Spausdinti

A. MAURAGIS

     Šiandien, kaip niekad istorijoje, esame labai tolerantiški bet kokiai idėjai, bet kokiai religijai. Nepažindami kitų religijų, nemokame vertinti ir savosios krikščionybės, manydami, kad visos religijos yra iš Dievo, kad visos religijos veda prie Dievo, kad ne Dievas skiriasi, bet tik keliai, kuriais prie jo einame, o tai reiškia tam tikrą kultūrą ar kultūros laipsnį. Religija savo formą ima iš kultūros. Tuo būdu religijos skiriasi savo kultūra, savo forma, laiko dvasia, o pats Dievas yra tas pats pasaulio Kūrėjas ir žmogaus Viešpats. Romėnai sakydavo, kad visi keliai veda į Romą, o mes šiandien sakome, kad visos religijos veda į vieną Dievą.

     Prieš keletą metų viešėjau pas savo sūnų Kanberoje. Pasitaikė, kad tuo pačiu laiku Šv. Augustino parapijoje atostogavo iš Japonijos atvykęs kunigas misijonierius. Parapijiečiams jis pasakojo apie Japonijos katalikų gyvenimą, iliustruodamas jų gyvenimą filmais. Nuėjau ir aš pasiklausyti svečio ir nustebau jo originalumu, minties taiklumu bei tvirtumu. Per trumpą pusvalandį aš įsitikinau, kad krikščionybė yra ne viena iš religijų, o vienintelė religija, kurią galima su tikru pasididžiavimu ir pasitikėjimu priimti kiekvienam žmogui, kuriam nuoširdžiai rūpi pasaulio ateitis ir paties žmogaus likimas. Pirmą kartą pajutau didelį pasitenkinimą, kad esu krikščionis. Tas misijonierius taip įtikinančiai mokėjo nušviesti krikščionybės reikšmę ir pranašumą.

     Štai keletas to vaizdingo pašnekesio minčių:

     — Kai pas mane ateina japonas, niekad negirdėjęs apie Kristų, aš jam parodau nukryžiuotą Kristų ir sakau: "Čia yra pasaulio Išganytojas, jis atėjo išgelbėti pasaulio ir žmonių iš jų nuodėmių”. Ilgai žiūri nustebęs japonas ir paskui sako: "Turėjo būti didelis nusikaltėlis, kad jį taip skaudžiai nubaudė”. Tada aš jam parodau Budos statulėlę. Buda patogiai sėdi, sukryžiuotom kojom, be jokio rūpesčio, kas dedasi pasaulyje, tik medituoja ir siekia malonios nirvanos. Japonas vėl ilgai tyli. Tada aš jam pradedu aiškinti, koks yra pagrindinis skirtumas tarp Budos ir Kristaus.

     Skirtumas iš tikrųjų yra didelis. Buda ramiai sėdi, nusigręžęs nuo pasaulio, koncentruojasi savyje, siekdamas tik sau laimės - nirvanos ir kviečia žmogų palikti pasaulį ir elgtis taip, kaip jis. O Kristus kenčia ant kryžiaus ir žvelgia savo gailestingomis akimis į pasaulį, atleisdamas nusidėjėliams kaltes ir įsakydamas vienas kitą mylėti. Nereikia toliau nė aiškinti. Iš karto pamatai, koks didelis skirtumas tarp Budos, bėgančio iš pasaulio, ir Kristaus, atėjusio į pasaulį, pasiaukojančio ir pasiliekančio iki kančios ir mirties. Kristus skelbia nuo kryžiaus Dievo karalystės atėjimą, nešdamas lygybę, meilę ir Dievo malonę kiekvienam jį tikinčiam žmogui.

     Deja, pasaulis, kurį atėjo Kristus pakeisti, dabar yra tvarkomas žmogaus laisvos valios, todėl ir Kristus apsireiškė ne kaip Dievas su galingu tebūnie, o kaip žmogus, kuriam reikia kentėti ir mylėti, kad pasaulyje būtų geriau. Kristus pasauliui paliko meilę ir kančią, parodydamas kelią į Dievo karalystę. Pasaulis krikščioniui yra žemė, iš kurios negalima pabėgti, jos neperkeitus. Meilė ir kančia žmogų riša prie žemės veido perkeitimo. Tuo būdu Kristus humanizmą pakėlė į šventenybę, be kurios negali būti išganymo.

     Savo apsireiškimu Kristus atskleidė žmonijai visai kitokį Dievą, kitokią Dievo valią ir kitokį Dievo planą, kurį vykdo krikščionybė, skelbdama Dievo karalystės įgyvendinimą, aktyviai įsijungiant į pasaulio perkeitimą. Kad šiandien turime savo civilizacijoje taip labai išsivysčiusius mokslus, kultūrą, organizaciją, techniką, tai tik todėl, kad krikščionybė per 2000 metų darbavosi šiame pasaulyje, siekdama pakeisti žemės veidą. To joks rimtas mokslininkas nepaneigs. Jei pažvelgsime į tuos kraštus, kur nuo labai senų laikų viešpatauja indu-izmas, budizmas ir kitos Azijos kraštų religijos, tai pamatysime visai kitokią žmogaus pažiūrą į pasaulį. Ten žmogus jokios Dievo karalystės nestato ir nelaukia. Pasaulis tam žmogui svetimas ir šaltas, jo siela keliauja per įvairius kūnus, vis iš naujo atgimdama (reinkarnacija), kol pagaliau išskaidrėja ir susijungia su Visata-Dievu.

