Spausdinti

GUNDA KODATIENĖ

PARYŽIUJE, liepos 21 d.

     Nė vienas Europos miestas nėra taip išgarsintas televizijoje ir spaudoje, kaip Paryžius. Net ir jaunuolės fantazijoje jis — kažkas nepaprasto. Jos didžiausia svajonė povestuvinėje kelionėje ar šiaip kada nors jį aplankyti. Gerai, kad tas kada nors ir mums atėjo...

     Paryžius, kaip ir kiti senoviniai miestai, pradžioje buvo tik įtvirtinta vietovė Senos upės saloje. Seniausios apie jį užrašytos žinios yra Cezario komentaruose, kur jis vadinamas Lutetia Parisiorum. Jau IV amžiuje įgauna vardą Parista, o tik vėliau Paris. Miestas greitai plėtėsi ir jau neišsiteko saloje — persimetė į Senos upės krantus. Kelis kartus buvo normanų nuniokotas, bet vis greitai atsigaudavo. Vėliau jis priima krikščionybę ir pasižymi kaip religinio gyvenimo židinys, bet didesnio vaidmens nei politiniame, nei ūkiniame gyvenime nesuvaidino. Tik nuo XII amž. pradėjo vispusiškai kilti. Jo kilimo nesužlugdė nei karai, nei okupacijos, nei revoliucijos. Ir po didžiosios prancūzų revoliucijos 1789 m. Paryžius tapo Prancūzijos politinis, ekonominis ir kultūrinis centras.

     Kaip ir kiti seni Europos miestai, Paryžius pradžioje augo neplaningai, spontaniškai plėtėsi iš centro, tik vėliau jo augimas buvo sureguliuotas. Bendras dabartinis Paryžiaus vaizdas duotas XIX šimtmetyje finansisto barono G. Hausmann. Jo pagrindiniai bruožai: didelės aikštės, iš kurių įvairiomis kryptimis išvestos plačios alėjos, jungiančios tiesiomis linijomis įvairias miesto dalis, daug parkų, daug erdvių poilsio aikščių, gausu puikių meniškų pastatų, tiltų, paminklų. Jų visų labai stilinga, įdomi architektūra suteikia Paryžiui savotišką patrauklumą, todėl jis turistų labai gausiai lankomas.

     Iš pasaulinių architektūros įžymybių pirmą vietą užima Luvras. Tai buvę Prancūzijos karalių rūmai, o dabar meno muziejus ir žymiausias Paryžiaus pasaulinės architektūros paminklas. Muziejaus pagrindą ir dabar sudaro buvę Prancūzijos karalių meno turtai, kuriuos revoliucija nusavino ir padarė prieinamus visuomenei. Rinkiniai papildyti ir iš bažnyčių atimtais bei Napoleono užsienyje pagrobtais meno turtais. Vėliau papildyta ir įvairiais pirkiniais bei iškasenomis.

     O kiek ten garsiųjų pasaulio menininkų paveikslų sutelkta! Jų tarpe ir Leonardo da Vinci garsusis portretas — paslaptingai besišypsanti Mona Lisa, Prancūzijoje žinoma kaip La Gioconda.

     Gaila, kad mes tų visų sutelktų meno turtų viename iš didžiausių ir įdomiausių pasaulio muziejų nepamatėme, nes tuo laiku vyko muziejaus darbininkų streikas — muziejus buvo uždarytas.

     Toliau pažymėtini nepaprasto grožio architektūriniu atžvilgiu operos rūmai, kurie taip pat buvo uždaryti — matėme tik iš lauko. Labai išsiskiriantys buvusio kardinolo Richelieu rūmai, senato rūmai, Invalidų bažnyčia, impozantiška Triumfo arka, tautinės bibliotekos rūmai, Eifelio bokštas, modernaus meno rūmai ir daug kitų pastatų. Kadangi Prancūzija katalikiškas kraštas, tai yra ir labai daug žymių, labai turtingų, daugiausia gotiško stiliaus bažnyčių. Iš jų išsiskiria garsioji Notre-Dame katedra, o iš naujųjų—Jėzaus Širdies (Sacré-Coeur) bažnyčia, kur yra ant Montmartre kalvos, kur buvo nukirsdintas šv. Dionizas.

