip, kaip buvę, nes toks yra Dievo planas, nuo amžių numatytas. Rojus yra skirtas ne žmogui gyventi, bet žmogui sukurti. Gyvendamas rojuje, žmogus niekad nesukurtų savo pasaulio, niekad neįsigytų vidinės vertės, gyvendamas tik Dievo malone, niekad negalėtų tapti vertu Dievo vaiku. Dievas suteikė žmogui laisvę ir galimybę tapti dievu. Dievas pastatė žmogų prieš pagundą, ir žmogus pats pasirinko sau kelią — nusikaltimą. Pažinęs gėrį ir blogį, jis susikūrė savo pasaulį, nuodėmingą, sunkų, žiaurų, neteisingą, iš kurio išeiti reikalinga ne tik Dievo malonė, bet ir paties žmogaus pastangos. Kristus liepė sekti savo pavyzdžiu, sakydamas, kad jis yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Kristaus gyvenimo pavyzdys ir kova už Dievo karalystės atėjimą parodo, kokios stiprybės ir kokių pastangų Dievas reikalauja iš žmogaus. Vien tik sakramentais ir malda pasaulis neišganomas, reikia aukos, reikia meilės. "Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu”, sako Kristus (Jn 15,12).

     Visa, kas yra Dievo padaryta ir daroma, yra iš meilės žmogui, nes žmogus yra pašauktas tapti Dievo vaiku. Pastangas tapti Dievo vaiku nereikia suprasti vien siaura prasme — gailėtis už padarytas nuodėmes ir prašyti atleidimo. Kur kas didesnis įsakymas yra mylėti vienas kitą. Atgaila nei žmogaus, nei pasaulio nepagerina, o tik gali sutaikyti žmogų su Dievu. Tik meilė tobulina žmogų ir pasaulį. Tai yra aktyvus veiksnys ateiti Dievo karalystei ir pirmoji sąlyga tapti pilnutiniu krikščioniu.

     Laisvė reikalauja, kad žmogus pats iš savo dvasinių gelmių suprastų ir pamiltų gėrį, grožį, kilnumą, meilę žmonijai ir Dievui. Tyra dieviška dvasia žmoguje ieško visa to ir džiaugiasi atradusi. Tuo keliu eidama, ji randa Dievą, savo Tėvą, ir tampa laiminga. Kad šį tobulumą žmogus galėtu pasiekti, Dievas turi likti žmogui nematomas. Žmogus gyvena savo pasaulyje ir ieško Dievo. Tai ir yra tikėjimo prasmė.

     Žmogus natūraliai ieško Dievo, ieško gėrio, tiesos, grožio ir meilės, norėdamas tapti tobulesnis ir geresnis, nes visa tai yra esminė žmogaus dalia. Būti geram yra gera, būti blogam yra bloga. Tai ir yra dėsnis, kuris kreipia žmogų į Dievo ieškojimą, į Tobulybę. Geri darbai neturėtų būti remiami jokiais kitais motyvais, o tik tuo vienu — kad gera būti geram. Kiti motyvai iškreipia žmogaus prigimtį ir sumenkina gerų darbų vertę. Deja, žmogus, gimtosios nuodėmės slegiamas, greičiau linksta į blogį, daro bloga, pats to nenorėdamas. Dėl to Dievas ir ateina pas žmogų su tėvišku gailestingumu, su apreiškimu, su pamokymu. Tiems dalykams suprasti mes ir turime religiją, kuri mus suriša su Dievu tikėjimo praktikavimu.

     Nors Dievas šioje autonomijoje tiesiogiai nedalyvauja žmonių darbuose, tačiau Jis čia yra arti. Ar galima sakyti, kad Dievas nesirūpina žmonių likimu, kad Dievas žiaurus, kad Dievo nėra? Dievo gali nebūti tik tiems, kurie nesupranta, kam gyvena, kurie neturi jokio aukštesnio tikslo, o tik gamtinį vegetavimą, kurie siekia tik malonumų. Ateistinė pasaulėžiūra veda žmoniją į kančias ir vargą, nes ji stumia žmogų į beprasmį ir tuščią gyvenimą. "Miręs dievas” stumia pasaulį į beprasmę egzistenciją ir susinaikinimą. Deja, ir teistinė pasaulėžiūra, kol negyvena krikščioniškos meilės įsakymu, kol prievarta tepraktikuoja tikėjimo dalykus, tol yra bejėgė keisti pasaulį ir žmogų. Pasaulio ateitis priklausys nuo krikščionybės sugebėjimo persunkti žmoniją Kristaus dvasia.