ANDRIUS VALEVIČIUS, S.J.

     Rašyti arba kalbėti apie Motinos dieną nebėra taip lengva. Mano pirmasis noras būtų iškelti tiktai visa tai, kas gražu, kilnu, šventa. Taip paprastai daroma. Kai prisimename motinas, mūsų mintys nukrypsta į tą besąlyginę meilę, kurią motina paprastai turi savo vaikams; į tą besąlyginį patvirtinimą, kurį vaikai dažniausiai tik iš motinos gauna. Kai prisimename motinas, mūsų mintys taip pat nukrypsta į tą nesavanaudišką motinos rūpestį savo vaikais. Šiame nesavanaudiškame rūpestyje galime matyti ir visą tą motinos vaikui meilės ypatingumą. Matome, kaip motinos meilė vaikui skiriasi nuo artimo meilės arba nuo erotiškos meilės, kuri remiasi lygybe. Motinos meilę vaikams psichologas Erichas Frommas vadina nelygybės santykiu. Šis santykis nelygus, nes vienai pusei reikia visiškos pagalbos, o kita pusė viską duoda. Todėl šita altruistiška, nesavanaudiška motinos meilė ir laikoma pačia švenčiausia iš visų emocinių santykių.

     Kai mąstome apie motinas, mūsų mintys nukrypsta į visus tuos gražius motinos meilės vaikui vaizdinius, kuriuos mes randame mene, literatūroje, Šventraštyje. Prisiminkime Saliamono atveji, kai dvi moterys atėjo pas jį su byla dėl vieno kūdikio. Abi moterys tą pačią naktį, tame pačiame kambaryje pagimdė. Vienos moters kūdikis mirė. Tai ji išmainė savo mirusį kūdikį į kitos moters gyvąjį kūdikį. Kai šioji rytą pastebėjo, kad tas miręs kūdikis ne jos, iškilo byla, nes viena moteris teigė: "Mano sūnus gyvas, o tavo mirė”, ir kita atsakinėjo: "Ne, tavo sūnus mirė”. Karalius Saliamonas turėjo dabar išspręsti, kuri yra tikroji motina. Jis liepė savo tarnui atnešti kalaviją, padalyti gyvąjį kūdikį į dvi puses ir atiduoti vieną pusę vienai ir kitą pusę kitai moteriai. Tuomet toji motina, kuriai priklausė kūdikis, susijaudinusi tarė karaliui: "Meldžiamasis valdove, atiduokit jai kūdikį gyvą ir jo neužmuškite”.

“Aš esu Nekaltas Prasidėjimas”.

     O antroji moteris priešingai sakė: "Tenebūna nei man, nei tau, bet tebūna padalytas”. Karalius Saliamonas tuojau pamatė, kuri moteris labiau mylėjo kūdikį, ir tarė: "Atiduokite šitai gyvą kūdikį, nes ji jo motina”.

     Kai mes Motinos dienos proga taip kalbame, minėdami visa, kas aukšta, gera, gražu ir šventa, tai iš tikrųjų negalvojame apie visas motinas, bet tik apie kai kurias, nes yra labai daug motinų, kurios šito idealo toli gražu neatitinka. Rašytojas Bertoldas Brechtas savo vaidinime "Der kaukasische Kreidekreis” parodo, kaip šitas išmintingas saliamoniškas sprendimas gali turėti ir kitą pusę. Šiame vaidinime vaizduojama viena turtinga bajorų šeima Kaukaze. Vieną sekmadienį, kai šeima išeina į bažnyčią, liaudis sukyla. Bajoras su žmona, grįžę namo, randa savo dvarą liepsnojantį. Abudu, įbėgę į namą, stengiasi kiek galima daugiau išgelbėti turto. Bajoro žmona skuba pirmiausia visas savo brangenybes surinkti, nors jos mažas kūdikis degančiame name dar miega. Liepsnos ją priverčia bėgti iš namo. Sėdusi į vežimą, ji iškeliauja, palikdama savo miegantį vaiką pavojuje. Vaiko auklė, matydama, kas įvyko, įbėga į namą, statydama pavojun savo gyvybę, ir vaiką išgelbėja. Auklė, pasiėmusi kūdikį pas save, slapčia iškeliavo į kalnus ir ten jį augino kaip savo.

