Spausdinti

 ("Laiškų lietuviams” konkurse II premiją laimėjęs rašinys)

Gražina Kriaučiūnienė

     "Pradėsiu nuo jauniausios” — atsiduso Monika, atvertė savo adresų knygelę, prisitraukė arčiau telefoną ir pakėlė ragelį. ..

     Žibutė neramiai vaikščiojo po prabangų saloną, nervingai rūkydama. Atrodo, viskas paruošta: pietūs užkaisti, kokteiliai ant staliuko, bet kaip Henri reaguos, sužinojęs, kad šį savaitgalį ji išvyksta pas motiną ir nedalyvaus baliuje?.. Tyla... Henri įsipylė trečią gėrimą ir kietai atsakė: "Tu esi mano žmona, ir žmonos vieta prie vyro. Pati žinai, kiek mano bizniui padės šis suėjimas. Per tokius balius vis užsimezga naujų kontaktų, o tu padedi, žavėdama tuos senius. Tai apsispręsk, kur šį savaitgalį praleisi!” Pasigriebė apsiaustą ir išėjo. Žibutė susimąstė, surūkė dar kelias cigaretes, paskui paskambino aerodromui, kad kitą rytą jos lėktuvas būtų paruoštas skridimui, ir nuėjo pakuotis.

     Mirksinčių žvakių šviesoje didesnė altoriaus dalis skendėjo šešėliuose. Tylus rūbų šiurenimas sudrumstė mistinę tylą, ir vienuolė pasilenkė prie klūpančios: "Sesele Konstantina, telefonas jums”... "Milda, — pasigirdo motinos balsas, — labai prašau atvykti šį savaitgalį į mano vardines. Turiu visiems svarbią žinią”. Mildos nugara perbėgo šiurpas, lyg nujautė kažką blogo...

     Mindaugas pramerkė akis ir padilbomis pažvelgė į prišiukšlintą kambarį. Žvilgsnis sustojo ties šalimais miegančia mergina. Marijuanos ir smilkalų dūmai suko galvą, tačiau bandė galvoti. "Na, šis baliukas tai bus atmintinas, labai atmintinas, nes neatsimenu, kaip pasibaigė ir kur šią merginą sumedžiojau. .. gal tie pyragaičiai pakenkė... matyt, 'žolė’ buvo... gerai, kad savaitgalis prieš akis... nereikia dėl darbo rūpintis...” Vertėsi ant kito šono dar pasnausti, kai suskambo telefonas...

     Viltė sėdėjo prieš televiziją, tačiau programos tema jos nedomino. "Juk vakar šimtu procentų žadėjo grįžti vakarienei, o jo vis nėra. Ir tas nelemtas telefonas! Kaip ilgai laukėm šio savaitgalio, juk buvome susitarę visi kartu važiuoti į vasarnamį. Kaip retai pasitaiko visiems nors truputį laiko kartu praleisti... Jei ne vienas komitetas, tai kitas, jei ne vienas renginys, tai kitas, ir visur įsipareigojama dalyvauti, padėti, o dar kasdieninis darbas, kai Aušrys skrenda tai į vieną, tai į kitą miestą. Rodos, vaikai jau ir savo tėvo nebepažįsta, o jis su jais neberanda bendros kalbos. Gyvename visi lyg viešbuty, mandagūs, svetimi”. Pasigirdo rakto krabždesys duryse, ir įėjo Aušrys. "Tai kelionė puikiai sekėsi, — linksmai kalbėjo, kabindamas apsiaustą, — pasitaikė, kad Racken kartu skrido, tai buvo laiko ir įdomių planų sumesti. Rytoj susitiksime, ir manau, nebus problemos sudaryti sutartį naujo viešbučio statybai”. Viltė sukruto. "Juk planavome visi kartu savaitgalį praleisti vasarnamy”. "Vasarnamis nepabėgs, o šis kontraktas ne vieną tūkstantėlį į banką suklos”, atsakė vyras, matyt, jau paskendęs statybos planuose. "Aušry, tau mama skambino. ..”

