Pedagoginio lituanistikos instituto studentams (Čikagoje) pernai buvo duota parašyti tema: "Mano pažiūra į mišrias vedybas (rasiniu, tautiniu, religiniu ir kultūriniu atžvilgiu)”. Čia spausdiname trijų studenčių rašinius, šiek tiek aptrumpinę.
Redakcija
Kiekvieno žmogaus gyvenime pasitaiko tokių įvykių, kurie pakeičia jo gyvenimo kelią. Jis yra priverstas taikytis prie naujos, pasikeitusios aplinkos, drauge stengdamasis ugdyti savo dvasines vertybes. Kai žmogus gimsta ir pradeda eiti savo gyvenimo keliu, jam reikalinga kitų pagalba, be kurios jis pats nesugebėtų eiti tuo keliu. Artimieji jį moko žengti pirmuosius žingsnius. Pamažu ir jis pats išmoksta žengti į žydinčią jaunystę. Jo kelias ne visuomet būna lygus ir tiesus. Vaikystėje per sunkumus paprastai jįkiti perneša, bet jaunystėje ne kartą jam tenka skaudžiai suklupti. Visko reikia išmokti, prie visko priprasti, kad, nenutolęs nuo savo gyvenimo kelio, jis galėtų žygiuoti pirmyn.
Daug įtakos jam turi tėvai, seneliai ir kiti artimieji. Jo auklėjimas, mokslas, išsilavinimas nulemia pasisekimą gyvenimo kelyje. Nuolat žmogus save stiprindamas ir siekdamas savo užsibrėžtų tikslų bei idealų, dvasiškai subręsta, ir jo gyvenimas tampa ne amžinų klaidų klampyne, bet džiaugsminga kelione į nežinomą, bet šviesią ateitį.
Labai svarbus posūkis žmogaus kelionėje yra vedybos. Draugų bei pažįstamų keliai vingiuojasi įvairiomis kryptimis, kartais vienas kitą kerta, bet vedybos dviejų žmonių kelius sujungia į vieną. Čia reikia abiem išmokti, kad galėtų kartu eiti tuo pačiu keliu, išvengdami nukrypimų. Kartu žygiuojant, vienas kitam gali tą kelią palengvinti, bet gali ir pasunkinti, vienas kitam kliudyti.
Gilioje senovėje žmonių grupės pradėjo skirstytis po platųjį pasaulį. Gamta atskyrė vienus nuo kitų, ir jie per amžius vystėsi skirtingoje aplinkoje. Atsirado rasės, tautos, skirtingi luomai, skirtingos religijos. Žmonės susikūrė skirtingus idealus, papročius, skirtingas kalbas. Visi, susiskirstę į atskiras grupes, nukeliavo įvairiais keliais ir takeliais.
Bet, pasikeitus gyvenimo sąlygoms, kartais žmonės vėl pradeda vieni prie kitų artėti ir jungtis. Kartais įvyksta vedybos tarp skirtingų rasių žmonių. Susitinka du skirtingų rasių žmonės, juodu vienas kitam patinka, pagaliau taip suliepsnoja meile jųdviejų širdys, kad visai nemato vienas kito skirtingumų. Jų gyvenimas gali būti labai laimingas, bet gali būti ir atvirkščiai. Sumainius jiems aukso žiedus, prie jų gyvenimo priartėja vieno ir kito tėvai, giminės, artimieji. Jų yra labai skirtingi papročiai, praeitis, išsilavinimas. Ir vyras, ir žmona, bendraudami su vienas kito giminėmis, pradės vis labiau ir labiau pajusti tą skirtingumą, nesupras vieni kitų jausmų, nusistatymų, elgesio. Pradžioje visi gal stengsis tuos skirtingus jausmus slėpti, bet ilgainiui vis labiau ir labiau tie skirtumai ryškės, nerimas ir susijaudinimas didės, šeimoje prasidės barniai, nesutarimai, neatvirumas. Toji pradžioje užsidegusi širdžių liepsna vis silpnės ir silpnės, iki pagaliau visai užges, ir bus ieškoma skyrybų.
Jeigu juodu ir stengsis šias kliūtis nugalėti, bet, nugalėjus vienas, atsiras naujos. Jų vaikai bus mišrių rasių. Gal jiems bus sunku pritapti ir prie vienos, ir prie kitos rasės bendraamžių. Jie neturės savo identiteto, neturės į save panašių draugų. Paaugę gal jie nesupras, kam jie priklauso, kas jie yra.