     Saulėtas, gražus pirmasis rytas Paryžiuje. Vos tik atsikėlę, pavalgę skanių pusryčių, skubame į autobusus, važiuojame pasižiūrėti garsių ir gražių miesto įdomybių. Mūsų vadovė maža, linksma prancūziuke Monika tik spėja aiškinti. Paryžius turi 3 milijonus gyventojų, o su visais priemiesčiais — 10 milijonų. Viduramžiais miestas turėjo tik 3 distriktus, o dabar turi 16. Viename iš jų gyvena milijonieriai, bet mūsų į tą rajoną nevežė. Vos spėjome išpūstomis akimis žiūrėti į architektūrinį statybos grožį. O kiek įdomių, įspūdingų paminklų! Net malonu važiuoti "savomis” gatvėmis: avenue New York, avenu President Kennedy, perkertame Europos aikštę. Visos aikštės labai gražios, su gėlėmis, fontanais, statulomis. Iš viso tų įvairiausių aikščių Paryžiuje yra per 130. Pati didžiausia ir įspūdingiausia, su statulomis ir obeliskais — Concorde aikštė, kuri yra miesto centre ir į kurią subėga net 8 alėjos. Graži yra ir Carrousel aikštė su Napoleono garbei 1836 m. pastatyta Triumfo arka, kurią dar vadina Pergalės vartais. Ji pradėta statyti Napoleono 1806 m. ir buvo statoma 30 metų. Joje yra Napoleono karūnavimo skulptūros papuošimai. Ji yra 48 m pločio ir apie 100 m aukščio. Pravažiuojame Magdalenos bažnyčią su 52 grakščiomis kolonomis, vaizduojančiomis 52 savaites.

     Senos upė, kuri supo pradinį Paryžių saloje, dabar sujungta su išsiplėtusiu miestu net 32 tiltais. Kai kurie jų labai meniški, su gražiomis skulptūromis, aukštomis statulomis. Žymiausias tiltas — Pont Notre-Dame, statytas XV šimtmety.

     Privažiuojame didžiausią Paryžiaus simbolį—Eifelio bokštą, kuris statytas net dvejus metus ir baigtas 1899 metais. Tai Paryžiaus ir visos Prancūzijos pasididžiavimas.

     Jis yra 320 m aukščio, turi tris platformas ir du pasikėlimo liftus. Stiprieji gali į jį ir įlipti — tik 1789 laiptai! Jis sveria 7 tūkstančius tonų. Juo visi gėrėjomės ir fotografavomės. Aplink jį labai daug suvenyrų prekybos. Mano vyras nupirko didelį plastikinį paukštį, kuris užsuktas tam tikrą laiką labai gražiai skraido. Tokio dar nebuvome matę.

     Pravažiavome Karo muziejų, kur anksčiau buvo karo ligoninė, ir daug kitų įdomių pastatų net iš 14-15 šimtmečio. Visi gerai išsilaikę, elegantiški. Privažiavome didžiausią ir istoriniu atžvilgiu įdomiausią bažnyčią — Notre-Dame katedrą. Katedros statyba pradėta 12 šimtmetyje. Pastatyta ji buvo 1345 m. Vėliau sudėti langai ir vitražai, kurių dabar yra 1720. Katedra iš paprastos bažnyčios vis buvo didinama ir puošiama. Ji daro tikrai impozantišką įspūdį. Nepaprastai meniškas fasadas. Jis yra 48 m pločio ir 37 m aukščio. Prie to frontinio įėjimo daug bareljefinių šventųjų statulų, o viršuje — gausi karalių eilė. Katedra yra 150 m ilgio. Joje yra daug statulų iš 14 šimtmečio. Prie didžiojo altoriaus stovi Liudviko XIII statula. 17-tame šimtmetyje buvo padarytos kryžiaus kelių statulos, kurios 19-tame šimtmetyje buvo restauruotos.