     Aldona skubiai krovė rūbus į lagaminą. "Važiuosiu autobusu”, nusprendė. "Nors ilgiau truks, bet ir tas laikas bus gerai sunaudotas. Galėsiu pailsėti, o Petrui automobilis bus reikalingas savaitgaliui”. Staiga krūptelėjo. Tarpdury stovėjo uošvė ir aiškiai rodė nepasitenkinimą. "Tai ir sugalvojai, be jokio pasiruošimo taip iš namų išlėkti. Ir maistas nesupirktas, ir Julytės suknelė nebaigta, ar nejauti bet kokios atsakomybės savo šeimai?” Moterį pagavo pasiutiškas impulsas paleisti batą uošvei į pakaušį, tačiau dešimtis metų išmokė kantrybės. "Nieko, susitvarkysite, o su mama, jaučiu, kad kažkas negerai, be reikalo nekviestų visų”. Staiga toptelėjo mintis, jei visus kviečia, tai bus Milda ir Mindaugas. Ak, kiek Milda išgyveno, kai šis brolis Bažnyčios ir Dievo atsisakė, o paskui vis šaipėsi iš Mildos, vis ją erzino, lyg pykdamas, lyg pavydėdamas. Papurtė galvą, lyg norėdama nusikratyti nesmagios minties. "Susitvarkysite”, vėl garsiai pasakė ir, pasiėmus lagaminą bei rankinuką, išskubėjo. . .

     "Brolau, atvyk, labai prašau ir labai norėčiau, kad atvyktų ir Andrius su Virgilija. Jau taip seniai nesimatėm”, ramiai skambėjo Monikos balsas. Tačiau Viktoras jautėsi nejaukiai, nepajėgdamas atmesti šio prašymo. Po žmonos laidotuvių vis rečiau ir rečiau pats su savo vaikais susitinka, o dabar dėl uošvio Virgilija iškėlė tikrą pragarą. Nesuvaldys savo liežuvio ir svečiuose. O Mia tai apsidžiaugs, kad Andrius savaitgaliui išvažiuoja. "Bandysime, o jei nepasiseks, iš anksto linkiu Tau ilgiausių metų”.

     "Koks šiuo atveju ironiškas sveikinimas”, perbėgo Monikai mintis, užkabinus telefoną. Staiga akys sustingo prie Mirgos telefono numerio. Ilgą laiką bandė apsispręsti, ar kviesti krikšto dukrą, ar ne. Ši mergaitė tai tikra mįslė. Turi puikų darbą savo profesijoje, graži, miela, rodos, ir tėvai buvo geri, tai kas ją taip sužalojo, kad bijo vedybų? Rodos, ne kartą jai kalbėjo, bandė įtikinti, bet ta vis nuolaidžiai atsakė: "Ne, aš dar nepasiruošus gyvenimo įsipareigojimui”. O dabar jau kelinti metai su Dick gyvena, sako, jį labai myli, tai kodėl negali įsipareigoti? "Skambinsiu, — nusprendė, — kaip bus, taip”.

