ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Dievo žodžio žibintas mums nušviečia, kad žmogus žemėje yra kovotojas. Taip pat nurodo, kokie į jį taikstosi priešai, su kuriais turi kautis. Tų priešų vieni atakuoja iš lauko, kiti susisukę lizdą mūsų pačių viduje. Iš išorinių priešų Šv. Raštas svarbiausia mini du: šėtoną ir pasaulį. Jau anksčiau pamąstę apie pirmąjį, dabar žvilgtelkime į antrąjį. Tik prieš tai gali būti naudinga tokia pastaba.

     Tikėjimo dalykų aiškintoją žodžiu arba raštu galima lyginti su tėvu, dvasios tėvu, klausytojus arba skaitytojus — su jo vaikais. O tėvams vaikų požiūriu šv. Paulius duoda tokį gerą patarimą: "Tėvai, neerzinkite savo vaikų” (Efez 6,4). Tad mano pareiga žiūrėti, kad skaitytojų neerzinčiau. Klausytojai arba skaitytojai gali būti erzinami įvairiai. Bene svarbiausia juos erzina du dalykai. Vienas yra jau girdėtų žodžių kartojimas, antras — savų aiškinimų išsigalvojimas.

     Mąstydami apie žmogų kaip kovotoją, pradėjome žvelgti į priešus. Čia kaip tik ir prireikia skaitytojų anais dalykais neerzinti. Kalbant apie piktąją dvasią, reikėjo vengti kartojimo. Kadangi apie jį jau buvo Laiškuose rašinių, prie šio priešo, nors tokio svarbaus, tesustojome trumpai. Dabar mums reikia eiti prie kito svaraus priešo, kuris yra pasaulis. Pasaulį galima įvairiai suprasti. Todėl čia pritinka vengti kito dalyko, kuris skaitytojus erzina: savo aiškinimų išsigalvojimo. O to bene geriausiai bus išvengta, leidžiant kalbėti kokiam nors svariam asmeniui, kuris yra kalbamų reikalų žinovas. Todėl tetaria mums žodį kard. Newmanas, viena šviesių krikščionijos galvų. Jo pamokslų rinkinyje yra vienas kaip tik mūsų kalbamu klausimu: The World Our Enemy, pasaulis — mūsų priešas.

     Gal tik prieš tai bus naudinga prisiminti, kas apie pasaulį sakoma Naujajame testamente. Ten nurodoma, kad pasaulis nekenčia Kristaus ir jo mokinių. "Jei pasaulis jūsų nekęs, — sako Kristus už Paskutinės vakarienės stalo, — žinokite—jis manęs nekentė pirmiau, negu jūsų” (Jn 15,13-14). Jokūbas nurodo, kad pasaulio draugystė yra Dievo priešininkė. "Argi nežinote, kad draugystė su pasauliu priešinga draugystei su Dievu? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešininkas” (Jok 4,4). Jonas sako, jog pasaulio neturime mylėti. "Nemylėkite pasaulio, nei to, kas pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Dievo meilės” (1 Jn 2,15). Paulius nurodo, kad pasaulis bus pasmerktas. "Kai Viešpats mus teisia, tai ir pabaudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu” (1 Kor 11,32). Ir žinome, kad Viešpats Jėzus yra pasakęs, jog šio pasaulio kunigaikštis yra velnias. Iš šių Kristaus ir jo apaštalų žodžių mums visiškai aišku, jog į pasaulį turime žvelgti kaip Dievo ir savo priešą. Konstatavę šį faktą, eikime dabar pasiklausyti kard. Newmano, kurio dėstymas čia bus perteiktas savais žodžiais.

     Maža tėra kitų sąvokų, sako jis, kurios religijos kalboje būtų taip dažnai minimos, kaip "pasaulis”. Nuolat apie jį smerkiamai arba įspėjamai kalbama Šv. Rašte. Jis vis išnyra krikščionių raštuose ir kalboje. Tačiau atrodo, kad dauguma mūsų tik miglotai tesiorientuoja, kas iš tikrųjų "pasauliu” suprastina. Žinome, kad pasaulis yra kažkas pavojinga mūsų dvasios interesams. Bet kas jis toks, kokiu būdu jis mūsų priešas, kaip mus puola ir kaip mums jo saugotis, turime pripažinti, kad nesuprantame aiškiai.

