ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Lietuvio dvasiai labai artimas paukščių pasaulis. Mus traukia klausytis suokiančios lakštingalos; pačią gražaus balso dainininkę mergaitę vadiname lakštute. O gal sau brangiam asmeniui nesegame balandėlio vardo? Nugirdę miške gegutę, skaičiuojame, kiek kartų sukukuoja, pasiuntus jai klausimą, kad tuo būdu atspėtume ateitį. Artojas jaučiasi siejamas draugystės ryšiu su vieversiu, čirenančiu jam viršum galvos iš dangaus žydrynės. Kregždę laikome savo užtarėja, supynę apie ją net pasaką. O kaip dažnas mūsų liaudies dainose sakalas sakalėlis! Grakščiakaklė gulbė užgauna mūsų sieloje grožio stygas. Genys savo margumu, įsispraudusiu dargi į priežodį, kreipia žvilgsnį į pasaulio įvairumą. Tai tik keli pavyzdžiai.

     O kaip su pelėda? Mes gal nepagalvojame, kad iš visų paukščių joje atsispindi viena giliausių, esminių tiesų apie žmogų. Būdingas šio paukščio bruožas tas, kad saulės šviesa per stipri jos akiai, todėl dieną būna užsimerkusi. Štai turime neblogą savo pačių vaizdą. Kaip su saulės šviesa ir pelėdos akimi, taip yra su Dievo tiesa ir žmogaus dvasia: ta tiesa, paimta savyje, yra per skaidri mūsų dvasios akiai, todėl neįstengia į ją žvelgti tiesiogiai. Galime į ją žvelgti vien tik tada, kiek ir kada tos tiesos šviesa atsimuša daiktuose.

     Pailiustruokime sau tai tokiu pavyzdžiu. Paimkime kalbėtoją, kuris ką nors dėsto kitiems. Mums turbūt tuojau pat darosi aišku kaip ant delno, apie ką šneka, ir prisirakinęs mūsų dėmesys, jei jis kalba abstrakčiai? Juk juo abstrakčiau dėsto, juo betarpiškiau liejasi į mus pati tiesa, o ne vien kokie jos atspindžiai palyginimuose ar pavyzdžiuose. Bet gerai žinome, kaip iš tikrųjų tada stovi su aiškumu ir dėmesiu: kaip su pelėdos akimi, kuri prieš saulę merkiasi. Merkiasi ir mums akys, atsajam kalbėtojui kuo tiesiogiau mums rodant pačią tiesą. Tai ne todėl, kad pati tiesa savo turiniu būtų skurdi, bet kad mūsų dvasios akis nepajėgia betarpiškai į ją žvelgti ir tiesiogiai turinio matyti.

     Šiam pavyzdžiui paplėtoti dar kartą nueikime prie saulės, tik dabar paėmę nebe pelėdos akį, o stiklo prizmę. Tikriausiai visi žinome dar iš mokyklos dienų, kas atsitinka su šviesa, jei jos spindulys leidžiamas eiti pro piramidės pavidalo stiklą: pasipila iš jo žavios vaivorykštės spalvos: raudona, oranžinė, geltona, žalia, mėlyna, violetinė. Tai rodo, kaip šviesos spindulys yra turtingas spalvų. Bet mūsų paprastai akiai jos nematomos. Praregimos tik tada, kai tas spindulys pereina pro prizmę. Taip yra ir su tiesa: jos turinio gausybė ir gelmė tik tada mums atsiskleidžia, kai žvelgiame į ją pro, sakytum, daiktų prizmę.