Neretai tuokiasi ir skirtingų religijų žmonės. Kartais vienas ar kitas tuokdamiesi pereina į kito tikėjimą. Tad juodu jau tampa vienos religijos jaunavedžiai. Bet ir tokiu atveju gali atsirasti įvairių kliūčių. Žmogus, augęs ir subrendęs vienoje religijoje, sunkiai prisitaikys prie kitos. Ne taip jau lengva pakeisti žmogaus įsitikinimus. Jeigu kuris nors iš jaunavedžių ryžtasi priimti kito religiją, tai kartais gali būti ženklas, kad jis yra silpnos valios, nepastovus, negerbiąs savo įsitikinimų. Tad jeigu tikrai vienas ar kitas turės tokius savo asmenybės bruožus, jų naujas šeimos gyvenimas bus statomas ant labai silpnų pagrindų, ir sunku tikėtis, kad jis ilgai išsilaikys.
Jeigu du žmonės tuokiasi, būdami atskirų religijų, vėl iškyla daugelis neaiškumų ir sunkių problemų: kurio religijoje bus vedybų ceremonijos, į kurio bažnyčią juodu eis melstis? Ar kiekvienas atskirai, kiekvienas į savo? Kurioje religijoje bus krikštijami ir auklėjami vaikai? Religija ir religinis auklėjimas sukuria ir praturtina žmogaus asmenybę. Jeigu šeimoje nebus vienodo nusistatymo religijos atžvilgiu, gali labai nukentėti vaikų auklėjimas.
Labai svarbu ir sutuoktinių išsilavinimas, mokslas. Jeigu šioje srityje tarp jųdviejų bus didelis skirtumas, tai sunku tikėtis, kad toje šeimoje bus darnus sugyvenimas. Sakykime, kad žmona bus erdvėlaivių kontroliavimo vyriausia pareigūnė ar fizikos daktarė, o vyras vos baigęs kelias klases ir dirbąs fizinį darbą fabrike, tai sunku tikėtis, kad juodu dažnai ras bendrą kalbą, supras vienas kitą, galės vienas kitam padėti. Žinoma, žmogaus kultūringumo negalima vertinti tik pagal jo išeitą mokslą ar įsigytus akademinius laipsnius, bet vis dėlto mokslas, išsilavinimas yra svarbus elementas. Ir vaikai nevienodai vertins savo tėvus, jeigu tarp jų bus didelis pasiekto mokslo ir išsilavinimo skirtumas.
Vedybos — tai didelis ir svarbus įvykis žmogaus gyvenime. Tad yra didelė klaida sujungti savo gyvenimo kelius, neatsižvelgus į ateities problemas. Kiekvienas žmogus turi suprasti, kad nė vieno jis negali pakeisti, išskiriant save.
Man atrodo, kad gyvenimas bus daug malonesnis, jeigu juo dalinsis vienos rasės, vienos tautos, vienos religijos ir panašaus išsilavinimo žmonės. Kai tarp jų bus daugiau panašumo, mažiau skirtumo, tai bus daug lengviau nešti bendrą naštą, lengviau išvengti gyvenimo kelyje pasitaikančių grubumų ar duobių, lengviau bus abiem žygiuoti su vienas kito meile ir supratimu.
Alvyde Eitutytė
* * *
Turėti vienokią ar kitokią pažiūrą į vedybas yra labai sunku. Mišrios vedybos gali būti rasiniu, tautiniu, religiniu, kultūriniu atžvilgiu. Negalima sakyti, kad mišrios vedybos būtinai turi būti laimingos ar nelaimingos, nes tai priklauso nuo atskirų žmonių ir nuo jų charakterių. Labai svarbu, kaip žmogus sugeba prisitaikyti prie kito, kaip jis priima vyro ar moters skirtingumą.
Dar nėra daug mišrių šeimų rasiniu atžvilgiu. Pirmiau tokios šeimos buvo visiškai nepriimtinos, bet ir dabar tokios šeimos yra labai reti atsitikimai. Kai kurie sako, kad jeigu tarp dviejų žmonių yra meilės ryšys, tai odos spalva jiems nėra jokia kliūtis. Idealiai galvojant, tai galėtų būti teisybė, bet gyvenimas ne visuomet būna idealus. Reikia gerai pagalvoti, ar meilė, nors ir labai tvirta, galės išlikti atspari, kai kiti pradės visaip apkalbėti, nepriimti į savo tarpą, šalintis. Negalima iš kitų tikėtis greito pasikeitimo, nes jau nuo senų laikų odos spalva labiausiai žmones vienus nuo kitų skirdavo. Dar užtruks daug laiko, iki žmonės galės kartu su kitais ramiai gyventi, nežiūrėdami į odos spalvą. Manau, kad aš negalėčiau būti laiminga, sukūrus tokią šeimą, matydama, kaip kiti žmonės į tokią mano šeimą žiūri, kaip mano vaikai negali priklausyti bendraamžių vaikų grupei, kaip mes esame kitų atstumti.