     Pravažiavome gražiuosius Luksemburgo sodus, matėme Niujorko Laisvės statulą, tik, žinoma, daug mažesnę, pagarbiai pažvelgėme į Sorbonos universitetą, teisingumo rūmus ir Operos gatve priartėjome prie nepaprastai gražiai dekoruotų operos rūmų. Rūmus puošia įvairaus dydžio ir įvairių formų statulos. Pastatas apsuptas didelėmis, grakščiomis nuogų merginų figūromis su fakelais.

     Kiek užkandę, pasistiprinę, važiuojame į vieną iš labiausiai lankomų Europos vietų — Versalį. Jis pasaulyje išgarsėjo ne tiek karalių rūmais, kiek taikos sutartimis, kurių svarbiausia buvo po I didžiojo karo, pasirašyta 1919 m. tarp laimėtojų Prancūzijos, D. Britanijos, JAV, Italijos ir Japonijos su karą pralaimėjusia Vokietija.

     Versalis yra pietvakariuose nuo Paryžiaus, tik už 15 km. Miestas turi per 70 tūkstančių gyventojų. Anksčiau čia buvo tik maža vietovė. Išaugo, kai karalius Liudvikas XIV čia pastatydino garsiuosius Versalio rūmus, kurie 1682-1789 m. buvo nuolatinė karalių rezidencija. Iš trijų pusių rūmus supa didžiulis, gražiai išplanuotas parkas, kuriam pasaulyje nėra lygaus. Parkas nuo rūmų į visas puses leidžiasi dirbtinėmis pakopomis. Fontanai, statulos, plačios alėjos su įvairiausiais medžiais, žydinčių gėlių sodai. Nepaprastai didelė oranžerija su dirbtiniu šveicarų ežeru ir net keletu paviljonų su tūkstančiais medžių ir kitų retų augalų.

     Versalio rūmai Liudviko XV ir vėliau Liudviko XVI buvo vis didinami. Dabar jų fasado ilgis — 1.900 pėdų. Karalių rūmai nepaprastai erdvūs. Pačiame priekyje yra karalių koplyčia, kurioje karaliai sėdėdavo viršuje: karalius dešinėje, o karalienė kairėje. Keista, bet mūsų vadovė paaiškino, kad apačioje sėdintieji žmonės būdavo atsisukę ne į altorių, bet į karalius.

     Viso Versalio grindys yra puikus medžio parketas, dar iki dabar gerai išsilaikęs. Lubų kupolai — tai tiesiog paveikslai paauksuotuose rėmuose. Sienose kabo brangūs gobelenai, o taip pat garsiųjų menininkų paveikslai.

     Apžiūrėjome vieną iš didžiausių ir gražiausių kambarių — tai pokylių salė, dar vadinama veidrodžių kambariu. Ji yra 72 m ilgio, 10 m pločio ir 12 m aukščio. Ši salė buvo naudojama puotoms ir karalių vestuvėms. Viršuje kabo 20 didžiulių sietynų, o šonuose stovi aukštos, figūromis papuoštos, paauksuotos žvakidės. Visą salę supa didžiuliai aukšti veidrodžiai, kurie drauge yra ir durys, vedančios į privačius kambarius. Ir karalienės miegamajame prieš lovą yra didžiulis liuksusinis veidrodis, o jo viduje — nepaprastas laikrodis.