     Monotoniškas traukinio ratų ūžesys hipnotizuojančiai veikė keleivius. Andrius, atsirėmęs į langą, žiūrėjo į praskriejantį gamtovaizdį, bet jo nematė. Prieš akis jis matė tik Mia... Ir kaip ji galėjo taip padaryti! Kai pirmą kartą ją sutiko, rodės, laikas sustojo. Kokia ji graži, linksma, meilį,.. buvo meili. Ir kada tas meilumas išnyko, net pats nepastebėjo. O kiek jį visi bandė atkalbėti nuo vedybų! Įvairiausių priežasčių priskaitė: ir ne tavo tikėjimo, ir ne tos tautybės, vos gimnaziją baigus, o tu jau su doktoratu; toks išsilavinimo ir amžiaus skirtumas gero nelemia. Bet ji buvo kažkas ypatingo jo lėtame gyvenime — lyg kibirkštis, lyg saulės spindulys, jokiu būdu nenorėjo jos atsižadėti. Ir atrodė, kad gerai nusprendė. Ji bandė prisitaikyti prie jo kolegų, bandė toliau lavintis. Ir še pirmas smūgis nenori vaikų! O jis įsivaizdavo save senatvėje tikru patriarchu, apsuptu vaikų ir anūkų, o gal ir proanūkių! Gal būtų ją ir prikalbinęs šeimos susilaukti, bet pasitaikė proga modeliuoti, ir namai vis dažniau buvo pripildyti įvairių artistų, modelių, modistų. Jis pats, negalėdamas pritapti prie šios grupės, pradėjo vakarus praleisti savo rašomajame kambaryje, apsuptas knygų ir iš tolo atplaukiančių pasilinksminimo garsų. Planavo su ja vykti kur nors atostogų, atitraukti ją nuo šios grupės, vėl atsipažinti, suartėti, o dabar... vakar grįžo ir pasakė: "Pasidariau abortą, o jei nori su manimi dalintis lova, pasidaryk sterilizaciją. Aš nerizikuosiu savo gyvybės abortais, o savo figūros — nėštumais. Tai še, prie ko prieita! Ir suk dabar galvą, ką daryti. Ar jis pajėgs palikti moterį, kuriai prisiekė prie altoriaus meilę iki gyvos galvos? Ar jis pajėgs gyventi su ta pačia, kuri nužudė jo vaiką? Klaikias mintis pertraukė Virgilijos balsas. Ji vėl su tėvu riejasi.

     "Tikrai nesuprantu, kodėl tu taip užsispyrei savo uošvį pas save apgyvendinti. Dabar, uošvei mirus, pats laikas jį senelių prieglaudoj apgyvendinti. Pagalvok. Jam reikalinga priežiūra, o pats ar pajėgsi tai atlikti?” — "Tai pasamdysiu slaugę, kad kasdien ateitų”, ramiai atsakė Viktoras. "Ogalėtum ir pati mus aplankyti, padėti”, pridūrė.

     "Aplankyti, padėti, — širdo Virgilija, — lengva tau, pensininkui, taip kalbėti.

     Man gi reikia ir namus aptvarkyti, ir vaikus visur nuvežti. Vis kasdien tai baleto pamokos, tai pianino, o ir mokykloje reikia padėti. Prie to gi norisi ir su draugėmis susitikti, ir teatrą, muziejus aplankyti, ir..."— "Ir visus gandus surinkti ir išpūtus paskleisti”, pertraukė Andrius. "Tavo liežuvėlį visa apylinkė žino, ir ne vienas nuo jo nukentėjo. Bet šaukdama dėl uošvio, būk bent su savim atvira. Ar tikrai nori palengvinti tėvui, išsiųsdama jo uošvį į prieglaudą, ar tik nori ir jam paruošti kelią į tuos pačius namus?”

Triumfo vartai Paryžiuje.

     Virgilija paraudo iš pykčio, bet nebuvo progos broliui atsikirsti, nes konduktorius pranešė ateinančią stotį. Buvo laikas susirinkti lagaminus ir ruoštis išlipti. Grūsdamasi, perone pamatė pažįstamą veidą. "Milda, Mildute!” — sušuko virš traukinio šniokštimo. "Palauk, imkime taksį kartu!” O mintys tuoj susirišo — nejaugi ji iš vienuolyno nutarė išeiti? Reikės su jo pakai-bėti, tai bus ką papasakoti grįžus. Atrodo, kelionė nebus veltui.

