ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Kam negirdėtas ispanų rašytojo Servantės veikalas apie riterį Don Kichotą iš La Mančos ir jo ginklanešį Sančą Pansą? Kas šią knygą skaito pagalvodamas, tam ji darosi daugelio mūsų pačių veidrodžiu. Prisiminkime keliais bruožais, kas ten aprašoma.
Vienas ilgas, laibas ispanų bajoras, arba tiksliau — plikbajoris, per dienas naktis skaitydamas romanus apie įvairius riterius ir jų nuotykius, sukvailiojo. Jo vaizduotę užkimšo knygose skaitytieji dalykai — mūšiai, šaukimas dvikovon, žaizdos, meilės kančios ir panašūs. Ėmė kuo tvirčiausiai tikėti, kad visi anie romanų pasakojimai yra teisybė, kad už jų istorijas nebėra tikresnių visame pasaulyje. Tokiu būdu, atsisukus jo galvoje vienam sraigtui (o gal ir keliems), pats pasijuto turįs tapti riteriu klajūnu.
Pirmiausia jis nušveitė paveldėtus iš prosenelių ginklus, kurie ilgus amžius gulėjo pamiršti, aprūdiję ir apipelėję. Po to nuėjo apžiūrėti savo kuino. Nors šis tebuvo vien oda ir kaulai, jam atrodė pranašesnis net už Aleksandro Didžiojo Bucefalą. Ilgai svarstė, kaip jį pavadinti: "Juk nedera, — kalbėjo sau, — kad tokio garsaus riterio arklys, ir dar toks šaunus, neturėtų kokio garsaus vardo”. Pagaliau pasirinko kilnų ir skambų: Rosinantas. (Ispaniškai rozin reiškia paprastą arklį, o ant e — prieš; vadinasi, kad prieš tai buvęs paprastas kuinas dabar tapo pranašiausiu ir pirmiausiu iš visų pasaulio žirgų).
Pavadinęs arklį tokiu širdžiai mielu vardu, jis nutarė ir sau kokio panašaus pasiieškoti. Apie tai bemąstant, praslinko dar aštuonios dienos, ir pagaliau jis nusprendė pasivadinti Don Kichotu. Bet, kaip geras riteris, sekdamas kitų pavyzdžiu, panoro prie savo pridėti dar ir tėviškės vardą. Todėl pasivadino Don Kichotu iš La Mančos; tai, jo nuomone, aiškiai rodys jo gimtinę ir tėvynę, kuriai jis tiek garbės daro, pridėdamas jos pavadinimą prie savo vardo.
Nuvalęs ginklus, davęs kuinui vardą ir persikrikštijęs pats, jis nutarė, kad trūksta dar vieno dalyko — rasti damą, kurią galėtų įsimylėti, nes riteris klajūnas be meilės — tai tartum medis be lapų ir be vaisiaus, kūnas be sielos. Gretimame kaime gyveno nieko sau sodietė, daugiausia šerianti kiaules. Jai kaip tik ir nutarė suteikti savo svajonių valdovės titulą. Ieškodamas jai vardo, kuris gyvai primintų kokios princesės ar kilmingos senjoros, ryžosi ją pavadinti Dulcinėja iš Toboso; vardas, jo nuomone, skambus, retas ir reikšmingas, kaip ir visi kiti jo sugalvotieji vardai. Aišku, jog buvo pasiruošęs šaukti dvikovon kiekvieną, kuris būtų drįsęs nepripažinti, kad tai gražiausia ir kilniausia iš visų žemės moterų.
Belieka pridėti porą būdingesnių nuotykių, jam išjojus į pasaulį su prisikalbėtu sodiečiu Sanču Pansa kaip ginklanešiu. Beveik visą pirmąją dieną jojo be nuotykių. Temstant jo kuinas ir jis pats buvo nuvargę ir mirtinai išalkę. Dairydamasis aplinkui, ar nepastebės kokios užeigos, netoli pakelėje išvydo smuklę. Kadangi mūsų nuotykiautojui atrodė, kad visa, ką jis galvoja ir mato, vyksta pagal jo skaitytąsias knygas, tai, išvydęs smuklę, tuojau palaikė ją pilimi. Todėl per kelis žingsnius sulaikė Rosinantą už pavadžio, laukdamas į kuorą išeinančio sargo, kuris trimitu paskelbtų riterio atvykimą. Tuo metu pasipainiojo kiauliaganys, varantis iš rugienų kiaules. Jis papūtė į ragą, kurio garsan jos susirinkdavo į krūvą, ir Don Kichotui tuo pat akimirksniu pasivaideno tai, ko jis norėjo, būtent, kad sargas skelbia jo atvykimą.
