ANDRIUS VALEVIČIUS, S.J.

     Prieš kurį laiką aplankiau charismatinį maldos būrelį. Po apeigų vyko pasikalbėjimas. Viena studentė, kuri pirmą kartą savo gyvenime dalyvavo tokiame būrelyje, paklausė: "Kas yra Šv. Dvasia? Visi kalba apie Šv. Dvasią, bet niekas nėra pasakęs, kas Šv. Dvasia yra”. Pasak jos, daug lengviau įsivaizduoti Dievą Tėvą — reiškia Dievą pasaulio kūrėją. Esą ne taip sunku įsivaizduoti ir kas Kristus — Dievo pasiųstasis į pasaulį. Naujasis Testamentas Kristų kaip istorinį asmenį gan išamiai pavaizduoja. Bet kas yra Šv. Dvasia — tai sunku įsivaizduoti. Klausimas visus truputį nustebino.

     Tradicinis Šv. Dvasios vaizdavimas balandėliu irgi mums nelabai daug ką pasako. Tokie vaizdiniai dažnai sukelia netinkinčiųjų pajuoką, nors iš tikrųjų nemažai jėgos galima rasti tame švelniame balandėlyje; ypatingos jėgos, kuri įgalina kiekvieną tikintįjį krikščionį ištarti: "Jėzus yra Viešpats!” Kaip Šventraštyje parašyta: "Ir nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats’, jei Šventoji Dvasia nepaskatina” (1 Kor 12,3). Kitaip sakant, Šv. Dvasia yra Kristaus-Dievo dvasia, kuri duoda žmogui visa tai, ko reikia tikėjimui — toliau tęsti Kristaus pradėtąjį darbą, kaip Šv. Paulius liudija: "Antai, vienam Dvasia suteikia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia — pažinimą, kitam — tikėjimą toje pačioje Dvasioje, kitam — gydymo dovaną toje vienoje Dvasioje, kitam — stebuklingus darbus, kitam — pranašavimą, kitam — dvasių atpažinimą, kitam — įvairių kalbų dovaną, kitam — kalbų aiškinimą” (1 Kor 12,8-10).

     Tuo tarpu ir galima teigti, kad per Šv. Dvasią žmogus tampa savotiškai perkeistas — panašesnis į Kristų Viešpatį. Mūsų mąstytojas Antanas Maceina yra pastebėjęs: "Šv. Dvasia yra Kristaus atpirkimo vykdytoja subjektyvinėje žmogaus plotmėje. Atsiskleisti Šv. Dvasiai reiškia atsiskleisti Jėgai, kuri mus

PRANAS DOMŠAITIS     Nukryžiavimas.

padaro tikrais ir pilnutiniais žmonėmis; pilnutiniais ne renesansiško humanizmo, bet krikščionybės prasme; tai yra tokiais žmonėmis, kuriuose prigimtis yra pakilninta antgamtiniam gyvenimui ir kuriuose žmogiškumas spindi dieviškumu, kaip ir pačiame Kristuje” ("Dievo Avinėlis”, p. 264).

     Sekminių šventė, kuri primena Šv. Dvasios pasiuntimą apaštalams, rodo, kad Šv. Dvasia ir yra jėga, duodanti žmogui drąsos viešai pareikšti ir įgyvendinti savo tikėjimą. Apaštalų darbų knygoje pasakojama apie apaštalus, susirinkusius viename kambaryje. Pirmoji tikinčiųjų bendruomenė jau kuriasi, bet jiems, pergyvenusiems neseniai Kristaus nukryžiavimą ir Dangun žengimą, dar vis truputį baugu viešai išeiti į pasaulį ir "visų tautų žmones padaryti Kristaus mokiniais”. Krikštyti ir žmones mokyti laikytis, "visko, ką tik Kristus jiems buvo sakęs”, jie nedrįso. Jie sėdėjo ir tylėjo. Sėdėjo ir tylėjo iki to ypatingo įvykio, kai Šv. Dvasia jų tarpe nusileido, kaip Šventraštyje vaizduojama: "Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti” (Apd 2,1-4). Su ta diena jų tylėjimas užsibaigė. Petras tuojau ėmė skelbti Jėzų Mesiją: "Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną” (Apd 2,38).

     Nuo tos dienos apaštalai daugiau kambaryje nesėdėjo, bet drąsiai žengė į pasaulį, pranašaudami, gydydami, vykdydami tai, ką Kristus jiems buvo liepęs. Apaštalų darbų knygoje rašoma: "Nuostaba ėmė kiekvieną, nes apaštalai darė daug stebuklingų ženklų” (Apd 2,43). Jie pradėjo keliauti į tolimas šalis, aukodami savo gyvybę, kovodami už tikėjimą.

     Visa tai turi didelę prasmę mums, krikščionims. Ir mes, kurie esame gavę Šv. Dvasią, esame įpareigoti "padaryti visų tautų žmones Kristaus mokiniais”, skelbdami tikėjimą, tiesą ir teisybę aptemusiame pasaulyje.