     Paimkime kokią nors tiesą ir pažiūrėkime, kaip jai tinka kalbamas dalykas, ką tik iliustruotas spektro pavyzdžiu. Bene artimiausia mums tikrovė yra žmogus, nesgi patys esame žmonės. Kai žvelgiame mąstydami į šią tikrovę, savo pačių esmę, mums atsiskleidžia įvairios jos pusės. Paklausę save, kas yra žmogus, matome iš kitų ir savo pačių širdies, kad jis yra mylėtojas. Mums taip pat aišku, kad žmogus yra ir planuotojas.O gal jis nėra šioje žemėje keleivis? "Per pasaulį keliauja žmogus”, skamba Brazdžionio eilėraščio žodžiai, dabar mėgstami ir dainuoti. Vėl ar ne tiesa, kad žmogus yra statytojas? Viešpats Kristus kalba apie namų, tai yra mūsų pačių, statymą ant uolos ir ant smėlio, pamatų dėjimą ir statybos išlaidų apskaičiavimą. Panašiai rasime, kad žmogus dar ir mokinys, ir kūrėjas,ir ligonis, ir tarnas, ir sargas, ir kovotojas, ir dar daug kas kita. Štai kai Dievo tiesos spindulį apie žmogų leidžiame pro žemės palyginimų prizmę, tas žmogus atsiskleidžia tartum įvairiomis spalvomis: kaip mylėtojas, planuotojas, keliautojas, statytojas, mokinys, kūrėjas, ligonis, tarnas, sargas, kovotojas. . .

     Bet tai dar ne viskas. Kiekvienas iš šių paskirų atspalvių, jei taip galima sakyti, leidžiamas per žemės palyginimų prizmę, vėl prasiskleidžia plačiu spektru mūsų dvasios akiai. Paimkime, pavyzdžiui, žmogaus požiūrį, užsimintą paskutinėje vietoje — kad jis yra kovotojas. (Ir Šv. Rašte, ir gyvenime į žmogų šia metafora gausiai žvelgiama). Mąstant apie žmogų kaip kovotoją, tuojau pat pasipila į mūsų dvasią virtinė vaizdų, aiškinančių pačią jo esmę ir užduotį. Kur kovojama, ten juk ir ginklai, ir priešai, ir karo stovis, ir strategija, ir žvalgyba, ir frontas, ir mūšiai, ir žaizdos, ir sužeistųjų slaugymas, ir priešo infiltravimas, ir pergalė su jos nešamu garbės vainiku bei grobiu, ir paliaubos, ir taikos konferencijos, ir galimas pralaimėjimas, ir patekimas į nelaisvę arba net vergiją, ir karo vadas, ir apkasai, ir ginklo draugai... Trumpai, tartum iš kokio gausybės rago ima lietis į mūsų sielos galias virtinė vaizdų paveiksluotam mąstymui apie save, savo paskirtį Dievo plane.

     Kodėl mums nepažvelgti į save, savo pačių tikrovę pro tokią žemės gyvenimo palyginimų prizmę Laiškuose lietuviams? Tai daryti skatina paties Kristaus pavyzdys. Gal ne šiuo vaizdingų palyginimų būdu tiesa skleidėsi žmonių žvilgsniui iš jo lūpų?

     Žmogus, kaip jau sakyta, yra daugiapusė būtybė, ir kiekviena tų pusių vėl gausiai išsireiškia daugybe žemės gyvenimo vaizdų, kuriuose atsimuša kaip kokiame veidrodyje. Kadangi jau paėmėme platesnei iliustracijai pavyzdį, jog žmogus yra kovotojas, nuo šio aspekto ir pradėkime. Medžiagos mąstyti, geriau pasakius, protui skrajoti vaizduotės sparnais, čia gausybė. Kone kiekvienam dalykui, susijusiam su kovojimu, prisiklosto po gerą straipsnį: kokie mūsų ginklai, kas kovos draugai, su kuo kautinasi, kokia priešo ir mūsų taktika, kokios pasekmės pralaimėjus, kas karo grobis ir nugalėtojo atpildas. .. Kadangi čia nebėra vietos pradėti aiškintis šių paskirų kovojimo aspektų, atidėję juos į tolimesnius numerius, žvilgterkime verčiau į du priekaištus, kurie skaitytojų mintyse galėtų kilti.

     Vienas priekaištas ateitų iš gilesnės dvasios žmonių būrio; jis liečia patį kalbėjimą apie žmogų. Žmogus ir jo reikalai dabartinės humanistinės kultūros ir taip jau visur pabrėžiami, statomi į centrą. Žmonės, ne vienas gal skųsis, man jau ir taip įkyrėję. Todėl, skaitydamas religinės minties žurnalą, norėčiau nuo jų atsikvėpti, pasiskaityti apie Dievą, angelus, dangų, malonės veikimą, o dabar ir čia kišamas žmogus. ..

