Spausdinti

KUNIGAS JONAS

     Aš? Jums tolimas? Ar tu žinai, ką sakąs? Ar gerai pagalvojai, darydamas man tokj priekaištą? Ar nebūty teisingiau klausti: "Kodėl Tau, Dieve, esu toks tolimas?” Jei tu tikrai tiki, kad Jėzus tikrai yra mano Sūnus, Dievas iš Dievo, todėl pati tiesa, kuri negali nei klysti, nei kitų suklaidinti, tai ar neturėtum rimtai imti Jo liudijimą: "Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! ... Nejaugi tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje?.. Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir jūs manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų”. (Ligonių išgydymai, mirusiųjų prikėlimai, Jo paties prisikėlimas. .

     Bet, Viešpatie, mums ir Jėzus yra jau labai tolimas. Mus skiria kone du tūkstančiai metų, todėl Jis mums yra išblėsęs.

     Kodėl išblėsęs? Ar ne todėl, kad jūs netikite, ką Jis jums yra pasakęs? "Aš esu Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse... Jei kas mane myli. .. ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime” (Jn 14,6-22). Tai ne tuščios kalbos. Tai gyvenimo tikrovė! Kodėl ja netikite ir ja negyvenate? Ar ne todėl, kad jums tai nelabai rūpi? Jums labiau rūpi visa kita, tik ne aš.

     Norint pajusti mano Sūnų ir mane visai arti, jūsų sielos gelmėje, reikia atkreipti į mus dėmesį. Reikia suprasti, reikia savyje nutildyti nuolat ūžiantį pasaulišką triukšmą, reikia apraminti savo vaizduotę, mintis, rūpesčius. Tokiam susikaupimui reikėtų kasdien skirti mažiausiai pusvalandį, geriau valandą ar daugiau laiko. Reikėtų ieškoti kontakto su manimi, kaip televizijoje ar radijuje jūs ieškote tikros bangos. Jos nepagavę, negaunate nei vaizdo, nei muzikos, nors jų yra pilna erdvė. Joms pagauti reikia įjungti savo aparatą į tinkamą bangą. Panašiai yra ir tada, kai jūsų sielos aparatas nėra įjungtas į mano "bangą”, nors aš esu jums artimesnis už jūsų pačių mintis ir širdies plakimą. Ar jūs nuolat jaučiate savo širdies plakimą? Ar nereikia ieškoti pulso, jį apčiuopti, gerai įsiklausyti? O kiek laiko jūs skiriate įsiklausyti į mane?

     Tyliu. Nežinau, ką Viešpačiui atsakyti,

     Taip, taip, jūs kartais, gal net reguliariai, sušnibždate ar sumurmate kokį poterėlį, dažniausiai paskubomis, patys nesuvokdami, ką kalbate. Net ir į bažnyčią nueinate dažniausiai iš įpročio, iš tradicijos, o ne tikrai su manim pabendrauti. Ir čia jūs dažnai pasineriate savo svajonėse, rūpinatės visokiausiais reikalais reikaliukais, o man skiriate labai mažai dėmesio. Daugelis tik nuobodžiaujate, nekantriai laukiate, kad greičiau pasibaigtų mišios. Ar ne taip yra su dauguma tikinčiųjų?

     Ir vėl tyliu.

     Jūsų mintys, jūsų širdys yra toli nuo manęs, o ne aš nuo jūsų. Jūs su manim elgiatės taip, kaip nesielgtumėte nė su vienu savo mylimu ir laukiamu svečiu. Ar tokiam atėjus, jūs paliktumėte jį vieną sėdėti salone ir pabėgtumėte, net neatsiprašę, prie savo darbų, ar atsisėdę toliau, stebėtumėte savo mėgstamą televizijos programą, kaip daro neišauklėti vaikai? Mane jūs dažniausiai taip ir paliekate vieną, net komuniją priėmę. Gal dar nė iš bažnyčios neišėję, jau dairotės po kitus savo svajojamus pasaulius ar užvedate kalbas su pažįstamais. . . Ir sakote, kad aš esu jums tolimas...

     Raudonuoju iš gėdos ir tyliu, nes ir pats taip neretai pasielgiu.

     Aš labai gerbiu jūsų asmenybės laisvę. Nė vienam, manęs nenorinčiam, neprisimetu. Jūs turite manęs norėti, ieškoti, prie manęs veržtis. Turite mane kviestis, prašyti ir tai gana dažnai: "Viešpatie, padėk man Tave vis labiau pažinti, kad galėčiau Tave tikrai įsimylėti ir būti Tau ištikimesnis”. Ar dažnai taip mane prašai? Nekviečiamas, neprašomas aš pas jus neinu. Ar kada nors skaitei, ar gal girdėjai skaitant evangelijoje apie du Jėzaus mokinius, keliaujančius į Emaus miestuką Velykų rytą? Juos pasivijo Jėzus. Užkalbino. Bet jie buvo taip pasinėrę į savo pokalbį vienas su kitu, kad Jo neatpažino. Tačiau, atkeliavus į Emaus, jie ėmė prašyti Jį, kad pasiliktų nakvoti. "Verste privertė užeiti”, sako Raštas. Ir tada, susėdus vakarieniauti, Jėzus ėmė laužyti ir laiminti duoną. Tada atsivėrė mokinių akys, ir jie Jį atpažino. O kada jūs verčiate mane būti su jumis? Ar Jėzus nepatarė: "Prašykite ir gausite, ieškokite ir atrasite, belskite ir bus jums atidaryta?” Kiek jūs mane prašote leisti jums mane pajusti? Kiek ir kur jūs manęs ieškote? Nebent kai jus aplanko liga ar kita nelaimė, ir niekur nebegaunate pagalbos. Tai tik tada jūs mane prisimenate. Bet ar tai yra nuoširdus mylimo Tėvo pasikvietimas? Ar tai noras su manim pabendrauti? Ar tai nėra greičiau "skubiosios pagalbos” šauksmas, kaip gaisrui ar širdies priepuoliui ištikus? Ta "greitoji pagalba” atliko savo darbą, išvažiavo ir vėl užmirštama. Ar ne panašiai elgiatės ir jūs su manimi?