     Autobusas sustojo. Aldona pravėrė akis. Jau įvažiavo į miestą, greit reikės lipti. Nors prieš tiek metų iš čia išvažiavo, tačiau tie metai praūžė kaip sapnas. Su kokiais lūkesčiais tada važiavo į universitetą! Rodės, viena ranka pasaulį užkariaus. Ir kaip viskas pasibaigė. Nebaigus mokslų, ištekėjo. Julytė gimė nesveika, ir prasidėjo įvairios problemos. Net ir finansiškai nebegalėjo išsiversti, nes brangiai kainavo Julytės gydymas. Tada kaip tik uošvė pasisiūlė talkon: atsikraustys pas juos gyventi, prižiūrės Julytę, tai abu galės dirbti. Pridėjo ir porą tūkstančių dolerių sumokėti už Julytės paskutinę operaciją. Rodos, padėtis turėjo pagerėti, tačiau išėjo kitaip. Abiem dirbant, Julytė prilipo prie močiutės, o ta jai tapo lyg tikra motina. Vežiojo ją į pamokas, į mokyklos renginius, o Aldonai vis prikišdavo, kokia ji prasta motina. Ilgainiui ir Julytė pradėjo su ja elgtis kaip su tarnaite. Pradžioj vengė Petrui pasiguosti, o vėliau jau nebebuvo kaip. Visi įklimpo į paskiras vėžes be vilties iš jų išbristi. Autobusas vėl sustojo. Aldona nukėlė lagaminą ir stojo eilėn išlipti.

Senos upė ir Eifelio bokštas.


     Kur ne kur baltas debesėlis driekėsi per dangaus mėlynę. Žibutė patikrino kompasą, pataisė vairą ir patogiai atsilošė į lėktuvo sėdynę. Ši kelionė tikrai geras pasiruošimas prieš ateinančias krizes. Dar neaišku, kodėl mama kvietė, bet namie krizė jau neišvengiama. Nori, nenori, bet reikia sau prisipažinti, kad Henri yra ligonis — alkoholikas. Ir ką toliau daryti? Jis moka įvairiopai užtušuoti savo gėrimą, bet kaip ilgai tai seksis, kol kiti susigaudys? Dabar pats laikas reikalus tvarkyti. Dar jie jauni, gali pradėti gyvenimą iš naujo. Gaila, vaikų neturi, bet gali įsisūnyti Tik kas jiems duos vaiką, kai atėję ras Henri nusigėrusį? Ir kaip nepastebėtai ši problema išsivystė. Pradžioje vis reikėdavo gerti "biznio reikalais”, kitus vaišinti; paskui — įtampai atleisti, o dabar — jau ir pasiteisinimo nereikia. Ir kas iš jos pačios pasidarė? Namuose lyg šešėlis, nedrįsta burnos atverti, kad tik išvengtų ginčų. Kur dingo jos stiprybė, savim pasitikėjimas? "Reikės ką nors sugalvoti”, nusprendė ir paspaudė radijo mygtuką, norėdama susisiekti su aerodromo kontrole.

     Lėktuvą palikus nurodytoj vietoj, neskubėdama žingsniavo per peroną automobilio išsinuomoti. Pakeliui dėmesį patraukė pažįstamas veidas. Nagi Aušrys su kažkuo karštai kalba. Priėjo. "Labas, seniai matytas! Smagu, kad atradai laiko šiai šeimos šventei”. "Kaipgi ne, taip seniai visi buvome kartu”, linksmai sveikinosi Aušrys, lyg nenugirdęs sesers ironijos. Atsisveikinęs su jai nepažįstamu, paėmė Žibutę už parankės. "Užsukime į kavinę. Už pusvalandžio atvyks Mindaugas, tai visi galėsime vienu automobiliu vykti. Gi žinai, jei visi po automobilį paimsime, nebus kur pas mamą visų pastatyti”. Sesers nekalbumą priėmęs už pritarimą, pasodino kavinėje ir, užsakęs kavos, toliau klegėjo. "Vakar tik grįžau iš Buenos Aires. Labai gražus miestas. Ir kelionė labai gerai pasisekė. Dabar už poros dienu skrisiu į Madridą kito biznio baigti. Ten žada būti dar įdomiau. Jau gavau bilietus į bulių rungtynes. Tačiau reikia greit suktis, kad spėčiau į golfininkų metinį balių. Tame renginyje būtinai reikia dalyvauti. Paskui...” -"O kaip Viltei patiko Buenos Aires?” — pertraukė Žibutė. "Viltei?” — nustebo Aušrys. "O ko jai? Turi gražius namus, augina vaikus, tai ko daugiau gali norėti? A va, čia ir Mindaugas. Galime keliauti”.

