Spausdinti

 (Jo 1oo metų gimimo sukakties proga. Kun. Vytauto Bagdanavičiaus "Kuraičio palikimas lietuvių šviesuomenei” studiją sutinkant)

Dr. J. Meškauskas

     Šįmet sukanka 1oo metų nuo Prano Kuraičio gimimo. Nepriklausomos Lietuvos gyvenime Kuraitis yra suvaidinęs labai svarbų vaidmenį. Jis buvo kunigas, ateitininkų organizacijos steigėjas, jos dvasios vadas, jaunuomenės auklėtojas, pedagogas, filosofas, profesorius, lietuviškos katalikiškos kultūros kūrėjas ir puoselėtojas, katalikiškų kadrų moksle, visuomenėje, sociologijoje, kultūroje ir kitose srityse organizatorius, auklėtojas ir rėmėjas. Kuraičio asmenybė buvo labai šakota. Jis buvo paprastas, kuklus, šaltokas, bet savo protu, dvasia ir veikla buvo labai pajėgus ir labai modernus.

     Paskelbiant išsamią ir įdomią kun. V. Bagdanavičiaus studiją apie prel. Pr. Kuraitį — filosofą, kol nėra apie jį platesnės monografijos, gal bus pravartu pateikti trumpą jo biografiją.

     Kuraitis gimė 1883 m. liepos mėn. 4 d. Pavasijų kaime, Kudirkos Naumiesčio parapijoje, Šakių apskrityje. Jis mokėsi Kudirkos Naumiestyje, Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje. Baigęs seminariją, buvo įšventintas kunigu 1907 m. sausio 5 d. Toliau studijavo Petrapilio dvasinėje akademijoje ir ją baigė 1909 m. teologijos magistro laipsniu. Filosofijos ir sociologijos studijas gilino Liuveno universitete 1911 m. Grįžęs į Lietuvą, 1912-1915 m. redagavo kunigams leidžiamą žurnalą "Vadovas”. 1914 m. pradėjo profesoriauti Šeiny kunigų seminarijoje. 1915-1918 m., I pasaulinio karo metu, su Seinų kunigų seminarija buvo išsikėlęs į Rusiją. Po karo kunigų seminarijai įsikūrus Zypliuose, jis ten profesoriavo. Vėliau Kuraitis persikėlė į Kauną ir dirbo “Laisvės” dienraščio redakcijoje. Įkūrus Lietuvoje universitetą, Kuraitis buvo paskirtas į Teologijos-filosofijos fakulteto profesūros branduolį docento titulu. Tai buvo 1922 m. vasario mėn. 16 d. 1922 m. birželio mėn. 9 d. buvo pakeltas ekstraordinariniu, o 1935 m. balandžio mėn. ordinariniu profesorium. Nuo 1920 iki 1937 m. jis buvo Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas. Rusams okupavus Lietuvą ir uždarius Teologijos-filosofijos fakultetą 1940 m., Kuraitis buvo iš profesūros atleistas. 1941 m. laikinajai Lietuvos vyriausybei atkūrus Teologijos-filosofijos fakultetą, Kuraitis vėl grįžo profesoriauti. Toliau tikrų žinių apie jį trūksta. Yra žinoma, kad jis dėstė kun. seminarijoje Kaune, buvo ištremtas į Rusiją, vėliau grąžintas į Lietuvą.

     Prof. Pr. Kuraitis buvo ne tik filosofas, dėstytojas ir mokslininkas, bet ir visuomenininkas, kultūrininkas ir veikėjas. Minint ateitininkijos steigėjus ir ieškant jos "tėvo”, Kuraitis negali būti nepaminėtas. Tai labai gražiai išryškina J. Girnius savo monografijoje "Pranas Dovydaitis”. 1908 ar 1909 m.

     VI. Jurgučio sušauktame pasitarime katalikų inteligentų organizacijos steigimo reikalu dalyvavo VI. Jurgutis, J. Galdikas, Pr. Kuraitis ir M. Vaitkus. Toliau tą darbą Kuraitis tęsė, būdamas Liuveno ir Miunsterio universitetuose. Ten būdamas, tuo reikalu jis susirašinėjo su Rusijoje studijuojančiais studentais. Pradėjus Pr. Dovydaičiui leisti "Ateitį”, Kuraitis rūpinosi parama jai ir jos redaktoriui. Kuraitis yra vienas iš pirmųjų "Ateities” bendradarbių. 1910 m. gegužės mėn. 22 d. jis parašo į JAV kun. A. Staniukynui laišką, kuriame prašo Dovydaičiui paramos. Tų pačių metų spalio mėn. 17 d. tuo pačiu reikalu jis kreipiasi į "Motinėlės” pirmininką kun. A. Kaupą.