     Ir vėl tyliu, nuleidęs galvą.

     Ar aš jums tolimas? Jei jūsų televizijos ar radijo laidai būtų aprūdiję, atsileidę, nepriveržti, ar jūs galėtumėte gauti aiškų, švarų paveikslą ar garsą? Kiek visokių čirškimų ir burzgimų! Panašiai ir su jumis, kai jūsų sielos yra nuodėmės rūdžių apėstos, atsipalaidavusios nuo manęs mėnesių mėnesiais, net metų metais. Kaip jūs pajusite mane, kurs neapkenčiu nuodėmės, net ir mažiausios, labiau negu ugnis vandens? O jūs norite jausti mane artimą, nė nebandydami rimtai apsivalyti nuo savo nuodėmių, sutvarkyti savo gyvenimą pagal mano pageidavimus. Nuodėmes jūs jau laikote "praktiško gyvenimo poreikiais”, "prigimties reikalavimais”. Aistros, blogi polinkiai, nuodėmės sutvarkomos tik malda, pasninku ir įvairiais gerais atgailos bei artimo meilės darbais. Dėl to tenka ir pakentėti, ir susivaldyti, ir savęs gerokai išsižadėti, ir stengtis mane atsiprašyti bei taisytis, ir tokiu būdu man įsiteikti, laimėti mano palankumą. Ar Jėzus jums nesakė: "Būkite tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas?” Kas iš jūsų rimtai stengiasi būti nors kiek panašesnis į mane? Žinoma, ne visagalybe, ne išmintimi, ne amžinumu, bet savo gerumu, šventumu, sielos švarumu ir besąlygine visų meile?..

     Atsidūstu ir vėl tyliu.

     Ar aš esu jums tolimas? Dar kartą — ne! Aš esu jums labai artimas. Esu nuolat jumyse, kai nesate mirtinose nuodėmėse. Jūs man esate tolimi, nes nesistengiate su manimi bendrauti, kaip mylintys sūnūs ir dukros su savo mylinčiu tėvu. Pradėkit veržtis prie manęs. Pradėkit kuo dažniau mane kviestis pas save, apsivalę nuo nuodėmių. Imkite šnekučiuotis sų manimi, bet nuoširdžiai, o ne kaip papūgos kartoti vaikystėje išmoktus poterius; tada greitai pajusite, koks aš esu jums artimas! Ar paklausysite, ar patikėsite, kad aš labai noriu su jumis bendrauti, kad "mano džiaugsmas yra būti su žmonių vaikais?”

     Mielieji šių eilučių skaitytojai ir skaitytojos, jei aš iš tiesų būčiau savo ausimis girdėjęs visa tai, kas čia surašyta, ar būčiau galėjęs atsiliepti Dievui: "Viešpatie, be reikalo šitaip mums priekaištauji... Esame Tau pakankamai ištikimi, Tave kviečiamės, bet ar Tu didžiuojies, ar neturi mums širdies ir palieki mus vienus, vienišus, kad kartais užeina mintis, jog Tavęs visai nėra”.

     Aš už save taip atsakyti negalėčiau. Per daug tiesos Jis man būtų išdėjęs. Būčiau galėjęs tik nuoširdžiai sakyti: "Atleisk man, Viešpatie, paiką mano išsišokimą neapgalvotu klausimu. Padėk man nuo šiol atsiminti, ką Tu teisingai pasakei, ir visa siela imsiu Tavęs ieškoti. Ne kur nors tolybėse, už debesų "danguose”, bet savo paties nuo nuodėmės išvalytoje širdyje ir sakramentuose, kur Tu nuolat esi.


Tasmanijoje prieš porą metų įsisteigė sąžinės kaliniams Sovietų Sąjungoje globoti organizacija: Friends of the Prisoners. Jos adresas: Post Office Box 12, Sandy Bay, Tasmania, 7005, Australia. Jai vadovauja didelis lietuvių draugas kun. Gr. Jordan, S.J. Sekretorė yra universiteto studentė Barbara Carr. Draugija paremta krikščionybės principais. Ji išsiplėtė ne vien Australijoje, bet ir Naujoje Zelandijoje, Anglijoje, Japonijoje, net ir Suomijoje.