     Žibutė nejaukiai pasijuto brolių tarpe. Gal kad jie vyresni, gal kad seniai nematyti. Aušrys pasuko automobilį miesto link, o Mindaugas užsirūkė pypkę. Iš lėto pūsdamas dūmus, paklausė: "Ar galima tikėti, kad 'šventoji’ Milda atvyks?” — "Jei galės, kodėl ne”, atsakė Aušrys. "O kodėl tau taip rūpi?” — "Taigi noriu su ja pasikalbėti. Juk užsidaryti vienuolyne — tai pabėgti nuo gyvenimo, kaip jau ne kartą sakiau. Su savo talentais kur kas geriau būtų gyvenus be vienuolyno”, toliau pūtė dūmus. "Na, — sukdamas vairą, atkirto Aušrys, — jei pasirinko tokį gyvenimo kelią, tai jos reikalas, nematau prasmės kištis. Juk ir pats nenorėtum, kad kas į tavo asmenišką gyvenimą kištųsi”. "Taigi, kad reikia į kai kuriuos gyvenimus kištis, ypač jei gali padėti. ..” — "Būtinai!” — staiga atgijo Žibutė. "Tuo pačiu noriu pastebėti, kad yra daugiau negu vienas kelias pabėgti nuo gyvenimo. Tai galima atlikti ir be vienuolyno”. Mindaugas, piktai į seserį žvilgterėjęs, nutilo, o minty kilo klausimas, kiek ji žino apie jo asmenišką gyvenimą. Tuo tarpu Žibutė galvojo apie savo vyrą. "Jau ir atvažiavome”, spausdamas stabdžius, sudrumstė jų mintis Aušrys. "Matau, ir mama mūsų laukia”.

     Susėdus prie gėrybėmis apkrauto stalo, pakėlus šampano taures už Monikos sveikatą, kalba smagiai riedėjo. Sąmojingos replikos, anekdotai, įvairūs vaikystės prisiminimai linksmino susirinkusius ir laikinai užtušavo asmeniškus rūpesčius. Baigus vardinių tortą, Aušrys, siurbdamas krupniką, atsikvėpė. "Taigi, gerai, mama, sugalvojai. Jau per retai visi kartu susieiname. Siūlau šį vakarą paskelbti šeimos tradicija ir per kiekvienas Tavo vardines visiems susirinkti”. Monika šyptelėjo: "Labai geras pasiūlymas visiems šeimos nariams dažniau susieiti, tačiau reikės tau sugalvoti kitą progą tokiam suėjimui, nes šiandien švenčiu paskutines savo vardines”. Aušrys nesiliovė: "Tai dabar, vardinės tai ne gimtadienis, niekas metų neskaičiuoja.." — "Aš irgi neskaičiuoju, — atsakė motina, — matote, brangieji, jau nebėra ko skaičiuoti, viskas suskaičiuota”.