     Matėme karalių muzikos kambarį su brangiais kilimais, gobelenais ant sienų, su didžiausiu židiniu, su Šekspyro ir kitais portretais. Jaukus ir drauge prašmatnus karalių atsigaivinimo kambarys, kur jie valgė vaisius ir gėrė kavą. Toliau karžygio Hercules kambarys, graikų dievo Apolono kambarys ir daug kitų, kurių buvo neįmanoma apeiti nei apžiūrėti. Daugumas kambarių neturi baldų, nes jie revoliucijos metu buvo išgrobti. Beveik visos sienos nukabinėtos gobelenais ir paveikslais, ypač daug portretų iš tų laikų karalių ir jų šeimų. Matėme Liudviko XIV, Liudviko XV ir kitų karalių brangius portretus.

     Pažymėtinas karalių karūnavimo kambarys, kuriame kabo didžiulis paveikslas, vaizduojantis Napoleoną, užsidedantį pats sau imperatoriaus karūną ir uždedantį šalia jo esančiai imepratorienei. Napoleonas, nugalėjęs popiežiaus armiją ir uždaręs popiežių į Vatikaną, pasijuto labai galingas, užsidėjo pats sau ir imperatorienei karūnas ir pasivadino Napoleonu pirmuoju.

     Vakare 9 val. daugumas mūsiškių išvažiavo Horaire Promenade laivu pasivažinėti Senos upe, pasižvalgyti, pasigrožėti Paryžiaus vakaro šviesomis. Visų nuotaika buvo puiki, sklido džiaugsmingos dainos. Po truputį pradėjo girdėtis dundantis perkūnėlis. Vis aričau ir garsiau. Atsargesnieji skubėdami sulindo į kajutę. Lėtesnieji pasiliko ant denio ir gerokai sušlapo. Lietus prapliupo staigiai ir labai smarkiai. Viena užsisvajojusi pora iš Klyvlendo likosi viršuje, nes dangtis užsidarė iš apačios, ir nebuvo galimybės nulipti žemyn. Kol laivas grįžo atgal į vietą, jie permirko kiaurai. Lyjant teko visiems išlipti iš laivo. Kaip grįžti namo į viešbutį? Taksių greitai neprisišauksi. Gerai, kad apsukrusis vadovas Aleksas tuojau susitarė su laivu plaukusiais šveicarais, kurių autobusas vežė savus turistus į tą patį viešbutį. Jie priėmė ir mūsiškių, kiek tilpo. Paskui draugiški šveicarai grįžo atgal ir paėmė likusius. Kitą rytą jiems užsakėme šampano.

Liepos 22 d.

     Papusryčiavę vėl sėdome į autobusus su tomis pačiomis vadovėmis. Vėl pasileidome gatvėmis, norėdami geriau susipažinti su miestu. Gatvėse važinėja šiukšlių rinkėjai. Jie turi atskirą krepšį, į kurį įsideda išsirinkę išmestus drabužius. Ir kurgi nėra tų vargšų?. . Prie restoranų gatvėse išstatyti juodi staliukai ir oranžinės spalvos pintos, patogios plastikinės kėdės, stropiai valomos ir plaunamos.

Paryžiaus operos rūmai.


     Važiuojame į senąją Paryžiaus dalį, apsuptą Senos upe. Kopiame aukštyn ir matome pasigėrėtiną miesto vaizdą. Viskas taip didinga! Sustojame prie Jėzaus Širdies bazilikos. Tik įėjus, po kairei nepaprastai didelė meniška Kristaus statula, maždaug 5 m aukščio. Bazilika tamsi ir mistiška, rodos, tik rimtai maldai skirta. O štai tamsoje įsidrąsinusi kokių aštuonerių metų mergaitė čigoniukė bandė iš Branguolės rankinuko išimti piniginę, bet buvo jos vyro Jono sugauta ir piniginė atimta. Mergaitė, baisiai klykdama, nulėkė tolyn.