     O jei susidarome apie jį kokią nors ryškią sąvoką, tai ji, greičiausiai klaidinga, veda mus netinkamai pritaikyti Šv. Rašto žodžius apie pasaulį. Toks klaidingas jų pritaikymas dar blogesnis, negu pamiršimas. Tad mes čia stengsimės pažiūrėti, kas pasaulio žodžiu suprastina ir, aišku, kaip imti tai, ką Šv. Raštas apie jį sako ir įspėja.

     Pasauliu paprastai suprantame tą regimą sistemą, į kurią žmogus įstatytas, nesvarbu, ar ji būtų gera, ar bloga. Be įvairių šios sistemos ratų neįmanoma riedėti mūsų žemės gyvenimui. Vieni žmonės turi gaminti, kad kiti turėtų kuo maitintis ir apsirengti. Reikia, kad į kai kurių rankas būtų sudėta valdymo galia, be kurios žmonės iš darnios bendruomenės darosi palaida bala. Pelno ratas reikalingas ūkiniam šalies klestėjimui; be jo paskatos žmonės noriai nedirba ir dėl to skursta, kaip matome iš komunistinių šalių. Kadangi žmogus nėra mašina, jo kūnui ir dvasiai reikia atvangos, taigi poilsio ir pramogos, be kurių darosi įtemptas, piktas, susidėvėjęs ir atšipęs. Šios žemės gyvenimui taip pat būtinas žinių sėmimasis ir jų teikimas, draugavimas su kitais, planavimas ir dar daug kas kita. Visa ši sistema yra pasaulis, kuriame mums skirta gyventi.

     Apie šią sistemą turime sakyti, kad ji iš savęs nėra nuodėminga, bet paties Dievo suplanuota, todėl gera. Ir vis dėlto net šitaip žvelgiamo pasaulio Šv. Raštas įspėja nemylėti: "Nemylėkite pasaulio, nei to, kas pasaulyje”, rašo apaštalas Jonas jau minėtoje vietoje. Šitaip žvelgiamas pasaulis, tiesa, nėra nuodėmingas, bet pavojingas — dėl mūsų dabartinės trapia tapusios prigimties. Jau vien todėl, kad ši sistema, šis pasaulis regimas, o dvasinis ir busimasis neregimas, jis kreipia mus šalin nuo tikrojo ir amžinojo gėrio. Kaip asmuo, vykstantis kur nors neatidėliotinais, rimtais reikalais, gali būti gundomas stoviniuoti, viliojamas to, ką mato pakeliui, taip ir šis sistemingai susiaudęs ir dieviškai pagrįstas pasaulis su visomis savo nešamomis gėrybėmis gali mums būti priežastis apleisti tuos interesus, kurie pasiliks, kai jis bus praėjęs. Todėl, nors daugelis pasaulio veiklos sričių iš savęs yra kilnios ir geros, į jas turi būti leidžiamasi atsargiai, kad mūsų nesuvedžiotų. Ypatingai turime būti atsargūs su tomis, kurių tikslas yra žmonių gerovė šiame pasaulyje: kad šio tikslo siekimas neužgožtų mūsų dėmesio, nedaug jo bepalikdamas esančiam už šios žemės ribų.

