Spausdinti

MARIJA STANKUS-SAULAITE

     Spalvos po truputį tamsėja, lapai didėja, sodri žolė plečiasi. Žinom, kad vasara. Mūsų namuose keičiasi šešėliai. Rytas kitoks, ir vakaras lėtas, tingus. Veidrodžiuose nauji mūsų veidai, užmiršę vienišąjį speigą. Kartais viskas atrodo įmanoma, o kartais nesinori judėti. Saulė perima mūsų mintis.

     Taip greitai gyvenimas praeina. Atrodo, ir tos saulės per maža, ir jos dovanojamos šviesos nepakankamai. Skverbiasi tamsa. Užmiršę, kad žemėje esame brangūs svečiai, elgiamės kaip ponai. Įnešame neapykantą į ramų peizažą. Nepasitikime nei aplinka, nei savimi. Žemę matuojame pagal save, savo nuožiūra tvarkydami net tai, kas mums nepriklauso, kas, geriausiu atveju, paskolinta. Save laikome centru, užmiršę saulę, atmetę žemės, oro, ugnies ir vandens tvarką. Įsiskverbiame, kur ne mūsų vieta. Naikiname.

     Per greitai gyvenimas praeina, ir išeiname neatlikę to, kas nuo mūsų priklausė. Mūsų mintys — tas grožis, tas turtas, kurį mes galėjome žemei duoti — neišreikštos. Mus kiti matė, juto, bet jiems neatsilyginome už dėmesį minties dovana. Neišsiaiškinome. Mūsų vaizduotės niekas nepažino. Neskyrėme laiko išvystyti tą vidaus pasaulį, be kurio žmogui ir išorinis pasaulis gan tuščias. O to iš mūsų laukė tas pats išorinis pasaulis, kuris per mus užbaigiamas.

     Vasara, kurioje slypi pradžia ir pabaiga, ateina, mums primindama mūsų pačių pradžią ir pabaigą, mūsų siekius bei svajones ir apsivylimą. Tai gera proga vėl viską apgalvoti: savo vietą žemėje, savo elgesį aplinkoje, savo pačių įprasminimą šią trumpą mūsų gyvenimo dieną.

Paryžiaus Notre-Dame katedra.