     Pagaliau sužinojo bajorė, kad jos sūnus yra gyvas ir gyvena pas auklę kalnuose. Ji panoro jį atsiimti, nes jis buvo šeimos paveldėtojas, ir valdžia, manydama, kad vaikas žuvo per gaisrą, rengiasi perimti šeimos paveldėjimą. Pas auklę vaikas gyveno kita pavarde. Pas ją pasilikęs, jis irgi neturėtų teisės į paveldėjimą. Iškilo byla dėl vaiko. Buvo teismas. Bajorės advokatas teisėjus prašė, vaiką būtinai atiduoti motinai, sakydamas, kad kraujo ryšys yra stipriausias iš visų ryšių ir kad negalima vaiko nuo motinos atimti. O auklė teigė, kad vaikas jai priklauso, nes ji jį išgelbėjo, jį auklėjo ir maitino, prižiūrėjo, kad jam nieko netrūktų. Ir taip tęsėsi teismas toliau. Teisėjas pagaliau, nežinodamas, ar vaiką atiduoti bajorei, ar auklei, liepė ant grindų kreida nubrėžti ratą ir jo viduryje pasodinti vaiką.

     Tada jis liepė moterims atsistoti šalia rato ir paimti vaiką už rankos. "Tikroji motina turės pakankamai jėgos ištraukti vaiką iš rato”, sakė teisėjas. Bajorė ištraukė vaiką iš rato, auklė vaiko ranką paleido, visai netraukdama. Teisėjas supykęs išbarė auklę, kad ji vaiko ranką paleido, ir liepė moterims vėl prie rato atsistoti ir iš naujo traukti. Vėl auklė paleido vaiko ranką, visiškai netraukdama. Teisėjas paklausė auklę, kodėl ji taip daro. Auklė atsakė: "Aš tą vaiką išauginau. Manai, kad dabar jį sudraskysiu?” Tada teisėjas nusprendė auklei atiduoti vaiką.

     Žinoma, šis Bertoldo Brechto vaidinimas yra visų pirma socialinė-politinė kritika, bet aš manau, kad čia gerai matyti, jog ne visos motinos turi tą tikrą motiniškumą ir nėra tokios tobulos. Tokios buvo bajorės motinos! Turėdavo vaikų, bet iš tikrųjų savo motiniškas pareigas, rūpestį ir auklėjimą, taip pat ir meilę, jos pavesdavo kitoms moterims.

     Labai panašūs dalykai ir šiandien dažnai vyksta, ypač kad labai daug motinų šiais laikais dirba profesinį darbą. Pačios neturėdamos laiko, atiduoda vaikus institucijų arba svetimų žmonių globai. Jų vaikai ir išauga svetimose rankose. Suprantu, kad daug motinų mieliau pasiliktų namie su vaikais, bet materialistiškai nusiteikusi visuomenė, kurioje jos gyvena, verčia ieškoti apmokamo darbo.

     Reikia kalbėti apie motinas, kurios savo vaikų nemyli, kurioms vaikai tiktai našta ir vergija, kurios nuolat dejuoja dėl pareigų ir visiems pasakoja, kaip labai aukojasi dėl vaikų. Žmogus, kuris iš meilės aukojasi, pats nemato savo aukos.

     Dar yra motinų alkoholikių; yra ir tokių, kurios abortu savo įsčiose vaiką nužudo. Ir ką reikėtų pasakyti apie tokias motinas Motinos dienos proga? Ar reikėtų užmiršti, kad jos irgi egzistuoja? Nors vieną kartą, vieną dieną per metus? Šiandien?

     Aš manau, kad motinos, kurios šį motinystės idealą ne taip vykdo, pačios tai dažnai jaučia ir ypač per tokias šventes, kaip Motinos diena, jos pasijunta kažkaip išskirtos, užmirštos. Jeigu mes Motinos diena norime paminėti motinas, tai turėtume prisiminti visas motinas. Mes negalime užmiršti, kad yra vienokių ir kitokių, nes dažnai tos pačios motinos nėra tiesiogiai kaltos už savo vaikų apleidimą ir jais nesirūpinimą. Aš tikiu, kad daugelis norėtų būti geros motinos, bet nėra taip lengva dėl įvairių priežasčių, iš kurių pasistengsiu nors porą paminėti.

     Motinystė šiandien pergyvena krizę. Motinystės vertė nebėra jaunesnėms moterims savaime suprantamas dalykas. Panašiai daugelis motinų nežiūri į motinystę kaip į savo tiesioginį atpažinimo ženklą, bet ieško savo tapatybės kur nors kitur. Yra kalbama apie moters ar motinos kovą už savo tapatybę. Motina nėra tik motina, bet individas, kuris turi save atrasti. Šis motinos — moters savęs atradimas yra naujausiais laikais pasidaręs toks svarbus todėl, kad moteris šiandien yra peržengusi tradicines šeimos ribas ir įžengusi į visuomenę. Motina nebėra tiktai moteris, buvojanti namie su vaikais, bet yra moteris, kuri tuo pačiu laiku turi savo profesinį darbą ar karjerą. Jai reikia stengtis ne tik būti gera motina, bet ir prasimušti darbovietėje, visuomenėje. Tuo būdu ji, kaip moteris, nepriklauso pilnai namams ir, kaip motina, nepriklauso pilnai visuomenei. Iš šito metafizinio išvietinimo kyla visi jos tapatybės klausimai, nes ji turi pasireikšti ir būti priimta ne tik šeimoje, bet ir už šeimos ribų, kur vis tiek niekad negalės pilnai įsišaknyti. Visa tai suderinti yra nelengva.

