ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Turbūt kiekvienam kada nors teko, neturint šviesos, grabalioti patamsyje. Netikri tada buvo einant mūsų žingsniai, nematėme patys savęs ir nežinojome, kaip atrodome — gal išsipaišę ar susivėlę. Užsidegus šviesai, visa pasidarė ryšku: ir kur mūsų einama, ir kokių esama. Tai gerai vaizduoja gyvenimą, kuriame tiek žmonių skurdžiai grabalioja patamsyje, nebežinodami, kas jie patys yra, iš kur kilę, kuriam tikslui skirti.
Bet mums, tų tamsybių supamiems, duotas skaidrus žiburys. Kas jis yra, gražiai nurodo 118-ji psalmė: "Tavasis žodis, Viešpatie, yra mano žingsniams žibintas, šviesa mano takui”. Tad Dievo žodis, tartas mums svarbiausia Šv. Rašte, yra puiki ir patikima lempa. Jai šviečiant, aiškus darosi mūsų gyvenimo kelias, ir mes patys išvystame, kas ir kokie iš tikrųjų esame.
O tas Dievo žodžio žibintas daugelyje vietų vis rodo, kad žmogui žemėje skirta kovoti. Pavyzdžiui, Apreiškimo knygos pradžioje evangelistas Jonas skelbia, ką Dvasia liepia rašyti septynioms bažnyčioms. Kiekvienas laiškas baigiamas Kristaus pažadu tam, kuris nugali: "Nugalėtojui aš duosiu tai ir tai. . .” O kuo kitu pasiekiama pergalė, jei ne kovojimu? Arba imkime šv. Pauliaus laiškus. Jie tiesiog sėte prisėti kovojimo minties: "Kovok šauniąją tikėjimo kovą, užsikariauk amžinąjį gyvenimą... Apsiginkluokite visais Dievo ginklais... Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet dieviškai pajėgūs griauti tvirtoves... Jūsų laukia tokia pat kova, kokią matėte mane kovojant. Žmogaus kovojimas taip pat dažnai skamba psalmėse: "Viešpats mano rankas išmiklinokautis, mano žastus — tempt vario šaudyklę. .. Šlovė Viešpačiui, mano tvirtovei! Jis miklina mano rankas kautynėms, kumštį — grumtynėms... O Galingiausiasis, prie juosmens sek kalaviją, puošnų, švytuojantį ginklą!” Ne vienoje vietoje pats Aukščiausiasis piešiamas kaip savo tautos karvedys. Pagaliau liturgija, kuri yra ir Dievo žodžio duktė, nes iš jo gimusi, ir to žodžio nešėja, taip pat skelbia, kad žmogaus dalia žemėje — kovoti. Antai O salutaris giesmėje prieš Švenčiausiąjį meldžiamės: Bella premunt hostilia, da robur, fer auxilium — "silpni mes dvasios kovoje, tvirtumo duok, pagelbėki”.
Sakydami, kad žmogus yra kovotojas, tuo pačiu burnos atidarymu jau pasakėme, jog jis turi priešų. Su kuo gi kitu kaujamasi, jei ne su priešais? Kai orientavimuisi ieškome šviesos Dievo žodyje, ten randame, nurodant, jog savo priešų turime įvairių. Vieni atakuoja iš lauko, kiti susikraustę į mūsų pačių vidų. Iš išorinių priešų, besikėsinančių į mus iš lauko, Šv. Raštas mini svarbiausia du: vienas yra šėtonas, antras — pasaulis. Pravartu pažvelgti į abu. Čia tebus vietos pirmajam. Apie jį Laiškuose lietuviams jau buvo neseniai rašyta, todėl dar kartą tų pačių dalykų aiškinti nedera. Verčiau nurodyti sau keletą dėsnių, naudingų apie šį priešą mąstant.
Viena, neturime sukvailioti, kaip tam tikra dalis šio meto žmonių, kurie, dėdamiesi moderniais, bet iš tikrųjų žiūrėdami minios ir mados, nebepripažįsta, kad piktųjų dvasių esama. Vienas iš ryškių ženklų, jog kurio nors žmogaus galvojimas nuvažiavęs nuo koto, yra tas, kad jis save vieną (ir panašų į save) laiko protingu, o visus kitus kvailais. Gal ne taip elgiasi čia minimi žmonės mūsų kalbamo dalyko požiūriu? Pagal juos net tokie žmonijos protai, kaip Augustinas, Albertas Didysis, Tomas Akvinietis, pačios mūsų Vakarų kultūros pavidalintojai, buvo neišmanėliai piktųjų dvasių reikalu. Dar daugiau: prie tokių neišmanėlių priskirtini ir apaštalai, gavę iš Kristaus mokymo galią bei šv. Dvasios šviesą, ir evangelistai, ir kiti Dievo specialiai įkvėpti žmonės. (Kai kurie prie jų deda patį Atpirkėją — jog jis irgi čia suklydęs). Visi šie, aiškiai skelbiantys piktųjų dvasių tikrovę, jos požiūriu buvo klydinėjantys mulkiai, nesgi tik dabar tų dvasių buvimo netikinčių žmonių protui atsivėrė tikroji tiesa, kaip šiuo reikalu dalykai stovi...