     Iš tikrųjų apie žmogų mąstyti yra gera. Pirmiausia gera dėl Dievo, ir ne vienu požiūriu. Dievas žmogaus akiai yra neregimas. "Dievo niekas niekuomet nėra matęs”, sako apaštalas Jonas (1 Jn4,i2). Mes jį galime matyti ir suprasti tik tiek, kiek atsiskleidžia kūriniuose. O koks iš regimųjų kūrinių yra kilniausias, taigi ir labiausiai atskleidžia Dievo bruožus, jei ne žmogus? Tad galima sakyti, kad, deramai žvelgdami į žmogų, mes tuo pačiu žvelgiame į Dievą. Trumpai, mąstymas apie žmogų mūsų žvilgsnį į Dievą ne žaloja, bet plėtoja, Dievą mums ne pridengia, bet atskleidžia, ne temdo, bet ryškina.

     Dar iš kitos pusės apie žmogų gera mąstyti dėl Dievo. Pradinė Šv. Rašto knyga sako, kad, priėjęs prie žmogaus kūrimo, Viešpats tartum svarstydamas kalbasi su savimi: "Padarykime žmogų kaip mūsų paveikslą”. Vadinasi, žvelgdami į žmogų, mes, galima sakyti, skaitome Dievo mintis: ką ir kaip jis galvojo, nes žmogus yra to jo svarstymo vaisius. O skaityti Dievo mintis yra tauriausias mąstymas; vargiai už jį berasime dieviškesnio. Tą pat išreikškime dar kitokiu būdu, gal net stačiokiškai: jei Dievui buvo gera svarstyti, kokį žmogų padaryti, tai ir mums turi būti gera mąstyti, koks padarytas.

     Antra, apie žmogų mąstyti gera dėl savęs. Mąstydami apie žmogų, kaip jis Kūrėjo suplanuotas ir skirtas būti, regime savo pačių idealą. Kitais žodžiais, mąstymas apie žmogų yra tartum koks aukso keliarodis kreipti mūsų gyvenimo žingsniams reikiama kryptimi, vesti mus į tikslą. Tas keliarodis, be to, mums toks artimas ir savas, toks traukiantis ir pažįstamas, drauge naujai atskleidžiantis mūsų pačių gelmes.

     Mąstyti apie žmogų gera dėl savęs dar kitu požiūriu: kad tai neišvengiama net mąstant apie Dievą, ir kaip tik apie Dievą. Mūsų akis vargiai tegali žvelgti į Dievą, kad kartu nekryptų ir į save. Ar sūnus arba duktė gali mąstyti apie asmenį, kuris yra jų motina, nematydami ir nemąstydami savo pačių ryšio su ja? Ar galiu mąstyti apie kokį nors asmenį, iš kurio esu patyręs daug gera, nematydamas pats savęs, su juo susijusio? Ar vyro mylima mergaitė gali apie jį galvoti, tuo pačiu nematydama ir savęs? Trumpai, regime, kaip čia visur mąstymas darosi dviejų polių: viename yra tas kitas asmuo, antrame — aš. Tai galioja, tik dar daug giliau ir stipriau, mąstymui apie Dievą, kurio glaudžiam ryšiui su mumis santykis tarp žemės tėvų ir jų vaiko, sužieduotinio ir jo pamiltosios tėra tik apyblankis vaizdas.

     Pagaliau trečia, mąstyti apie žmogų gera dėl apaštalavimo, kuris yra vienas svarbiųjų krikščionio uždavinių. Užuojauta ir gailesys, užsidegimas, centrinių reikalų matymas, progų branginimas, taigi apaštalavimo varikliai, mumyse kaip tik gimsta ir bręsta, matant, kaip dabartinis žmogus daug kur liūdnai nuvažiavęs nuo savo didžiojo idealo, o iš savęs yra toks potencialas!