     Šiuolaikinė psichologija daug kalba apie saviraišką. Kai žmogus pergyvena sunkumus, jaučiasi nesuprastas arba liūdnas, jis mano, kad jis savęs neišreiškia. Tada jis ir mėgina pakeisti savo gyvenimą, ieškodamas to, kas jam atrodo atneš daugiau laimės. Motina, kuri turi sunkumų būti motina, norėtų surasti kokį nors kitokį užsiėmimą, manydama, kad tai palengvins jos gyvenimą.

     Čia prisideda ir šių laikų šeimos krizė. Amerikietis sociologas Colemanas savo studijoje išnagrinėjo šeimos vertybes Amerikoje prieš 50 metų ir šiandien. Prieš 50 metų, teigia Colemanas, pirmoje vietoje šeimoje buvo vaikai, antroje vietoje vyro ir žmonos bendri norai arba tikslai ir trečioje vietoje — jų asmeniški norai arba tikslai. Šiandien, sako Colemanas, viskas atvirkščiai. Pirmoje vietoje stovi vyro ir žmonos asmeniški norai arba tikslai, antroje vietoje lieka jų bendrieji norai arba tikslai ir tik trečioje vietoje — vaikai. Vaikai, šeimos sąmonėje kažkaip nukritę nuo pirmos vietos į trečiąją, irgi nepalengvina motinos vaidmens arba savo tapatybės suradimo. Būti motina, vaikus auginti nebėra daugiau toks savaime suprantamas dalykas.

     Dar vieną svarbų dalyką reikėtų paminėti — tai žmogaus nuvertinimą, kaip tai ypač matome šiame šimtmetyje. Įvairiausiais medicinos išradimais, genetiniu eksperimentavimu (kaip, pvz., "cloning”) arba biologinių procesų nutraukimu (kaip, pavyzdžiui, nėštumo vengimas arba dirbtinis apvaisinimas, vadinamieji "test-tube babies”) mokslas įgyja vis daugiau galios valdyti gyvenimą. Gyvenimas nebėra toks vertingas, nebėra laikomas vienkartiniu, nuostabiu individo gyvenimu, bet objektu, dalyku, su kuriuo galima eksperimentuoti, daryti ką nori. Trūksta pagarbos gyvenimui.

     Gyvenimo nuvertinimas šiandien, mano nuomone, yra turbūt giliausioji motinystės krizės priežastis. Tai skamba abstrakčiai, bet gilesnių priežasčių nematau. Jeigu būtų žiūrima į gyvenimą, į kiekvieną gyvybę, kaip vienkartinę, brangią ir šventą Dievo dovaną, tada motinystė — atnešti gyvybę į pasaulį ir nešti pilną atsakomybę už tą gyvybę — atgautų savo prarastąją vertę. Iš tikrųjų kas yra brangesnio šiame pasaulyje negu žmogaus gyvenimas? Jei taip, tai ar yra kas svarbesnio šiame pasaulyje, negu ugdyti, aprūpinti, apsaugoti ir mylėti kitą žmogų — besąlygiškai, motiniškai?

     Man nebuvo lengva šia tema rašyti. Moters ir motinos klausimas šiais laikais labai jautrus. Labai lengva užgauti ar įžeisti. Nenoriu teigti, kad viskas taip yra, kaip pasakiau. Žinau, kad tik labai paviršutiniškai pajudinau mažą dalelę labai didelės ir sudėtingos problemos. Kiti gali būti visiškai kitos nuomonės, nematyti jokios problemos.

     Antra vertus, nenorėčiau per daug niūriai ir pesimistiškai viską pavaizduoti. Nenoriu tikėti, kad padėtis be išeities. Tikiu, kad galima šią padėtį pakeisti, pagerinti. Žinau, kad daugelis jaunų žmonių, kurdami šeimas, stengiasi atrasti tas naujai atstatytos visuomenės užkastas vertybes. Todėl gal ir Motinos diena galėtų mums tapti daugiau negu šventiškos nuotaikos ir malonių žodžių diena, bet ir susimąstymo akstinas.