GUNDA KODATIENĖ

VYKSTAME Į SAN SEBASTIAN, liepos 17 d.

     Papusryčiavę tuoj skubame į autobusus. Reikia nuvažiuoti 460 km į šiaurę — baskų sritį, Guipuzcoa provincijos sostinę. Geras autobusas, dar geresnis šoferis, o ir mūsų visų nuotaika pakili. Kalnuotos apylinkės, vingiuoti keliai, su jais ir mūsų mintys bėga vis kitu kelio vingiu. Kaip gera atsipalaiduoti nuo namų, nuo visų rūpesčių ir būti tik vis daugiau norinčiu pamatyti ir sužinoti turistu. Gal kartais ir atsibostam vadovei su savo nuolatiniais klausimais, bet ji į viską mandagiai atsakinėja.

     Mūsų dainininkės Aldona ir Dana vėl mus džiugina dainomis. Joms pritaria Kazys, lūpomis ir pirštais puikiai valdydamas Madride nusipirktą naują muzikos instrumentą. Jos mums sudainuoja Ispanijoje sukurtą savo dainą:

     Ačiū mūs vadovams,
     Ačiū jums visiems
     Už praleistą laiką
     Pasakų kraštuos.

     Tiek daug atminimų
     Ir labai gražių
     Pasiliks širdyse
     Dar ilgai, ilgai...

     Toks gamtos gražumas,
     Tiek gražių vaizdų,
     O kalnų aukštumas
     Stebina visus.

     Svetimoj šalelėj
     Aš akis ganau,
     Bet širdis vis ieško
     Tėviškės brangios.

     Vieno mes maldaujam
     Nuoširdžiai, karštai —
     Dieve Visagali,
     Išklausyki mus —

     Dar išvyst kraštelį
     Mėlyno dangaus
     Ir išgirst giesmelę
     Graudžią Lietuvos.

     Savo dainele sušadino ir mūsų jausmus, kiekvieno savaip išgyventus, pamačius šiuos įdomius, istorinius, su didinga praeitimi kraštus. Drauge sužadino ir gražiausius savo krašto prisiminimus ir mūsų nuolatines svajones kuo greičiau susilaukti savo kraštui laisvės.

     Mūsų svajonėms išblaškyti Vladas pasakė porą anekdotų, atsivežtų iš Lietuvos. Visus smagiai prajuokino.

     Privažiuojame Burgos miestelį. Gražios, medžiais apsodintos alėjos, daugybė įvairiaspalvių žydinčių gėlių, suolai poilsiui. Plačiuose miesto šaligatviuose pristatyta mažų gelsvos spalvos staliukų su kėdėmis. Žmonės sėdi, poilsiauja, gaivinasi gėrimais.

     Išlipame pažiūrėti italų architektų statytos 15-16 šimtm. renesanso stiliaus katedros, kurioje nemaža ir gotikos. Pagrindinis labai įspūdingas altorius baroko stiliaus baigtas statyti tik 17 šimtmety. Tiek pagrindiniame altoriuje, tiek ir sienų nišose skulptūros pusiau bajerlefinės, didžiulės ir labai įspūdingos, pririšančios žiūrovą susimąstyti. Ypač išsiskiriančios ir atmintinos buvo tos, kur Kristus eina tarp minios ir neša kryžių; kita, kur Kristus jau kabo ant kryžiaus tarp dviejų piktadarių, o apačioje Marija, apaštalai ir kiti; neužmirštamas ir Kristaus prisikėlimas, o taip pat ir į dangų žengimas. Neturėdami daug laiko, tik skubėdami aplink apėjome. Matėme ir daug sarkofagų, papuoštų gražiausiomis skulptūromis.

     Kadangi jau buvo pietų laikas, tai sustojome gražiame restorane ir pavalgėme tikrai ispaniškus pietus. Pirmiausia atnešė ryžių mišinį su vėžiukais, geldinėmis sraigėmis ir kitais priedais. Vieni valgė pasigardžiuodami, kiti knaisiojo... išmesdami sraiges ar net tuos mažus vėžiukus, kurių akys, rodos, žybčiojo... Žinoma, atnešė ir mėsos mišinio, kurį visi skaniai valgė.