Už dienos kitos keliaudami Don Kichotas su ginklanešiu išvydo trisdešimt ar keturiasdešimt vėjo malūnų. (Dar ir šiandien La Mančos provincijoje Ispanijos lankytojas mato vietomis buvus gausiai pristatyta vėjo malūnų). Don Kichotui pasirodė, kad tai keliasdešimt klaikių milžinų, su kuriais jam lemta susiremti. Paspaudęs pentinais Rosinantą, lėkė pirmyn ir garsiai šaukė, kad stotų prieš jį į kovą. Tuo metu pūstelėjo vėjelis, ir didžiuliai sparnai ėmė suktis, o Don Kichotas, tai matydamas, suriko, jog visai nebijąs gąsdinimui skėryčiojamų jų nors ir milžiniškų rankų. Su tais žodžiais, atsiduodamas visa širdimi savo senjorai Dulcinėjai ir maldaudamas jos paramos šią sunkią valandą, gerai prisidengęs skydu, persvėręs ietį, paleido pilnu šuoliu Rosinantą, šoko ant pirmojo malūno ir suvarė ietį į jo sparną. Bet tuo tarpu vėjas sparnus pasuko taip smarkiai, kad ietis subyrėjo į pagaliukus, o riteris su arkliu išlėkė į orą ir, sunkiai pritrenktas, nuriedėjo tolokai į šalį.
Kitas nuotykis buvo su Mambrino šalmu. Užėjus lietui, Don Kichotas pamatė priešais atjojantį žmogų su žibančiu daiktu ant galvos. Buvo tai kaimo barzdaskutys, kuris, sėdėdamas ant asilo, jojo aptarnauti klientų. O kadangi turėjo užsidėjęs naują skrybėlę, tai, saugodamas ją nuo lietaus, dengė variniu barzdaskučio dubeniu, kuris nušveistas spindėjo. Bet Don Kichotui pasivaideno, kad tai turi būti garsusis legendų supamas maurų karaliaus Mambrino šalmas, brangiavertis ne tik todėl, kad iš aukso, bet ir turints galią padaryti jo nešiotoją nesužeidžiamą. O ant asilo jojantis barzdaskutys — tai ant palšo žirgo sėdintis riteris, neteisėtai tą šalmą pasisavinęs. Todėl ir čia šoko į kovą, kurios, tiesa, nereikėjo, nes persigandęs barzdaskutys, palikęs asilą ir metęs į šalį dubenį, nukūrė per laukus.
Vėl vieną dieną piemenys varėsi dvi avių bandas. Don Kichotui tai pasirodė esančios dvi priešų kariuomenės, todėl, šokęs į jų vidurį, ėmė su tokiu pykčiu bei narsumu badyti gyvulius ietimi, lyg tos avelės tikrai būtų buvusios jo mirtini priešai. Piemenys ir šeimininkai, variusieji bandą, ėmė rėkti, kad liautųsi, bet, regėdami, jog tai nieko negelbsti, nusirišo nuo juostų svaidykles ir pradėjo sveikinti riterio ausis kumščio didumo akmenimis. Tačiau Don Kichotas nejautė akmenų, o tiktai blaškėsi į visas puses, šaukdamas kariuomenių riterius į dvikovą.
Tuo metu vienas apvalus akmuo pataikė jam į pažastį ir įlenkė du šonkaulius. Pajutęs tokį nelemtą smūgį, jis nusprendė, jog bus jau miręs arba sunkiai sužeistas, ir, atsiminęs, kad turi stebuklingo eleksyro, išsitraukė buteliuką, pridėjo jį prie lūpų ir ėmė pilti gėralą į skrandį. Bet čia suzvimbė antras akmuo ir taip taikliai trenkė į ranką, jog buteliuką sukūlė į šukeles, pakeliui nusinešė dar tris keturis dantis, be to, skaudžiai priplojo du rankos pirštus. Pirmasis ir antrasis smūgis buvo tokie, jog vargšui riteriui teko nusiristi nuo arklio. Piemenys, manydami jį esant užmuštą, skubiai pasišalino. Po valandėlės Don Kichotas pakilo ir, bijodamas, kad neišbirtų paskutiniai dantys, kairiąja ranka susiėmė burną, o dešine pagriebė už pavadžio Rosinantą ir nusvirduliavo pas Sančą Pansą. Matydamas, kaip jo ponas atrodo, ginklanešys praminė jį Liūdnojo vaizdo riteriu, o Don Kichotui tai patiko, nes atsiminė, jog ir kiti riteriai klajūnai paprastai dar turėdavo kokį ypatingą vardą.