     Antrasis galimas priekaištas sukasi apie kovojimą. To priekaišto gal daugiausia lauktina iš moterų. Sakyta, jog imsime žvelgti į žmogų kaip kovotoją, ir pradėta detaliai išskaičiuoti, kad tai reiškia traukimą į karą, žvanginimą ginklais, mūšius ir kitką. Kai kurie, ypač moteriškosios giminės skaitytojai, tikriausiai pagalvojo: ko čia man kiša mintis apie karą ir daužymąsi? Aš noriu mąstyti apie taiką, meilę, darną. Be to, reikėtų atsiminti, kad esame moterys, ne vyrai, todėl tie ginklų, apkasų, karo vadų ir panašūs įvaizdžiai geri jiems, ne mums.

     Ką reikėtų atsakyti į šitokį priekaištą? Jo pradžia buvo: kam man mąstyti apie karo dalykus, kad daug geriau apie taiką? Noras geras, bet kažin ar vietoje, tiksliau pasakius, ar atitinka gyvenimo tikrovę? Pavyzdžiui, jei prie moters įkyriai lenda koks pasileidėlis, ji negalvoja apie taiką su tokiu, bet kerta per žandą, taigi naudoja kovos būdą, ir gana šaunų. Jei mato, kad koks nors valkata griebia jos rankinuką arba koks nors padauža trypia jos pasodintas gėles, moters galvoje tikrai ne ramybė ir taika, o noras dėti tokiam per kuprą; jos rankoje ne taikiai mosuojama alyvos šakelė, o grūmojantis pagalys; burnoje jo adresu ne švelnus ir taikus čiauškėjimas, o kovingas šauksmas.

     Ką mums ši pora pavyzdžių sako? Gi matome, kad moteriai kovojimas toli gražu nėra svetimas, bet, iškilus sąlygoms, savaimingas. Matome taip pat, kokie būtų padariniai, jei, tokioms aplinkybėms susidėjus, ne kovotų, o taikiai sau svajotų. Anie pavyzdžiai duoti apgalvotai, nes jie yra geras mūsų padėties ir jos sąlygų vaizdas. Mūsų daugumai patinka, tiesiog ilgesingai traukia mūsų širdį būti supamiems taikos, džiugios harmonijos, mylintis, be priešų, be grūmimosi su jais. Tai savaime suprantamas mūsų prigimties veržimasis panėšėti į Dievą, kurio ji yra sukurta kaip jo paveikslas. O Dievas gi yra pati harmonija, meilės gelmė, niekieno nedrumsčiama taika ir laimė. Gaila, kad žemės tikrovė, į kurią mes įstatyti, yra kitokia: su nusikreipusiais prieš mus priešais, kur galima išlikti tik su jais grumiantis.

     Gal ne tai rodo jau pats mūsų kūnas? Žinome, kiek į jo sveikatą ir gerovę kėsinasi priešų, kai kurių tiesiog mirtinų: visokių bakterijų, virusų, organizme lizdus susisukančių parazitų, nuodingų medžiagų. Gydytojai, anatomai ir kiti kūno žinovai gali mums papasakoti, kaip puikiai jis suorganizuotas su tais priešais kovoti.

     Antra, gal ne tai rodo maistas pačioje žmogaus prigimtyje, kurioje geismai spardosi prieš dvasios jiems dedamą apinasrį, senasis žmogus mumyse vis siekia išstumti lauk malonės veikiamą naująjį? Nors mus žavi aukšti dalykai, dažnai darome žemus, kurių patys gėdimės.

     Trečia, gal ne tai rodo faktas, kad po pasaulį valkiojasi piktosios dvasios, darančios panašiai į pasileidėlį arba valkatą duotame palyginime, kur užsiminta moteris? Jos įkyriai lenda prie mūsų, taikstosi pagrobti iš žmogaus, ką tas turi šventa, sutrypti pasodintų ir žydinčių malonės gėlių.

     Trumpai drūtai, žmogaus širdis ilgisi taikos, bet kova yra esminė jo būties žymė. Dar daugiau, anoji širdies trokštama harmonija ir taika galima pasiekti ir išlaikyti tik kova arba nuolatiniu ruošimusi kovai. Ir čia galioja žinomas dėsnis: si vis pacem, para bellum — jei nori taikos, ruoškis karui.