     Važiuojame toliau San Sebastian link. Visur labai geri keliai, net per kalnus yra trys linijos — lengva prasilenkti. Privažiuojame Pirenėjų pakalnę. Labai miškinga: auga didžiulės pušys, ąžuolai, riešutai ir kiti medžiai. Matome Pirenėjų kalnus, kurie taip pat labai miškingi. Jų viršūnės apdengtos sniegu. Sutinkame daugybę jaunuolių, lenktyniaujančių dviračiais. Prieš pat San Sebastian pravažiuojame daug tunelių.

     Privažiuojame visai prie Biscay įlankos, tik 12 km nuo Prancūzijos. Atsirandame kalnų apsuptame albai savotiškame San Sebastian mieste, baskų sostinėje. Kadaise čia yra buvusi tik mūru apsupta tvirtovė. Vėliau prie jos prisistatė miestas, kuris dabar turi per 150.000 gyventojų. Miestas senoviškas, namai 6-10 aukštų, pilna aikščių, daug gėlių, daugybė vaikščiojančių ir ant suoliukų poilsiaujančių žmonių. Apsistojome visai prie įlankos esančiame Maria Christina viešbutyje. Matyti, kad viešbutis buvęs labai prašmatnus. Dabar jo brangūs baldai ir puikūs kilimai jau apnešioti — tik didingos praeities likučiai. Bet svečių kambariai patogūs, geri. Puikus vaizdas iš balkono. Čia pat įlanka, toliau kalnai.

     Nusileidome žemyn, išėjome pasivaikščioti. Vandenis supa akmenuotos pakrantės. Krantai sutvirtinti cementu ir dar apsupti metaline tvorele. Ilgiausias tiltas, ant kurio pilna žuvininkų su įleistomis meškerėmis. Matėme ir mes daug žuvelių, nardančių tarp akmenų. San Sebastian yra svarbus žuvininkystės centras. Jis pasižymi ir labai geru klimatu. Nuolat pučia vėjas nuo įlankos, tad ir karštesnėmis dienomis nėra per daug karšta. Kai Madride pasidaro per karšta, nuo liepos 20-tos iki spalio i-os dienos Ispanijos valdžia persikelia į čia. Mieste visada daug turistų, nes čia vieni iš geriausių Europoje paplūdimių. Daug yra gerų viešbučių, restoranų, krautuvių ir net naktinių klubų.

     Mes čia užsukame ir sustojame tik pernakvoti, tai nebuvo laiko artimiau su miestu susipažinti, galėjome tik šiek tiek pasidžiaugti gražia aplinka. Valgėme baskų paruoštą puikią vakarienę savo viešbutyje: šviežia žuvis, puikus jautienos kepsnys, dideli geltoni obuoliai, apelsinai, bananai. Tai buvo ir skanu, ir jau per daug.

VAŽIUOJAME Į LIURDĄ, liepos 18 d.

     Šios dienos tikslas — Prancūzija, kuri visai čia pat, tik už 12 km, ir josios stebuklinga vieta Liurdas — už 200 km. Atsisveikiname su simpatinga Ispanija. Privažiuojame tarptautinį tiltą. Ispanai, išleisdami iš krašto, atėję į autobusą, patikrina mūsų pasus, koks patogumas! O prancūzai — dar geriau: pervažiavus tiltą, visai netikrina mūsų dokumentų, tik automatu patikrina autobuso tanko alyvą, kurios negalima per daug įsivežti.

     Pradedame stebėti kraštą. Graži, kalnuota panorama. Gražios ir tvarkingos pakelės sodybos. Matome vienkiemių ir kaimais susispietusių baltų, mūrinių, raudonais stogais namų. Daug medžių, žalumos, begalės žydinčių gėlių. Ypač daug auginama hortenzijų. Laukuose vešlūs kukurūzai, vynuogės. Prie sodybų matyti daržovių laukai, ganosi karvės, avys. Visur pirmos rūšies keliai, apsodinti medžiais, kai kur tiesiog kaip alėjos.