     Judaizmas yra vienintelis iš tų senų religijų, kuris rūpinasi pasauliu, bet tik tiek, kiek tai ką nors bendra turi su Izraelio tautos pašaukimu vadovauti kitoms tautoms. Izraelio Dievas-Jahve, pasaulio kūrėjas, Senajame Testamente suprantamas kaip rūstus, kerštingas, pavydus (Iš 34,14) valdovas. Pasaulį jis valdo predestinacija. Nors visi žmonės yra Dievo sukurti, tačiau ne visi yra lygūs: vieni pasmerkti amžinai pražūčiai, kiti amžinai laimei. Tik Izraelio tauta yra Dievo malonėje, o kitos nevertos dėmesio, jas galima naikinti. Jahve su Izraelio tautos patriarchais sudarė sutartį ir pagal tą sutartį žydai gyvena.

     Kristus pasaulio Kūrėją Dievą apreiškia visai kitoje šviesoje: Dievas yra Meilė ir visų žmonių Tėvas, visi žmonės jam lygūs; nebėra nei žydo, nei graiko, nei vyro nei moters — visi vieno Tėvo vaikai. Tai yra toks, Kristui atėjus, pasaulio perkeitimas, kokio nebuvo nei prieš Kristų, ir kito tokio nebus nė ateity.

     Amžiai sustojo kiekvienai senai religijai, išskyrus krikščionybę. Ji yra šio pasaulio kūrėja, nes Dievo karalystė dar nėra galutinai sukurta. Ir šioje žemėje ji niekad nebus sukurta ar pasiekta, kaip ir visi kiti aukšti idealai: teisingumas, lygybė, laisvė, broliškumas. Tačiau tai nereiškia, kad krikščionis turėtų atsisakyti jų siekti. Idealai, kaip ir saulė, šviečia iš aukšto ir savo šviesa nušviečia žmogaus kelius, kad nepatektų į balas ir nenuskęstų kemsynuose. Jei kada iš mūsų civilizacijos išnyktų idealai, pasidarytų taip tamsu, kaip saulės netekus. Tik idealų siekdami, galime tobulėti, o tobulėdami keičiame ir žemės veidą. Todėl krikščioniškieji idealai, nors jie ir būtų nepasiekiami, parodo kelius, ir žmogus žino, kuris kelias tikras ir kuris klaidingas; kuriuo keliu eidami kylame aukštyn, o kuriuo smunkame žemyn. Čia krikščionybė nėra pakeičiama jokia kita religija ar filosofija, jokiu kitu idealu, kuris savo kilnumu, grožiu, humaniškumu galėtų su ja susilyginti. Deja, praktikoje ne visada taip būna. Ne kartą ir krikščionybė suklupo po savo našta, kad, vėl prisikėlusi, galėtų tęsti Viešpaties pradėtą darbą ir keisti žemės veidą.

     Jokia religija nereikalauja tiek daug aukos, kaip krikščionybė, jokia religija nereikalauja tiek daug meilės žmogui, kaip krikščionybė todėl didelė tikinčiųjų dalis yra tik iš vardo krikščionys. Sugrįžti į krikščionybę niekada nėra vėlu net ir didžiausiems nusikaltėliams. Sūnaus palaidūno istorija tebėra gyva beveik kiekvienoje šeimoje. Dėl to krikščionis negali niekada prarasti vilties. Dievas yra jo gerasis Tėvas.

     Kai mes kaltiname krikščionybę, kad ji neatliko arba neatlieka savo šventų pareigų ugdyti meilę, socialinį teisingumą ir pagarbą žmogui, turime neišleisti iš akių to fakto, kad visa mūsų aukšta kultūra išaugo ant krikščionybės tereno, visos socialinės revoliucijos ir reformos buvo įkvėptos krikščioniškųjų idealų: ar tai paimsime didžiąją prancūzų revoliuciją, ar Markso-Lenino nuskriaustųjų ir pažemintųjų proletarų išlaisvinimą ir sulyginimą; visi nauji reformų šūkiai tolimu aidu atkilo iš krikščioniškųjų gelmių, kaip protestas dėl per ilgai užtrukusio Dievo karalystės įgyvendinimo.

     Nėra jokio aukštesnio žmonijos idealo, kuris nebūtų išreikštas krikščionybėje. Su naujai atgimusiu teisingumo, lygybės, laisvės ir broliškumo įgyvendinimu krikščionybė buvo apkaltinta dėl nepakankamo aktyvumo ir vargšų žmonių užmiršimo. Gal dabar tas kaltes reikia išpirkti mums ir visiems komunistų persekiojamiems krikščionims.

     Krikščionių pasyvumas socialinėje srityje yra nepateisinamas. Štai ką sako Kristus: "Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemėn ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo” (Mt 10,34). Kaip reikia suprasti tokį kategorišką pasakymą? Žinome, kad Kristus kalaviju nekovojo, apaštalai taip pat kardu nekovojo. Jie kovodami mirė, bet kovojo ne ginklu. Jie kovą laimėjo meile ir garbe. Tai kovos kelias, kurį ir mes turime pasirinkti, tai kovos būdas, kuris daugiau reiškia negu armijos ir atominės bombos.

     Krikščionys turėtų žinoti, kad nėra pasaulyje kitos jėgos, kuri galėtų išgelbėti pasaulį nuo supuvimo, nuo Sodomos ir Gomoros bausmės, todėl negalima delsti, nes mes būsime kalti, kad nieko nedarėme, kai reikėjo kovoti. Mums trūksta vadų, kurie galėtų visus uždegti dideliems darbams, kurie nebijotų mirti ir palikti savo gyvenimo pavyzdį — tautai didvyrio, žmonijai šventojo. Šiandien žmonija dairosi, kas išgelbės pasaulį. Pasaulis priklauso Viešpačiui. Jam turime jį grąžinti gražų ir kilnų, o ne sugadintą ir išniekintą. Tik tokiu keliu eidami, būsime verti pasiekti Dievo karalystę.