Tautiniu atžvilgiu mišrios šeimos jau visuomenės yra labiau priimtinos. Nors įvairių tautybių organizacijos skatina jaunuolius tuoktis su savo tautiečiais, bet vis tiek pasitaiko nemaža vedybų su kitataučiais. Mums, lietuviams, gyvenantiems Amerikoje, yra sunku susirasti savo tautos žmogų, su kuriuo ar kuria galėtų būti tikros meilės ryšys. Jeigu jau apskritai yra sunku susirasti žmogų, su kuriuo norėtum praleisti visą gyvenimą, tai susirasti tokį lietuvį dar sunkiau, nes pasirinkimas gana ribotas.
Lietuviams vedybos su kitos tautos žmogumi yra sunkios. Danutės Bindokienės knyga "Viena pasaulyje” iškelia mišrių šeimų klausimą. Ar yra sunkiau visai pamiršti savo tautybę ir tapti "betaučiu”, ar yra sunkiau į vedybas įnešti savo tautiškumą? Tai nelengvas klausimas. Man atrodo, kad aš tik tada galėčiau sukurti mišrią šeimą, jeigu ją galėčiau sulietuvinti. Mano vyras turėtų turėti labai daug kantrybės ir supratimo, kad lietuvybė man yra svarbus dalykas, jog aš noriu, kad ir mano vaikai didžiuotųsi savo tautos praeitimi. Nors yra tokių šeimų, kurios pajėgia suderinti skirtingas tautybes, bet aš negalėčiau atsisakyti savo lietuvybės ir gyventi su žmogumi, kuris negali kartu su manimi įsijungti į lietuvišką veiklą.
Religiškai mišrių šeimų taip pat nemaža pasitaiko. Religija yra žmogaus gyvenimo centras. Joje jis randa gyvenimo tikslą, ramybę. Žinant, kad artimas žmogus neranda to atsigaivinimo tavo religiniame tikėjime ir net mano, kad tavo pažiūra yra neteisinga, gali sukelti didelių nesusipratimų. Kai žmogus vienas kito nesupranta, tai vienas nuo kito nutolsta. Skirtingos pažiūros žmones išskiria. Man būtų beveik neįmanoma sukurti šeimą su nekataliku. Aš jausčiausi, kad jį turiu atversti į savo tikėjimą. Nesijausčiau patogiai, eidama į savo bažnyčią viena arba į jo bažnyčią su svetimais.
Kultūriniu požiūriu mišrių šeimų dabartiniais laikais ne tiek daug pasitaiko kaip pirmiau. Prieš "moters išlaisvinimą” beveik visos šeimos buvo mišrios išsilavinimo atžvilgiu, nes moterims nebuvo leista lankyti mokyklas ir siekti išsimokslinimo. O dabar, kai moterys tiek daug pažengė moksle, vyrai jų lyg bijo. Jie jau negali jų visiškai valdyti, nes jos taip pat dirba, galvoja, dalinasi pareigomis.
Moterys, kurios nėra tiek išsilavinusios, kaip jų vyrai, neturi daug bėdų, nes, senuoju galvojimu, taip ir turi būti. Vyras ir moteris gali būti ir nevienodai išsilavinę, bet turi vienas kitą suprasti ir elgtis kaip lygus su lygiu, o ne kaip savininkas su darbininku. Aš galėčiau tekėti ir už tokio vyro, kuris mažiau išsimokslinęs už mane, bet mudu turėtume būti lygaus subrendimo, kad galėtume vienas su kitu gyventi be pavydo ir nesusipratimų.
Mišrios šeimos turi labai stengtis, kad galėtų išsilaikyti. Vienas kitam turi būti atviri ir labai kantrūs. Kuo daugiau žmonės gali vienas su kitu pasidalinti gyvenimo džiaugsmais ir sunkumais, tuo artimesni jie bus vienas kitam. Žmonėms reikia bendro pagrindo. Skirtinga rasė, tauta, religija, kultūra žmones vienas nuo kito skiria, tad šeima visuomet bus tvirtesnė, jeigu šių skirtingumų nebus.