     Pagaliau privažiuojame Liurdą, esantį Pirenėju papėdėje, 410 m nuo jūros lygio. Seniau čia buvusi tik sena pilis, Pirenėjų muziejus ir vyskupo rezidencija. Po Marijos apsireiškimo išaugo į miestelį su 29.000 gyventojų.

     Gavės upelio krante, Massabielle uolos įdubime, gausios, neturtingos Soubirous šeimos keturiolikmetei pamaldžiai mergaitei Bernadetai 1858 metais apsireiškė Švenč. Mergelė Marija. Iš viso ji pasirodė 18 kartų. Ji pakartotinai pabrėžė atgailos ir maldos reikalą už nusidėjėlių atsivertimą. Vieno regėjimo metu ištryškęs šaltinis, kuris vėliau per parą pradėjo duoti 12.000 litrų vandens. Marija, regėtojos triskart prašoma, pasisakė ir savo vardą: "Aš esu Nekaltas Prasidėjimas”. Vietos vyskupo sudaryta komisija įvykius tyrė trejus metus ir 1862 m. paskelbė apsireiškimus esant tikėtinus. 1864 m. pasirodymo vietoje, pagal regėtojos nurodymus, buvo pastatyta skulptoriaus Fabischo pagaminta Marijos statula. 1876 m. pašventinta virš Massabielle uolos pastatyta gotiško stiliaus bažnyčia. O žemiau jos 1883 - 1901 m. pastatyta Rožinio bažnyčia.

     Minių minios pradėjo plaukti į Liurdą iš viso pasaulio, ir sveiki, ir ligoniai. Šv. Sostas iki 1923 m. dėl apreiškimu nepasisakė. Tačiau popiežiai jų tikrumą ne kartą yra pabrėžę. 1925 m. Bernadeta paskelbta palaimintąja, o 1933 m. — šventąja.

     Pirmasis, pavartojęs šaltinio vandenį, praregėjo ligonis 1858 m. Vėliau iki 1861 m. staigių pagijimų buvo apie 100, iš jų 15 pripažinta tikrais stebuklais. Paskui kasmet įvykdavo šimtai ir tūkstančiai pagijimų. Nuo 1882 m. ligonius ir pasveikusiuosius tiria nuolatinis gydytojų biuras. Ligoniai pagyja šaltinio vandens voniose, arba melsdamiesi apsireiškimų vietoje, arba procesijų metu, laiminant Švenčiausiuoju Sakramentu.

     Tik įvažiavus į Liurdą, apėmė savotiškas jausmas. Paprastas miestelis, tik kelių aukštų namai, ne per plačios gatvės, bet visos užplūdusios žmonių. Tiek keliauninkų, šios šventos vietos lankytojų! Įvažiavome į patį centrą ir buvome apgyvendinti Gailia ir Londres viešbutyje Bernadette Soubirous gatvėje, tik 5 min. pėsčiomis iki šventosios vietos, kur pasirodė Marija. Čia, tokiame žmonių antplūdyje, visai nesitikėjome gauti tokį gerą, modernų viešbutį ir tokioje geroje vietoje. Buvome be galo laimingi.

     Šiek tiek apsitvarkę, po pietų dalyvavome ligonių palaiminimo pamaldose, kurios čia vyksta nuo 1887 m. kasdien tarp balandžio 1 ir spalio 31 dienos, kada Liurdas pilnai veikia. Į didžiulę Bazilikos aikštę privažiavo su vežimėliais šimtai įvairiausių ligonių, invalidų, suėjo tūkstančiai maldininkų iš viso pasaulio. Puikaus choro giesmės sklido po visą aikštę, atžygiavo bažnytinių ir valstybinių vėliavų procesija. Matėme ir Amerikos vėliavą.