     Šiuo požiūriu šv. Paulius stato priešpriešais matymą ir tikėjimą. Šį pasaulį mes matome, bet kad esama dvasių pasaulio, vien tikime, jo nematydami. O kas regima, veikia stipriau už tai, kas vien tikima, ir kas yra dabar, stipriau už tai, kas slypi ateityje. Tokiu būdu šio gyvenimo užsiėmimai ir malonumai neša žalos mūsų tikėjimui. Bet, kaip sakyta, jie iš savęs nenuodėmingi. Kaip žydų sistema buvo laikina, tačiau dieviška, taip ir šio pasaulio — dieviška, bet laikina. Ir kaip žydai pasidarė kūniškai nusistatę, veikiami jų dieviškai skirtos sistemos ir todėl atmetė savo sielų Išganytoją, panašiu būdu pasaulio žmonės yra kreipiami to Dievo duoto gero pasaulio atmesti Kristų. Abiem atvejais tai kyla iš trūkumo ne regimuosiuose daiktuose, bet žmogaus širdyje.

     Antra, pažvelkime į pasaulį jau nebe kaip vien pavojingą, bet stačiai nuodėmingą, pagal Šv. Rašto žodį: "Visas pasaulis yra piktojo pavergtas” (1Jn5,19). Pasaulis visais požiūriais buvo sukurtas gerai. Bet jau prieš jam užaugant visomis savo dalimis, kai žmonių bendruomenės elementai dar tebeslypėjo pirmojo žmogaus prigimtyje ir padėtyje, Adomas puolė. Tokiu būdu pasaulis su visais savo visuomeniniais laipsniais, ir tikslais, ir užsimojimais, ir džiaugsmais, ir atlyginimais nuo pat savo gimimo liko nuodėmingas. Nuodėmė užkrėtė visą sistemą. Nors jo struktūra gera ir dieviška, jo dvasia ir veiksena yra bloga. Pavyzdžiui, užimamas aukštas postas yra Dievo dovana. Bet išdidumas ir neteisumas, kuriuos jis neša, yra iš velnio. Būti neturtingam ir menkai težinomam irgi yra Dievo skyrimas. Bet apgaulė ir neapykanta, kurios dažnai regimos beturčiuose, eina iš velnio. Visas pasaulis yra tartum panertas į nuodėmės srautą.

     Nė vienos jo dalies nebelikę tokios, kokia buvo pradžioje Dievo sukurta, nė vienos nebelikę tyros nuo sugedimo, kuriuo šėtonas jas sudarkė.

     Pažiūrėkime į pasaulio istoriją. Ką joje matome? Revoliucijos ir kaitos be skaičiaus; karalystės iškyla ir krinta. Ir kada be kriminalų? Valstybės yra Dievo plano dalis; jų reikalauja pati žmogaus prigimtis. Bet kada kuri nors susikūrė arba buvo išlaikoma be karo ir kraujo liejimo? Iš visų prigimtų instinktų ar bėra stipresnio už tą, kuris diktuoja neatimti kitam gyvybės? Mus prigimtai krato šiurpas pakelti prieš kito gyvybę savo ranką. Bet ar buvo kada nors paimta į rankas valdžia arba valstybė kaimynų pripažinta be karo ir gyvybių naikinimo? Dar daugiau, užuot apgailestavęs tą nepateisinamą kraujo išliejimą kaip didelę ir žeminančią blogybę, pasaulis garbina juo nugalėjusį ir aukština į padanges. Tapti didvyriu pasaulio akyse beveik būtina sulaužyti Dievo ir žmogaus įstatymus. Tokiu būdu pasaulio veiksmus atitinka pasaulio dėsniai; jis susikuria blogą sistemą pateisinti blogai praktikai; myli tamsą, nes jo darbai yra pikti.

     Kaip tautų reikalai yra iškraipyti mūsų sugedusios prigimties, lygiu būdu yra sudarkomos ir visos Apvaizdos paskirtys ir dovanos. Kas gi kilniau už pajėgų ir patvarų proto naudojimą? Bet šėtono rankose iš jo gimsta išdidusi filosofija. Kai šv. Paulius skelbė Kristų, mokyti pasaulio žmonės Dievo akyse buvo vien kvailiai, nes savo proto galias naudojo klaidai. Protavimas net juos vedė į netikėjimą ir nedorumą; jie niekino mokymą apie kėlimąsi iš numirusių, kurio nei troško, nei tikėjo. Vėl, visi ištobulinti gyvenimo menai buvo sutepti į blogį krypusio skonio tų, kurie jais pasižymėjo. Dažnai tie menai buvo paskirti tarnauti stabmeldybei; dažnai padaryti gašlumo ir šiaušimosi kurstytojais.