     Aplankėme prie bazilikos esančią dailininkų aikštę. Daugybė menininkų išstatę savo paveikslus, kad turistai apžiūrėtų ir nusipirktų. Visi su paletėmis, visi čia pat ir piešia, teptuko ar peiliuko pabraukimais kuria gražiausius paveikslus. Per 20 minučių padaro portretą už 100 frankų. Stefanija susigundė ir įsigijo savo portretą. Kiti nusipirko atminimui Paryžiaus vaizdų nedidelius paveikslus. Čia pat Vendome aikštėje pastatytas iš dviejų šimtų patrankų aukštas Pergalės paminklas. Jo viršuje Napoleono statula.

     Ir vėl perkertame Senos upę. Važiuojame Aleksandro III pastatytu gražiausiu tiltu su statulomis ir aukštais fakelais, kurie vakare šviesdami suteikia puikų vaizdą. Privažiuojame Invalidų šventovę, kur palaidotas Napoleonas I, jo seserys, broliai ir daug kitų Prancūzijos karžygių. Tik įėjus, patenki į erdvią patalpą, iš kurios nuo viršaus žiūri žemyn ir matai didžiulį karstą. Čia ir yra Napoleono mauzoliejus. Jo kūnas 1830 m. pervežtas iš Sv. Elenos salos ir čia šešiuose karstuose palaidotas.

     Napoleonas, anksti pajutęs kario pašaukimą, baigia Paryžiuje karo mokyklą. Nepaprastu veržlumu ir valia pasižymėjęs Tulono apsupime pakeltas į brigados generolus. o sutriuškinęs rojalistų sukilimą Paryta, paskirtas divizijos generolu ir vyriausiu kariuomenės vadu Italijoje. Po garsaus žygio į Egiptą išgarsėjo kaip sumanus, grei tos orientacijos vadas. Italijoje greitai įsigauna į valdžią ir tampa pirmuoju konsulu  dešimčiai metų.

     Po pergalės prie Marengo 1800 m. Napoleonas pradeda Prancūzijos vidaus tvarkymą, sukuria naują krašto santvarką. Jis pajėgė nešališkai įvertinti senosios monarchijos santvarkos palikimą ir jį suderinti su revoliuciniais demokratijos laimėjimais.

     1801 m. sudarė konkordatą, užtikrindamas taiką su Katalikų Bažnyčia. 1802 m., tautos atsiklausęs, tapo konsulu iki gyvos galvos, o 1804 m. apsivainikuoja imperatorium su paveldėjimo teise. 1805 m. Milane vainikavosi Italijos karalium. Vėliau nugalėjo Austriją, pasirašė taikos sutartį su caru Aleksandru I, paskelbė prieš Angliją nukreiptą žemyno blokadą. Čia prasidėjo nesėkmės. Smurtas prieš popiežių Pijų VII įžeidė katalikus. Veržli politika sukėlė Ispaniją ir kitas valstybes prieš Prancūziją. Caras nesilaikė paskelbtos Anglijai blokados.

Luvro meno muziejus.


     1812 m. Napoleonas su "didžiąja armija” pradėjo žygį prieš Rusiją. Žygiui nepasisekus, buvo nulemtas jo viešpatavimas Europoje. Po pralaimėto Leipcigo mūšio buvo atstatytas, bet dar bandė vadovauti, tačiau pralaimėjęs prie Waterloo 1815 m., pats atsisakė sosto ir pasidavė savo priešams anglams. Jis buvo anglų ištremtas į Šv. Elenos salą, kur išgyveno šešerius metus ir 1821 m. mirė skilvio vėžiu.

     Vakare didelė ekskursantų dalis išsiruošė į garsųjį Paryžiaus "Moulin Rouge” žiūrėti naktinės programos, kuri tęsėsi dvi valandas. Programa buvo įdomi ir labai įvairi, bet daugiausia gracingų jaunų merginų šokiai. Įspūdingas pastatymas ir geras prancūziškas vynas visus gerai nuteikė. Kai kurie grįžusieji, ypač kaliforniečiai, tvirtino, kad Las Vegas mieste šios rūšies programos yra įdomesnės.