     Graudu darėsi stebėti tuos visus nelaiminguosius, ir ne tik vežimėliuose... Mačiau aklus jaunuolius su baltomis lazdelėmis, jaunus vyrus su drebančiomis kojomis ir rankomis ir daug kitų nelaimingų, gal kare nukentėjusių, gal šiaip nelaimingai susirgusių. Ir ko pati išdrįsčiau prašyti, kai reikia tik dėkoti... dėkoti... kad dar ant savo kojų stoviu ir viską galiu matyti, kad turiu galimybę šią šventą vietą aplankyti. Kiek tų

Šv. Bernadeta Soubirous

ligonių čia pasveiko — nežinau. Bet jei ne fiziškai, tai dvasiškai tikrai daugumas čia pasveiksta.

     Vakare 9 val. vykome į naktinę procesiją su žvakėmis. Ir ši procesija čia vyksta kasdien Liurdo "sezono” metu nuo 1872 m. Už bazilikos aikštės vėl rinkosi, rikiavosi šimtai invalidų, ligonių su vežimėliais. Kiekvieną vežimėlį aptarnavo 2 žmonės: vienas traukia, kitas stumia. Juos aptarnavo seselės arba šeimos nariai.

     Ligoniai įvairiausio amžiaus, buvo matyti ir vaikų. Išsirikiavus ilgai vilkstinei vežimėlių, rikiavosi minių minios iš viso pasaulio. Daugumas turėjo savo tautų ar valstybių užrašytus vardus. Juos nešė iškėlę. Mūsų grupė ėjo paskui Vlado nešamą iškeltą lietuvišką vėliavėlę. Kiekvienas turėjo ilgą žvakę, kuri buvo uždegta ir įdėta į tulpės formos kartonėlį, kad nebūtų vėjo užpūsta.

     Giedodama giesmes, iš lėto judėjo tūkstantinė minia, kol visi suėjo į Bazilikos aikštę. Ir tas suėjimas buvo toks meniškas, lyg gyvačiukės formos raitymasis, kol užpildė visą aikštę. Mėgstamiausia ir populiariausia giesmė buvo Ave Maria. Tai oficiali Liurdo giesmė, kurią kiekviena grupė giedojo savo gimtąja kalba. Ir mes, žinoma, giedojome lietuviškai. Įvairių kalbų žodžiai liejosi į tą pačią melodiją. Mudu su vyru buvome palipę aukščiau ir matėme iš viršaus tą nepaprastai įspūdingą vaizdą, kurio negalima aprašyti, gali tik pajusti, ten būdamas. Kai minia, kartodama tos giesmės žodžius, iškeldavo aukštyn žvakutes, tamsoje atrodė, lyg ugnimi žėruojantis žydinčių tulpių milžiniškas, nesibaigiantis sodas. Procesija tęsėsi pusantros valandos su viršum. Grįžome į viešbutį apie 11 val.

     Sunku buvo tą naktį užmigti, nes įspūdžiai buvo stipresni už miegą. Ausyse vis tebeskambėjo įspūdinga Liurdo giesmė Marijai:

     Skaisčiausia Marija,
     Tu mūsų viltis.
     Tau meile liepsnoja
     Kiekviena širdis.
     Ave, ave, ave Marija...

     Tu trokšti man laimės
     Ir Dievui garbės,
     Šlovė tavo vardui
     Per amžius skambės.
     Ave, ave, ave Marija...

     Laimingas, kas myli
     Mariją karštai,
     Užtars ji pas Dievą
     Priglaus amžinai.
     Ave, ave, ave Marija...


• Pasaulyje dar yra apie 20 milijonų raupsuotųjų. Pirmieji kovotojai su raupsų liga trečiojo pasaulio kraštuose yra krikščionių misininkai.

• Indijos prezidentas Singh krikščionims skirtame Naujų metų sveikinime pabrėžė, kad krikščionybė, skelbdama visuotinę meilę ir ugdydama gėrį, didžiai pasitarnavo žmonijai. Prezidentas su ypatingu dėkingumu prisiminė krikščionių misininkų darbą, ypač jų pagalbą vargstantiems, ligoniams, analfabetams. Indijos prezidentas nėra katalikas, tačiau Kalėdų vidurnaktį nuvyko į katalikų katedrą ir dalyvavo pamaldose.