Ribotas žmogaus išmanymas net jau gamtinėje srityje, kaip rodo patirtis, dažnai yra prašovęs pro šalį. To išmanymo kėlimas ant tokio aukšto pjedestalo, kad galvoja juo galįs perskrosti ir nustatinėti pačias Dievo paslaptis (prie kurių priklauso ir puolusių angelų pasaulis), yra dar vienas ryškus sukvailiojimo simptomas.
Antras dėsnis toks: turime galvoti ne vien apie save, bet plačiau. Priežastis ta, kad kitaip temsta mūsų žvilgsnis to priešo žvėriškumui ir daromai žalai. Turbūt didžiumą Laiškų skaitytojų, kaip ir į juos panašių gilesnės dvasios žmonių, Dievas palyginti saugiai veda išganymo keliu. Jam patiko daugeliui mūsų leisti gimti ir bręsti doroje, pamaldžioje šeimoje. Todėl mūsų religinė nuotaika yra, galima sakyti, 90-sios psalmės: "Žmogau, kurį Aukščiausiasis globoja, / kuris gyveni Visagalio pavėsy... /, tau neatsitiks nieko pikta, / prie tavo namų neprisiartins jokia nelaimė, / nes angelams Dievas liepia / sergėt kiekvieną tavo gyvenimo žingsnį”.
Be abejo, tikėjimas moko ir Šv. Raštas rodo, kad net rinktiniam teisuoliui galima nueiti šunkeliais. Pavyzdžiui — karalius Dovydas ir apaštalas Judas. Gotikos katedrų skulptūrose, kur, šalia kitų tikėjimo tiesų, neužmiršta pavaizduoti ir pragaro, verdančios smalos katile matyti žmonių su mitromis ir gobtuvais ant galvų, labai realistiškai išreiškiant, kad ten galima patekti net aukštam dvasininkui ir vienuoliui. Bet asmeninės psichologijos požiūriu ši galimybė mums lieka daugiau abstraktybė, nes ta mūsų psichologija, kaip sakyta, yra džiugi, dėkinga 90-ji psalmė — saugios globos jausmas. Todėl ir paties velnio pastangos mums kažin kaip neaktualios, be didelio ryšio su mumis pačiais, nes nuo jo jaučiamės dengiami Viešpaties skydo.
Ir va prieiname prie blogų pasekmių: dėkingai žvelgiant į save, nebematoma ir kaip reikiant nebemąstoma to, kas dedasi aplinkui. Nesena pasaulio istorija mums duoda pavyzdžių, kaip totalitarinių režimų šalyse dalis privilegijuotų gyventojų, kurių valdžia nekliudo, gali nebematyti koncentracijos stovyklų, prigrūstų kalėjimų, tardymo ir kankinimo kamerų, trumpai, kas daroma su kitais jų krašto žmonėmis. Akys atsidaro, apimtos siaubo, kai tos nežmoniškos žiaurybės pamatomos.
Tai daugelio mūsų pačių iliustracija religine prasme. Kadangi daugelis esame privilegijuoti — mažai kliudomi velnio, mūsų dėkingai į save ir Dievą nukrypęs žvilgsnis nebemato kaip reikia to, ką tas tikrai totalitarinis pragaro žaltys, padedamas sėbrų, žvėriškai išdarinėja su kitais mūsų broliais ir seserimis: suvedžiojęs apgaulingais pažadais, apiplėšia, pagrobdamas tikrąją jų dabarties ir ateities laimę; rauna iš dvasios ir širdies, kas jaukiai žmogiška ir kartu traukliai dieviška, kaip kito gerbimą, užuojautą, meilę, aukojimąsi, grynumą, ilgesingą bendravimą su Kūrėju. . . Tokiu būdu juos sudarko, suskurdina, apkala įvairiopos nelaisvės pančiais, daugelį net prisijungia kaip vergus vykdyti klaikių planų arba bent ištaškyti niekams savo pačių gyvenimą.
Žvilgsnis į tai veikia panašiai, kaip į surastas nacių ar bolševikų siautėjimo aukas: atskleidžia mūsų akims režimo žvėriškumą ir, jei dar tebeveikia jo sistema, norą visais būdais dėtis prie jos griovimo ir engiamųjų laisvinimo.
Kai kam gal lyg darosi neaišku: ar tad nebeturime daryti savo anos 90-sios psalmės? Toks apimlesnis žvilgsnis į pasaulį ir priešo engiamus savo brolius nuo anos psalmės nieko nenuima. Atvirkščiai, ją tik paryškina ir pagilina, nes kelia dar didesnę padėką Dievui, kad neleido mums tapti šio žvėriško priešo aukomis, ir kartu traukia plėsti tą Aukščiausiojo globą ant daugelio mūsų brolių ir seserų, kurie, to priešo suvedžioti ir laikomi naguose, jos neturi.