Tai, ką Servante aprašė darius Don Kichotą, daro gana nemaža žmonių savo gyvenime, o su jais drauge ne kartą vienokia ar kitokia apimtimi gal ir mes. Ypač jei žvelgsime į savo praeitį, tai ne vienas pamatysime, kad kas mums tuo metu atrodė esant riteriška, dabar pasirodo kaip dalinai ar net ištisai donkichotiška. O jei taip buvo su praeities dalykais, tai gal yra ir su dabartiniais, kaip ateityje mūsų žvilgsniui atsiskleis.
Esame į La Mančos riterį panašūs, kai, ką nors pasiskaitę, tuojau imame už gryną pinigą: teikiamas dalykas mums gal net pasirodo kaip pačios tiesos eleksyras. Ir daug nepergalvoję, užsimetame tai vykdyti. Jam irgi nebuvo tikresnių dalykų pasaulyje už skaitytus savo riterių aprašymuose, ir jautėsi pats turįs tai neatidėliodamas vykdyti.
Vėl esame į jį panašūs kitu požiūriu: kad segame skambius vardus prie nusususių ar atgyvenusių daiktapalaikių. Vysk. Fultonas Sheen yra parašęs knygą Old Errors and New Labels — Senos klaidos, naujos etiketės. Tiesiog stebėtina, kaip senos klaidos, seniai solidžiais argumentais sumaltos, tartum kokios piktžolės vėl keroja, tik pavadintos naujais, dažniausiai skambiais vardais. Net katalikų inteligentų tarpe gali išgirsti, pavyzdžiui, kad evangelijų istoriškumas kažin ar tikras, kad Kristus kaip žmogus žemėje apsiriko, galvodamas, jog veikiai turinti ateiti pasaulio pabaiga... Tokie teiginiai dar mano seminarijos kurse taip svariai buvo priešingų argumentų sulamdyti, kad iš jų, kaip iš Don Kichoto kumelpalaikės, tesimatė vien oda ir kaulai. Bet žiūrėk, dabar tas nususęs kuinas, kur nors ką pasiskaičius, jau kai kuriems pasidaręs imponuojančiu žirgu Rosinantu; ilgus amžius kampe pamesti, apipelėję ir aprūdiję ginklai bešviečią kaip puikūs šarvai.
Analizuokime toliau savo panašumą į La Mančos apakėlį. Prijojus pakelės smuklę, jam tai pasirodė pilies rūmais, o kiaulių piemens ragas — jo atvykimą pranešančiu sargo trimitu. Taip dažnai atsitinka su mumis, kai savo mintyse prijojame kokį nors sumanymą. Jis mums ima vaidentis kaip didinga pilis. Dar gal gauname vieną kitą sveikinimo laišką ar išgirstame savo adresu komplimentą, ir ta, galima sakyti, skerdžiaus birbynė mūsų ausims suskamba kaip trimitas, skelbiantis, kad atvykstanti svarbybė su dideliu indėliu žmonijos gerovei ir net Dievo garbei. Su kokios daugybės žmonių sumanymais taip yra atsitikę! Jei pažvelgsime į savo pačių praeities planus, gal irgi rasime panašumo.
Sau ginklanešiu Don Kichotas pasiėmė ant asilo jojantį sudribusį avingalvį kaimietį Sančą Pansą. Mes kartais galvojame, kad tokia ir tokia priemonė padės puikiai atlikti darbą, kad be jos negalima apsieiti, o vėliau pasirodo, kad ji nedaug kuo tesiskiria nuo ano Don Kichoto palydovo.
Riteris klajūnas iš La Mančos reikalaudavo kiekvieną susitiktą pripažinti, kad jo širdies dama Dulcinėja yra gražiausia ir kilniausia iš visų žemės moterų, o kas to nedarydavo, tuojau būdavo iškviečiamas į dvikovą. Tai puikus mūsų veidrodis, nes taip dažnai elgiamės su savo nuomone. Laikome ją visų teisingiausia, iš tikrųjų pačia tiesa, ir tuojau kviečiame į dvikovą kiekvieną, kuris galvoja kitaip. Ar mums nėra pasitaikę, kai nuomonę dėl svarių argumentų pakeičiame, jei esame nuoširdūs, kad turėtoji, kurią anksčiau laikėme gražiausia Dulcinėja, pasirodo tebuvusi vien paprasta kiaulių šėrike?