     Visų linksma kalba nutilo, tačiau niekas nedrįso klausti šių žodžių prasmės. "Taip, suskaičiuota”, toliau tęsė Monika. "Susikviečiau visus paskutinį kartą atsisveikinti. Už mėnesio, o gal dviejų, teks man atsisveikinti su šiuo pasauliu”. Užstojo slogi tyla, kurią pertraukė Mindaugas. "Bet ar tikrai? Ar nėra kitos išeities? Gal apsimokėtų pasitikrinti pas kitą gydytoją? Aš kelis galiu pasiūlyti. Reikia ką nors daryti, vilties neprarasti”. "Ach, sūnau, — liūdnai atsakė Monika, — juk pats žinai, kad rentgeno nuotraukos nemeluoja. Ačiū už tokį rūpestį, bet nieko neliko daryti, tik laukti”.

     Rėžiančiai sučirškė durų skambutis, net visi krūptelėjo, ir įbėgo Mirga. "Kaip matote, labai vėluoju, — uždususi pasakojo, — kelius taisė, reikėjo kitais važiuoti, net paklydau porą kartų. Bet užsispyriau žūt būt pas krikšto mamą atsirasti, nors tik kavai. ..” Paskutinį žodį nutęsė, dairydamasi į susirinkusius, ir sustojo, nežinodama, ką toliau daryti ar sakyti. Visų veiduose atsispindėjo nuostaba, liūdesys, visai ne kaip per pokylį. Monika priėjus ją apkabino ir pasisodino šalia savęs. "Pačiu laiku atvykai. Mat nenoriu, kad vėliau būtų kokių nors nesusipratimų, tai savo testamentą visiems žodžiu pranešu. Kas kokį daiktą norite atminimui, pasiimkite. Kadangi beveik visi finansiškai gerai esate įsitaisę, visą nekilnojamą turtą palieku Aldonai”. "Ką!” — sucypė Virgilija, kuri jau mintyse skaičiavo, kaip pasinaudos palikimu. Tuo tarpu Viktoras sukrito. . .

     "Buvo širdies smūgis”, telefonu Andrius informavo Mia. "Dar neaišku, kiek laiko truks pagyti, tačiau labai reikalinga priežiūra. Nutariau, kai galės iš ligoninės išeiti, pasiimti pas mus gyventi. Tuo pačiu būtinai ir jo uošvį įkurdinsiu, vietos pakaks visiems”. Nelaukdamas žmonos atsakymo, užkabino ragelį, jausdamas, kad grįžęs jos jau neberas. Kartais nelengva gyventi pagal savą sąžinę, pagalvojo, bet, jai prieštaraujant, gyvenimas būna dar sunkesnis. Taip pat, grįžus namo, reikės būtinai ir su Virgilijos vyru pasikalbėti. Gal dviese pasiseks ją į-kalbinti ieškoti psichiatrinės pagalbos, nes dabartinis jausmų nevaldymas jau peržengė normalumo ribas. Vėliau bus dar blogiau.

“Laiškų lietuviams” konkurso premijų įteikimas. Iš kairės: redaktorius, vert. komisijos sekretorė Rūta Jautokienė, JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė Ingrida Bublienė; laureatės: Danutė Bindokienė, Snieguolė Zalatoriūtė, Gailė Eidukaitė, Aleksandra Gražytė, Marija Stankus-Saulaitė.

     Mindaugas, Aušrys ir Žibutė aerodrome atsisveikino ir pasuko savais keliais. Visiems trims buvo aišku, kad gyvenimas trumpesnis, negu gal kartais buvo svajota. Motinos liga visus pritrenkė, ir kiekvienas savaip į tai reagavo. "Būtinai reikės daugiau svieto aplankyti, — mąstė Aušrys, — juk nežinai nei dienos, nei valandos.. Mindaugas jautėsi pats save apvylęs: "Jei tektų rytoj mirti, kas mane atsimins, ką kitiems paliksiu? Būtinai reikės susitvarkyti su visais vaistų piktnaudžiavimais. Vėliau gal galėsiu padėti tokiems pat ligoniams. Vis jau bus gyvenimas nors kiek įprasmintas”.

