Spausdinti

Buvusi SIBIRO TRMETINĖ

     Aklojo dalia sunki, nepavydėtina. Nematyti saulės ir vyšnios žydėjimo, visą gyvenimą klaidžioti su naktimi akyse — tai neregio dalia. O ar ne kiekvienam ji skirta? Ar savo pilno regėjimo nepalikome anapus rojaus vartų? Juk einame per žemę ir ant jos žydėjimo nematome Tavo pirštų, atidarinėjančių žiedų taureles. Pakeliam į dangų veidą ir nematome Tavo akių, žvelgiančių iš žvaigždėto skliauto. Ir visos mūsų dienos, jų laimė ir negandai atrodo mums lyg aklo likimo žaismas, o ne didžių Tavo planų detalės. Visi mes esame daugiau ar mažiau neregiai, visi stumdomės savo keliuose, skaudiname vienas kitą, to nematydami.

     Bet jei vieną kartą praeidamas Tu paliestum mano blakstienas, ar akys pakeltų Tavo šviesą? Ar aklumas nėra Tavo pasigailėjimo dovana? Jei pamatyčiau ir gerai suprasčiau Tavo buvimą altoriuje, kaip galėčiau atsitraukti nuo jo ir grįžti į kasdienybę? Ir jei pamatyčiau tikrąją save, kaip išdrįsčiau paliesti Tavo durų skląstį?

     Didžio pasigailėjimo šešėliu Tu pridengi mūsų akims per ryškią šviesą. Leidi susikurti mums daug neprotingų vilčių ir iliuzijų, leidi lyg vaikams jomis žaisti, kad širdis galėtų pailsėti prieš būsimą negandą.

     O tave, aklasis mano broli, aš norėčiau paklausti — ar regėjimas atnešė tau laimę? Ar pasidarysi geresnis? Juk taip dažnai akys pamato tai, ko rankos niekada nepasieks, ir širdis praranda ramybę. Atsitinka, kad akis verta išlupti. Minios stebimas, fariziejų tardomas, ar tu nepasiilgsi aklos ramybės?

     Dievas suklysti negali. Tu gavai, ko prašei ir kas tau buvo reikalinga. Bet aš, Dieve, ko aš turiu prašyti: ar kad regėčiau, ar kad pridengtum nuo mano akių per ryškią šviesą? Jei galima, leisk visada matyti Tavo rankas, tvarkančias mano gyvenimą. Tavo valią, kuriai turiu paklusti be atsikalbinėjimų. Tavo akis, reginčias slapčiausią mano mintį — viską, ko reikia, kad neklaidžiočiau tamsybėse.

     Leisk matyti save — savo silpnybes ir nuodėmes — viską, ką nuo mano akių slepia ambicija ir savimeilė, o nuo artimųjų — pagarba ir meilė. Leisk pamatyti ir žmones — draugus ir priešus, pamatyti juose Tavo šviesos atspindį — tą gerumą, kurio reikia, kad juos pamilčiau kaip brolius.

     Tu esi šviesa. Suspindėk mano akyse, kad regėčiau Tavo darbus ir gyvenimo prasmę. Kaip pakelės neregiai stumdomės visais vieškeliais ir šaipomės vieni iš kitų aklumo. Leisk suprasti savo aklumą ir pajusti didį šviesos ilgesį — tokį didelį, kad sukluptume prieš Tave su maldavimu: padaryk, kad regėtume. . .