Rūta Stroputė
Mano pažiūra j mišrias vedybas yra neigiama. Darniam šeimos gyvenimui ir ko nors pasiekimui ("kur du stos, visados daugiau padarys”) rasinis, tautinis, religinis ir kultūrinis derinys yra būtinas. Nors ir pasitaiko, kad skirtingų religių ar skirtingų tautybių žmonės gražiai sugyvena ir sukuria geras šeimas, vis dėlto skirtingų rasių ir skirtingų kultūrų žmonės po kiek laiko randa tarp savęs daug skiriančių elementų, kurie pamažu ardo šeimą ir sunkina gyvenimą.
Man atrodo, kad skirtingų rasių šeimas kuria tik neprotaujantys jaunuoliai. Jaunas žmogus turėtų gerai žinoti ir suprasti, su kuo jis gali draugauti. Meilė gali staiga susukti galvas nepasiruošusiems jauniems žmonėms. Jie nenujaučia ir nenumato ateities problemų. Sukūrus šeimą su kitos rasės asmeniu, jau nuo pirmos dienos gali prasidėti šeimyninės problemos. Tokia pora nepritaps nei prie vienos, nei prie kitos šeimos. Draugų surasti taip pat jiems bus sunku. Nė viena rasė nenorės tokios maišytos šeimos priimti į savo tarpą. Visuomenėje jie bus paniekos ir pajuokos objektas. Jie turės gyventi ne kur nori, o kur jie bus priimami ir toleruojami. Jeigu tokia pora susilauks vaikų, jų gyvenimas pasidarys dar nemalonesnis. Mažas vaikas tuoj pastebės, kad jis yra kitoks. Jis pamatys, kad jo odos spalva ir veido struktūra skiriasi nuo tėvo ir motinos. Jam bus sunku susirasti draugų, nes kiti iš jo juoksis ir tyčiosis. Jis pasidarys vienišas ir pilnas kompleksų. Kai vaikas jausis nelaimingas, ir tėvams bus skaudu. Šeimoje greičiau kils barniai ir neapykanta vienas kitam. Šie visi sunkumai ardys šeimos gyvenimą ir jaukumą.
Tautybių skirtumas nėra toks drastiškas kaip rasinis, bet vis dėlto yra vienas iš pagrindinių nesantaikos elementų. Kiekvienos tautos kalba, papročiai, maistas skiriasi nuo kitos. Vienas labai rūpinsis savo tradicijų išlaikymu, o kitam tai bus visai nesvarbu. Dėl to gali kilti pyktis ir nesantaika.
Šiomis dienomis religiniai skirtumai neturėtų per daug apsunkinti žmonių gyvenimo. Katalikai turėtų prisiminti II Vatikano susirinkimo nutarimus, kad niekas neturi teisės smerkti kito religinių įsitikinimų. Amerikoje visi turi religinę laisvę. Tačiau vėliau iškils problema: kokios religijos bus vaikai? Tėvai pačioje pradžioje turi būti apsisprendę, kurioje religijoje auklės vaiką, nes pasitaiko, kad vaikas, kurio tėvai yra skirtingų religijų, pasidaro visai netikintis. Idealiausias šeimos židinys yra, kai abu tėvai yra tos pačios religijos. Stiprių religinių įsitikinimų žmonės tik tada gali gražiai sugyventi, jeigu abu yra kultūringi, jeigu gali suprasti ir pagerbti vienas kitą.
Kultūra turi daug lemiančios įtakos vedybiniam gyvenimui. Moters ir vyro kultūros stoka įneša didelį disonansą į bendrą gyvenimą. Žmogus, kuris vaikystėje įsigijo dvasinių kultūrinių apraiškų, yra turtingesnis savo dvasia. Kultūringas žmogus turi platesnį akiratį. Jis domisi teatru, muzika, menu. Jeigu kitas to nesupras ir neįvertins, šeimoje nebus santaikos ir darnaus sugyvenimo. Moteris turėtų surasti vyrą, kuriame rastų savo atgarsį, su kuriuo galėtų pasidalinti mintimis ir išgyvenimais.
Harmoningam šeimos sugyvenimui reikia turėti kuo daugiausia jungiamųjų elementų. Bet koks skirtumas, ar tai būtų rasinis, tautinis, religinis ar kultūrinis, yra akstinas nesantaikai, vienas kitam pagarbos praradimui, kas labai apkartina gyvenimą ir gali privesti prie skyrybų.
Renata Variakojytė