     Liuvene Kuraičio iniciatyva ir jam aktyviai dalyvaujant, buvo paruošti kataliku inteligentų organizacijos įstatai ir jo atsišaukimas į katalikiškąją studentiją. Tai buvo 1910 m.

     Kuraitis laišku, rašytu 1911 m., jau džiaugiasi ir rašo, kad reikalai gerėja, "Ateities” prenumeratorių skaičius didėja.

     Iš Kuraičio veiklos Liuvene ir Miunsteryje matome, kad jis rūpinosi ne tik ateitininkų ideologiniais, bet ir organizaciniais bei materialiniais reikalais. Jis sielojosi, kad kai kurie kapelionai mažai rūpinasi katalikiškosios inteligentijos augimu ir ruošimu.

     Ne tik ideologiniai, bet ir organizaciniai reikalai Kuraičiui rūpėjo ir Kaune. Jo rūpestis ir veikla skyrėsi nuo kitų, toje srityje dirbusių. Būnant Pr. Dovydaičiui ateitininkijos vadu ir ateitininkų organizacijai savo nariu skaičiumi labai išaugusiai, pasijuto ideologijos formulavimo ir organizaciniai trūkumai. Kuraitis imasi tuos trūkumus pašalinti. Pradžioje jis to darbo imasi ne viešai. Ideologijos formulavimo ir organizacijos tobulinimo reikalu savo straipsnius jis pasirašo slapyvardžiu ar inicialais. Dabar yra sunku atsekti, kiek jų yra buvę.

     Antrojo ateitininkų kongreso, buvusio 1925 m. rugpjūčio 11-15 d., pasiruošimui ir jo uždaviniams intelektualinei komisijai pirmininkavo Kuraitis. Jis pakvietė Stasį Šalkauskį suformuluoti ateitininkų ideologinius pagrindus.

     Ateitininkų organizacijai labai išsiplėtus ir įsijungus labai aktyviai į visas Lietuvos gyvenimo sritis, buvo jaučiamas gyvas ateitininkų sąjungos reorganizavimo reikalas. Reorganizacinei komisijai pirmininkauti imasi Kuraitis. Ši komisija, padedama atskirų asmenų, įvairių pakomisijų ar komitetų, paruošė Ateitininkų Federacijos trijų sąjungų (moksleivių, studentų ir sendraugių) įstatus, reguliaminus ir statutus. Tie visi- įstatai, reguliaminai ir statutai buvo priimti ateitininkų sąjungos reorganizacinėje konferencijoje, buvusioje 1927 m. liepos mėn. 15-19 d. Palangoje. Tokiu būdu nuo antrojo kongreso (1925 m.) ateitininkų ideologijos formulavimas ir ateitininkų sąjungos reorganizacija su Palangos reorganizacinės konferencijos ruošimu ir jos rezultatais iš tikrųjų buvo prel. Pr. Kuraičio rankose. Palangos reorganizacinėje konferencijoje Kuraitis buvo išrinktas ateitininkų federacijos dvasios vadu. Būdamas šiose pareigose, Kuraitis ateitininkuose suvaidino labai svarbų vaidmenį.

     Įdomu, kad Kuraitis šalia filosofijos, kai jis ruošėsi moksliniam darbui ir veiklai, studijavo ne pedagogiką ar psichologiją, kas, atrodo, būtų buvę arčiau jo pagrindinių studijų, bet sociologiją. Filosofijoje ir šalia jos Kuraičio darbuose ir veikloje socialinės problemos labai ryškiai atsispindi. Jis studijavo ir domėjosi marksizmu bei jo pasekmėmis. Ateitininkų veikloje jam rūpi ne tik ideologinės problemos, bet ir socialiniai, kultūriniai ir ekonominiai jų reikalai.

     V. Bagdanavičius labai gražiai išryškina Kuraičio raštuose mokyto ir tobulo žmogaus sampratą. Kuraičio raštuose žmogus yra tobulas, mokytas ir laisvas, taip pat veiklus. Turbūt šita samprata remdamasis, Kuraitis pasirinkdavo studentus, juos globodavo, remdavo materialiai ir tokiu būdu ruošdavo katalikiškai, visuomeninei ir kultūrinei veiklai.