     Bet nebūtų galo išskaičiuoti įvairiopam ir sudėtingam sugedimui, kurį žmogus įvedė į pasaulį, Dievo sukurtą gerą. Blogis į jį visur įsiskverbęs ir laikosi. Žinome, kad netrukus po Adomo puolimo maloningasis Dievas apsireiškė savo nuodėmingiems kūriniams. Jis vis iš naujo nurodė žmonėms savo valią ir ilgus amžius ragino jos laikytis, kol galų gale gimė jo Sūnus šiame nuodėmingame pasaulyje, priėmęs žmogaus prigimtį, ir mokė mus, kaip Dievui patikti. Tačiau iki šiol gėris skleidėsi lėtai; toks buvo Dievo lėmimas. Blogis yra tolokai užbėgęs gėriui į priekį; jis pripildęs pasaulį, laiko jį apėmęs, įsikūręs jame kaip savo nuosavybėje ir įsitvirtinęs pačioje žmogaus širdyje. Juk, nors mes negalime nepritarti gėriui savo viduje, dažnai mėgstame ir drąsiname blogį.

     Tad pasaulis yra mūsų sielos priešas, viena, todėl, kad jo džiaugsmai, nors ir kaip nekalti, ir jo užsiėmimai, nors ir kaip girtini, yra linkę, jei nesisaugome, mus prirakinti. Antra, todėl, kad net tauriausiuose jo džiaugsmuose ir kilniausiose veiklos srityse yra prisėta blogio (tai padaryta priešo), ir nepaprastai sunku naudotis gėriu, kartu nepaimant ir blogio. Todėl, kai Šv. Raštas ragina mus pasaulio vengti, suprastina, jog turime saugotis, kad nemylėtume per daug to, kas pasaulyje gera, ir nemylėtume iš viso, kas jame bloga.

     Gale kard. Newmanas regina pritaikyti Šv. Rašto žodžius apie pasaulį konkrečiam, asmeniniam gyvenimui. Nesidairykime pasaulio kaip kokio didelio blogio lauko, tysančio atstu nuo mūsų. Jo pagundos yra artutėliai, staigiai ir subtiliai įsliuogiančios. Stenkimės pritaikyti Šv. Rašto žodžius kasdieninio gyvenimo situacijoms ir įžvelgti pasaulį apėmusį blogį savo pačių širdyje. Gal esame traukiami skirti per daug laiko atvangai, gaišuoti, kai šaukia darbas, skaityti ar kalbėtis, kai laukia kiti uždaviniai, viltis negalimybių ar svajoti apie kitokią vietą, negu sau gyvenime skirtoji, per daug trokšti kitų geros nuomonės, būti įvertintiems dėl darbštumo, nuoširdumo, protingumo? Jei taip, į mus yra įkėlusi koją pasaulio trauka. Gal esame nepatenkinti savo likimu, ar per daug prie jo prisirišę, ar nukabiname nosį, kai Dievas atsiima, ką davė? Jei taip, mus veda pasaulio dvasia.

     Baikime, nuo savęs prisimindami Anderseno pasaką apie karalaitę ant žirnio.

     Vienas karaliaus sūnus norėjo vesti tikrą karalaitę, tik kiekvienai vis ko nors trūko. Viena mergaitė buvo iš to pažinta, jog yra tikra karalaitė, kad į lovą padėtas žirnis naktį jai nedavė miegoti per dvidešimt ant jo esančių čiužinių. Tokio jautrumo tegalėjo būti tikra karalaitė. Taip ir tikras krikščionis, Dievo dvasios vedamas, turėtų būti tokio jautrumo, kad tuojau atpažintų jam iš pasaulio besisiūlantį blogį, nors šis teatrodytų žirnio didumo ir klotų save sluoksniu migdančių pažadų.