     Žibutė lėtai suko lėktuvo vairą į vakarų pusę. Šį kartą nebebuvo jokiu abejonių. "Arba klinika vyrui, arba skyrybos. Manau, kad, atvirai išsikalbėjus, sąlygos pagerės, pamatys, kad jam reikia pagalbos. Gavęs tokį ultimatumą, kitaip į save pasižiūrės”.

     Aldona, atsisveikinus motiną, irgi išskubėjo namo. Šį kartą ji jautėsi stipri, lyg didžiausią naštą nuo pečių numetusi. Gavus motinos palikimą, pagaliau galės uošvei sumokėti visas skolas ir pasakyti sudiev. Ana juk sveika, stipri, gali savarankiškai gyventi arba pas dukrą įsikurti. Tik tada pajėgs Aldona vėl turėti savo šeimos židinį.

     Namuose su Monika liko Milda ir Mirga. "Mama, aš su Tavim pasiliksiu, kol būsiu reikalinga”, savo sprendimą paaiškino Milda. "Po to grįšiu į vienuolyną. Pagaliau visos abejonės dingo, ir galėsiu duoti amžinuosius įžadus. Per šį savaitgalį įsitikinau, kad mano pasirinktas gyvenimo kelias nėra pabėgimas nuo gyvenimo, bet jo įprasminimas. Eisiu dabar vienuolynui pranešti, kas čia įvyko”. "O man taip pat laikas keliauti namo”, stojosi Mirga. "Palauk dar”, sustabdė Monika. "Gal čia bus paskutinė proga mums pasikalbėti. Labai nemėgstu brautis į svetimą sąžinę, tačiau man graudu žiūrėti, kaip tu gyveni. Kodėl taip vengi vedybų? Diek juk puikus vyras, tave myli, tai kodėl?” Mirga lėtai atsisėdo. "Gerai, gal ir padės man išsikalbėti. Labai nenorėjau, kad ši mano šeimos paslaptis išeitų viešumon, bet dabar...” Kiek patylėjus, tęsė: "Tu gerai pažinojai mano tėvus, bet nežinojai, kad vienu laiku tėvas buvo mamai neištikimas. Nors ji jam ir dovanojo, tačiau jai atsiliepė per visą gyvenimą. Jautėsi išduota, pažeminta. Bijau, kad ir man gali taip atsitikti. Kol esu netekėjus, galiu bet kada išsikraustyti, o kartą įsipareigojus, įklimpsiu visam gyvenimui”. "Šis įvykis man ne paslaptis”, ramiai atsakė Monika. "Tačiau tai įvyko, kai tu buvai vos kelerių metų. Reiškia, turėjai iš ko nors apie tai sužinoti, ir spėju, kad tave painformavo mama. Iš tikro, ką žinai, tai tik dalis teisybės. Pirmiausia, kaip sakei, mama jautėsi pažeminta. Tai aiškiai byloja, kad ji savo vyrui niekad nedovanojo jo prasižengimo. Antra, tai įvyko dėl jos pačios elgesio. Po tavo gimimo ji nutraukė bet kokį fizinį santykiavimą su savo vyru. Pagalvok, ar bet kada matei juos bučiuojantis?” Mirga tylėjo ir mąstė. "Tavo charakteris panašus į tėvo. Esi atvira, gyva ir jausmų nebandai užslopinti. O tavo mama aną epizodą naudojo ne tik savo galvosenai apnuodyti, bet ir vis didesnį kaltės jausmą savo vyrui puoselėti. Ar tikrai apsimoka dėl šio nesveiko elgesio visą savo gyvenimą gadinti?”

     Pavasaris. Kaip gintaras geltonuoja žydintys krūmai. Kitur jau žydi ir ankstyvos tulpės. Mirga dar kartą įkvėpė žiedais pasaldinto oro ir atidarė vestuvinių rūbų krautuvės duris.