     Girnius, lygindamas Dovydaitį su Kuraičiu monografijoje "Pranas Dovydaitis”, rašo: "Be Dovydaičio tik prel. Pr. Kuraitis rūpinosi ir materialiniais savo klausytojų reikalais. Bet buvo tarp jų nemaža skirtumo. Pirma, Kuraičio buvo daug geresnė finansinė būklė, nes jis neturėjo šeimos rūpesčių. Antra, jis savo veiklą kreipė į daug mažesnį rinktinių studentų skaičių”. Tie "rinktiniai studentai” išplaukia iš Kuraičio žmogaus sampratos. Kuraičio veiklą studentų šalpos reikale prof. J. Eretas, rašydamas apie antros generacijos, kaip kad jis grupuoja, Lietuvos inteligentiją, taip sako: "Bet kad šitoji generacija iki galo nesulūžo, matyti iš jo pastangų formuoti naują elitą, naujos kartos kadrą. Šiuo atžvilgiu bene uoliausias buvo Kuraitis, nes jis savo ranką kišo, visai legaliai, ne tik į svetimas kišenes, bet ir į savąją, iš kurios, nė nemirkčiodamas, ištraukė vieną šimtinę tūkstančių ir daugiau” (Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai, VII tomas). J. Eretas Kuraitį priskiria prie antrosios katalikų inteligentų ir veikėjų kartos.

     V. Bagdanavičius labai gražiai išryškina Kuraičio laisvo žmogaus ir laisvės sampratas. Tautininkų valdymo metu uždarius moksleivių ateitininkų sąjungą, kilo švelnesnių ar aštresnių pasipriešinimų tiek iš dvasiškijos, tiek ir iš katalikiškosios inteligentijos, studentijos ir pačių moksleivių pusės. Režimui pasipriešinusieji ir patekę į koncentracijos stovyklas ar į kalėjimus, Kuraičiui nebuvo "išsišokėliai”, bet laisvi, veiklūs ir laisvę suprantą žmonės. Jis juos rėmė ir vertino. Kažin ar tik nereikia ieškoti Kuraičio filosofijoje, jo žmogaus ir laisvės sampratoje ir pagaliau Kuraičio įtakoje žurnalo "Naujoji Romuva” ir dienraščio "XX amžius” šaknų.

     Toliau kun. V. Bagdanavičius labai gražiai išryškina Kuraičio filosofijoje ir jos metoduose abejonės reikšmę. Abejonės pasireiškimą ir jos reikšmę vertino ne tik Kuraitis abstrakčiuose filosofijos moksluose, bet ir prof. V. Čepinskis realiuose moksluose. Čepinskis, išrinktas Lietuvos universiteto rektorium, savo inauguracinėje paskaitoje taip pasakė: "Studijuodami jūs turite tikėti ir abejoti. Tikėti tuo, kas yra tikra ir teisinga, ir abejoti tuo, kas reikia patikrinti. Čia glūdi mokslo pažanga”. Turbūt tikėjimo ir abejonių nuotaikoms esant tiek abstrakčiuose, tiek ir realiuose moksluose, nepriklausomos Lietuvos gyvenimas visose srityse, ir moksle, ir kultūroje, ir realiame gyvenime, kilo kaip, saulei patekėjus, migla lankoje. Pažanga visose srityse buvo nepaprastai greita.

     Apskritai reikia pasakyti, kad Kuraičio veikla ir įtaka Lietuvos studentijai ir katalikiškai inteligentijai buvo labai didelė ir reikšminga. Studentai bijojo, bet kartu jį mylėjo ir gerbė. Jam duotas vardas "Pilkoji Eminencija” pasako, kuo studentai jį laikė. Reikia tikėtis, kad jo darbai ir veikla dar susilauks platesnio aprašymo ir įvertinimo. Turbūt teisingai V. Bagdanavičius sako, kad Kuraitis dar nėra atrastas. Kun. Bagdanavičiaus studija yra labai įdomi, reikšminga ir sveikintina. Ji yra gražus įnašas į Kuraičio 100 metų gimimo sukakties minėjimą.

• Kun. Vytauto Bagdanavičiaus studija, pavadinta “Kuraičio palikimas lietuvių šviesuomenei”, yra išspausdinta “Laiškuose lietuviams” šių metų 1-5 nr.