Pasvarstykime tariamus priešus, kurie Don Kichoto pasimaišiusiam protui atrodė tikri. Paimkime keletą tokių tariamų priešų, su kuriais mes gyvenime kartais kovojame. Viena, kaip mename, jis ėmė badyti niekuo nekaltas avis, kurių kaimenė jam pasirodė esąs priešų būrys. Ar ne taip mes dažnai elgiamės su savo broliais ir sėserimis Kristuje? Jie yra Viešpaties ganyklos avys, kiekviena jam brangi, jo krauju atpirkta, jo kūnu penima. Bet dėl to, kad vienoje ar kitoje vietoje turi šiurkščios vilnos, ar savą būdą ėsti žolei, skirtingą nuo mūsų, ar yra neatsargiai, nors skaudžiai mums užmynusios, badome jas savo liežuvio ietimi arba bent galvoje smegenimis ir širdyje jausmais.
Toliau, Don Kichotas stojo į kovą su vėjo malūnais. Tokio kovojimo iliustracijų žmonėse galima rasti ypatingai apsčiai. Apsiribokime dviem pavyzdžiais iš dabartinės krikščionijos gyvenimo. Dalis krikščionių šiandien nepripažįsta paskutinio Bažnyčios suvažiavimo nutarimų; boikotuoja dabartines Mišias, nes tokios esančios netikros, galiojančios ir galinčios galioti tik Tridento; nepaiso, kas dabar išeina iš Vatikano, dargi žvelgia į tai su dideliu įtarimu, nes ten, įskaitant ne vieną kardinolą, pasidaręs masonų lizdas; vienintelis keliarodis orientavimuisi šiuo metu esą tai, ką Dievo Motina apreiškia įvairiems regėtojams. Į visa tai žiūrėtina kaip į donkichotišką kovimąsi su vėjo malūnais. Ir paskutinio Bažnyčios suvažiavimo nutarimai, ir šiandieninių apeigų Mišios bei kiti sakramentai, ir dabartinis Kristaus vietininkas su Šv. Sosto aparatu yra normalūs malūnai teikti Dievo tautai miltų, duonos. O aniems žmonėms jie vaidenasi esą priešiški milžinai.
Ultramodernieji, atvirkščiai, priešiškomis akimis žvelgia į tai, kas galiojo (bet dabar pagal juos jau ne) kaip tradicinės vertybės. Todėl jiems geri tik nauji aiškinimai teologijoje, nauji keliai pamaldose, asketikoje ir kitose srityse. Kas sena, su tuo žmonių galvojime reikią kovoti.
Tokių pavyzdžių iš kovojimo su vėjo malūnais kiekvienam ateis į galvą ir daugiau. Ar ne kovą su vėjo malūnais veda marksistinis komunizmas, regintis Dieve ir religijoje žmogaus pažangos priešą?
O kiek žmonių panašūs į Don Kichotą savo siekimais, ir ar jiems neišeina kaip mūsų riteriui klajūnui, užuot auksinio Mambrino šalmo, laimėjusiam vien barzdaskučio dubenį? Regi jie didelius turtus, krūvas laimės pasaulio blizgučiuose, neleistinoje fizinėje meilėje, ar trankymesi, ar žmonių garbėje, ar žemės galioje, ir šoka, kaip Don Kichotas, paspaudęs Rosinantą pentinais, jų sau laimėti. Bet kai pasiekia, ko geidė, netrunka pamatyti, koks tas laimikis apgaulingas.
Įsmeigęs ietį į malūno sparną, Don Kichotas su arkliu išlėkė į orą ir, sunkiai pritrenktas, nusivoliojo į šalį. O kitoje kovoje, kaip mename, taip gavo akmenų į šonkaulius, į burną, kur išbyrėjo pusė dantų, ir į ranką, laikiusią gėrimui buteliuką balzamo, kurioje skaudžiai priplojo dar du pirštus, kad dėl savo išvaizdos buvo pramintas Liūdnojo vaizdo riteriu. Šiuo paskutiniuoju panašumu galime savo svarstymą uždaryti. Visoje prigimtyje, įskaitant mūsų gamtinę ir antgamtinę, galioja taisyklė, kad kas veikiama prieš tos prigimties dėsnius, ar tai būtų daroma sąmoningai ar nesąmoningai, visada anksčiau ar vėliau atsikeršija. Todėl ir kai donkichotiškai elgiamės, susilaukiame panašių padarinių, kaip čia minėti paskutinieji: kad užkabinti tos Dievo santvarkos dėsniai smagiai vožia mums atgal. Subyra tada į šukeles ir indas su mūsų tariamu tiesos balzamu. Tų prigimties dėsnių apkulti, daromės tikrai liūdno vaizdo riteriais. O angelams ir šventiesiems danguje, taip pat protingiems žmonėms žemėje mes jau ir prieš tas pasekmes darome liūdną arba liūdnai juokingą vaizdą. O piktoji dvasia iš mūsų donkichotiškumo gal daugiausia turi sau pikto džiaugsmo.