Spausdinti

NUOMONĖS, PASTABOS, PAGEIDAVIMAI

Mielasis Redaktoriau,

     Jau seniai galvojau Jums parašyti, bet vis neprisirengiau. Esu “Laiškų lietuviams” skaitytojas nuo pat jų pasirodymo pradžios. Kaip viskas gyvenime keičiasi, taip pastebiu tam tikrą pakitimą ir šiame žurnale. Kitaip ir būti negali — juk reikia eiti kar-tu su gyvenimu. Ką aš čia rašysiu, tai bus ne mano vieno nuomonė. Beveik visi mano draugai, su kuriais tenka dažnai susitikti, skaito “Laiškus lietuviams”, tad tenka ne kartą su jais apie tai pasikalbėti, išgirsti jų nuomones ir kritikas.

     Kai 1950 m. vasario mėnesį pasirodė pirmasis šio žurnalo (tada jis buvo tik žurnaliukas) numeris įvyko įdomus posūkis mūsų spaudoje. Pirmiau tokio pobūdžio periodinio leidinio neturėjome. Jis tuoj visus sudomino. Ypač atviras šeimų ir jaunimo problemų nagrinėjimas mūsų perdėtai “kuklioje” raštijoje buvo tikra revoliucija. Visi tuos rašinius skaitė, diskutavo, kritikavo. Tada jie buvo aktualūs, bet kai juos prisimename dabar, tai atrodo, kad kai kurie buvo naivoki, pvz., tada buvo “Jaunimo paslapčių” skyriuje rašoma ir aiškinama, ar yra nuodėmė bučiuotis, buvo duodami įvairūs patarimai, kaip draugauti berniukams su mergaitėmis ir pan. Dabar visa tai jaunimui tik juoką sukeltų, bet tada tuos rašinius jie skaitė su įdomumu.

     Daug kam tada patiko filmų skyrius. Dabar jo nebėra, ir turbūt niekas jo nepasigenda, nes žmonės jau retai lanko kino teatrus — jeigu nori pamatyti kokį filmą, tai atsisuka televizijos aparatą.

     Pasigendame klausimų ir atsakymų skyriaus, berods tas skyrius buvo pavadintas “Rūpimieji klausimai”. Ten rasdavome puikių atsakymų į mus varginančias problemas. Žinoma, to skyriaus dabar turbūt dėl to nėra, kad žmonės jau neklausia, — gal jau jiems viskas aišku, o gal mažiau galvoja?. .

     Visuomet yra įdomus “Atgarsių” skyrius, kur dedami skaitytojų laiškai. Amerikiečių spaudoje tokie skyriai labai įprasti, bet mūsiškiai skaitytojai, atrodo, nėra tokie paslankūs, atpratę rašyti. Kai susitinki, tai jie turi daug ką pasakyti, bet nesiryžta apie tai rašyti redakcijai.

     Visą laiką daugelio labai mėgstamas buvo šeimos skyrius. Dabar, paskutiniaisiais metais, jame daugiausia bendradarbiauja V. Kasniūnas. Dažnai apie jo rašinius teko kalbėtis su kitais. Atrodo, kad jie yra kontroversiniai: vieniems labai patinka, o kiti jų visai nenori skaityti, sako, kad jie yra negyvenimiški, per daug saldūs, gimnazistiški, problemos grynai išgalvotos, neįtikinančios. Mano asmeniška nuomonė būtų tokia: p. Kasniūnas turi gražų, lengvą stilių, lakią fantaziją, bet gal per daug kreipia dėmesį į formą, o per mažai į turini, į norimą išreikšti pagrindinę mintį.

     Kitas skyrius, apie kuri labai dažnai su kitais tenka diskutuoti — tai “Tėvynėje”. Kai kurie jaudinasi, kad ten tik perrašoma tai, ką rašo Lietuvoje leidžiami laikraščiai ir žurnalai. Iš tų aprašymų negalima susidaryti tikro Lietuvos gyvenimo vaizdo. Atrodo viskas labai gera ir gražu, visur didžiausia pažanga. Kai kurie norėtų, kad tas skyrius būtų daugiau “politiškas”, kad būtų daugiau rašoma apie Lietuvos gyventojų vargus, apie komunistų persekiojimus, apie “Kronikų” paduodamas žinias. Bet sutikau ir tokių, kurie sako, kad tas “Kronikos” žinias mes galime paskaityti ir “Drauge”, ir kituose laikraščiuose, ir atskirai išleidžiamose knygose. Jie yra patenkinti, kad “Laiškuose lietuviams” daugiau rašoma apie pačių lietuvių pasiekimus, nežiūrint sunkių sąlygų. Žinoma, tvarkyti šį skyrių nėra lengva, visiems niekad neįtiksi.

     Baigdamas šias kelias pastabas, norėčiau kreiptis į visus skaitytojus ir į mūsų kunigus-teologus. Manau, jog redakcija labai laukia, kad skaitytojai palaikytų artimesnius ryšius, kad jie kartais redakcijai parašytų savo pageidavimus, nuomones, kritiškas pastabas, kad klaustų, jei kas neaišku. Bet ypač visi norėtume, kad mūsų kunigai daugiau rašytų teologiniais, moraliniais klausimais. Manau, kad tai yra jų pareiga. Jokioje sakykloje kunigas neturės tokios auditorijos, kaip žurnale ar laikraštyje. Mes esame ištroškę dvasinio maisto. Jeigu negausime iš jūsų, kas jo mums duos?

Ištikimas “Laiškų” skaitytojas

• Jėzuitas Henri Lubac, 87 m. amžiaus, pakeltas į kardinolus, parašė popiežiui padėkos laišką ir drauge paprašė, kad jo nekonsekruotų vyskupu, kaip tai yra įprasta. Jis esąs per senas ir nebegalįs eiti vyskupo pareigų. Tas įžymus prancūzų teologas, matyt, turi ir nemažai kuklumo.

•    Japonijos ambasadorius prie Šv. Sosto Masami Ota, 62 m., tapo kataliku. Jis buvo pakrikštytas vasario 5 d., kada yra prisimenami Japonijos kankiniai, už tikėjimą nužudyti 1597 m. Nagasaki mieste.