Trečias dėsnis: matykime velnią, veikiantį žmonių rankomis. Čia galime išvesti tam tikrą lygiagretę tarp gėrio ir blogio įsikūnijimo. Gėrio, aukščiausiojo Gėrio, įsikūnijimą pažįstame Kristuje. Kai gyveno žemėje, matė jį Palestinos gyventojai kaip žmogų. Bet jo rankomis, lūpomis, kiekvienu žingsniu veikė dieviška galia, pati dievybė. Kitais žodžiais, dievybė veikia ne tiesiogiai, o betarpiškai, žmogaus prigimtimi. Taip ir su Kristaus karalyste, Bažnyčia. Joje irgi dieviškasis elementas reiškiasi ne tiesiogiai, o naudodamas žmogiškąjį. Panašų dalyką turime sakyti ir apie Antikristo karalystę: piktoji dvasia savo planus vykdo ne tiesiogiai, o tarpiškai — naudodama žmones kaip savo įrankius. Žinoma, tai nereiškia, kad juos fiziškai apsėstų, nors ir tai pasitaiko, ar kad įsikūnytų, viename asmenyje susijungiant dviem prigimtims, kaip Kristuje.
Ir šis trečias dėsnis tarnauja perkelti piktajai dvasiai iš abstraktybės į konkrečią, aktualią tikrovę. Jis taip pat padeda geriau įžvelgti to mūsų priešo tikrąjį veidą.
Vienas lenkų karininkas, Juozas Čapskis, yra parašęs atsiminimų knygą, pavadintą Nežmoniškoje žemėje — iš savo atsiminimų Sovietų Sąjungoje paskutiniojo karo metu. Vienoje vietoje pasakoja, kaip, sodinant jį į kalėjimą, čekistai tarp kitų daiktų rado medalikėlį su Dievo Motinos paveikslu. Įtūžusiai griebę, sviedė jį ant žemės ir ėmė mindžioti. Ar čia prieš mus neišnyra šėtono dantimis griežiama neapykanta tam, kas kokiu nors būdu šventa? Kai skaitome Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje apie Kryžių kalną prie Meškuičių, kur žmonių pastatomi ir, rodos, niekam neužkliūvantys kryžiai nugriaunami ir sudaužomi, regime tą patį pragaro siutimą, negalintį pakelti net ženklo to, kas siejasi su dieviškumu. Galime taip pat pagalvoti apie Solženicyno aprašomą tardytojų elgesį Gulago salyne, pažeminant ir išniekinant suimtuosius: spjauti į atvirą burną, grūsti veidą į pilną spjaudyklę, šlapintis į paklupdyto tardomojo veidą... Ar tai nerodo šėtono išsiliejančios neapykantos pačiai žmogaus prigimčiai, kurios jis negali pakelti kaip Dievo paveikslo, todėl siekia purvinti, niekinti, žeminti.
Kard. Newmanas savo poemoje Gerontijaus sapnasvaizduoja sielos skrydį į Dievą po kūno mirties. Pakeliui, šalia gerųjų angelų melodijos, skleidžiančios laimę, ausis taip pat pasiekia puolusiųjų, virtusių demonais, tyčiojimasis ir tūžimas, kad jų aukštieji sostai dabar Dievo atiduodami palyginti skurdžios prigimties kūriniams — žemės vaikams: "Antai žmonės, menkaverčiai / žemės purvo gabalai, / siekia Dievo vaikais būti / ir pakilti taip aukštai, / kad užimtų mūsų sostus, / tyrų dvasių prakilnių, / neteisingai to Despoto / lauk iš rojaus išmestų”.
Ketvirtas dėsnis: kartais mums gali padėti apie velnią mąstyti jo titulų litanija.Taip mes elgiamės su šventais asmenimis: išreiškiame jų dorybes, garbingumą, charakterį užsipelnytais kilniais vardais, kurie supinti į litaniją: Dievo Motinos, šv. Juozapo, šv. Kazimiero... Panašių, tik atvirkščių titulų litanija galime mąstyti apie Piktojo prigimtį ir charakterį. Kai kuriais vardais jį yra pavadinęs pats Viešpats Kristus. Jis sako, kad velnias yra melagis ir melo tėvas, galvažudys, šio pasaulio kunigaikštis. Tokių titulų, pagrįstų jo charakteriu, galime sugalvoti patys, nurodydami ir pagrindą pavadinimams. Aišku, jog prie titulų nedėsime prašymo, kad už mus melstųsi, bet gal kad Dievas saugotų nuo tokio. Keletas pavyzdžių: Apgavikas, Piktavalis, Teroristas, Šnipinėtojas, Infiltruotojas, Purvintojas, Kliudytojas, Siurbėlė, Sugedimo versmė, Šlykštybė.. .
Galime pridėti dar vieną dėsnį, kuris yra daugiau papildymas ar pataisa trečiajam, kur sakėme, jog reikia žvelgti plačiau, ne vien į save. Gal mes jaučiamės saugūs nuo jo pastangų, kad nebūtume išganyti, priimti į dangaus namus. Bet toli gražu nesame saugūs nuo jo pastangų ir veikimo, kad į tuos namus nenueitume su puikiai žemėje atliktu savo uždaviniu, išvystę į save įdėtą potencialą ir Dievo garbei kuo panašesni į vienatinį jo Sūnų.