Spausdinti

 ("Laiškų lietuviams” jaunimo konkurse III premiją laimėjęs rašinys)

Gailė Eidukaitė

     Antrojo pasaulinio karo metu daug žmonių pabėgo iš savo gimtųjų namų į svetimus kraštus. Karui pasibaigus, visi pabėgėliai grįžo namo, tik ne lietuviai, latviai ir estai bei kitų sovietinių komunistų okupuotų kraštų pabėgėliai. Jie negalėjo sugrįžti į savo kraštus, nes ten viešpatavo ir tebeviešpatauja priespauda, persekiojimai, laisvės varžymai.

     1949 m. prasidėjo lietuvių masinė emigracija iš Vokietijos į Ameriką, Australiją ir kitus laisvus kraštus. Mano tėveliai jau 34 metai gyvena Amerikoje. Lietuvos ir lietuvybės jie neužmiršo. Priešingai — visus savo vaikus užaugino lietuviais ir rūpinosi jų lietuvišku auklėjimu.

     Kadangi mano tėveliai yra lietuviai, tai mano auklėjimas skyrėsi nuo kitų tautybių vaikų auklėjimo. Mano pirmieji tarti žodžiai buvo lietuviški, tik vėliau išmokau angliškai. Namie kalbėjome ir tebekalbame lietuviškai. Šeštadieniais lankiau lituanistinę mokyklą, o sekmadieniais — lietuvių skaučių sueigas. Nuo pat mažens mano gyvenimas buvo padalintas į dvi dalis: per savaitę lankiau anglišką mokyklą, o savaitgaliai buvo paskirti lietuviškai veiklai. Kartais supykdavau ir negalėjau suprasti, kodėl man reikia lankyti mokyklą šeštadieniais, kai mano amerikietės draugės galėjo žaisti ar žiūrėti televizijos. Dabar esu labai dėkinga, kad lankiau lietuviškas pamokas: dabar moku lietuviškai rašyti ir kalbėti, turiu lietuvių draugų.

     Esu lietuvaitė, todėl man aiškus atsakymas į klausimą: "Kas esi, iš kur tavo šaknys?” Čia gyvenu tik dėl to, kad mano tėveliai čia gyvena ir negali gyventi pavergtoje tėvynėje. Jokiu būdu nepripažįstu pasakymo: "Esi Amerikoje gimusi, tai esi amerikietė, o ne lietuvaitė”.

     Pažindama Lietuvos praeitį, galiu suprasti, kodėl dabar tokia esu. Senovėje lietuviai buvo pagonys, garbino gamtos jėgas. Tapę krikščioniais, ir toliau gerbė gamtą bei jos reiškinius. Dabar suprantu, kodėl taip myliu gamtą ir esu laimingiausia, kai būnu gamtoje.

     Lietuviai yra darbštūs, sunkiai dirbdami, pasiekia savo tikslus ir pasiryžimus. Turime nemaža daktarų, advokatų, mokslininkų. Manau, kad įgimtas lietuvių darbštumas turi įtakos ir jaunimui, taigi ir mano pasiryžimams viską atlikti kuo geriausiai.

     Kadangi esu užaugusi kitose tradicijose ir pažiūrose, man yra lengviau suprasti negu amerikietei kitataučių požiūrį. Esu pergyvenusi konfliktų tarp lietuvių ir amerikiečių draugų. Mūsų lietuvių šeimos yra artimiau susigyvenę ir turi tvirtesnį tikėjimą negu daugumas amerikiečių šeimų.

     Gyvenant Amerikoje, yra daug galimybių sukurti mišrias šeimas. Jeigu man taip atsitiktų, manau, kad negalėčiau atsisakyti savo identiteto. Priešingai, stengčiausi savo vaikus ne tik angliškai, bet ir lietuviškai išmokyti. Aš gi gimiau, esu ir mirsiu lietuvaitė. Nesvarbu, kad aš gyvenu svetimame krašte. Išlaikyti lietuvybę, neužmiršti lietuvių kalbos yra mano atsakomybė. Dalintis savo tautine meile man yra džiaugsmas ir pasididžiavimas. Tad kaip galėtų būti lietuvybė našta?

     Pagalvojus apie klausimą, ar aš save laikau lietuvaite, ar amerikiete, aš net nusijuokiu. Atsakymas yra tik vienas. Esu lietuvaitė. Jei kitaip sakyčiau, būtų neteisybė. Žinoma, neužtenka vien tik kalbėti lietuviškai ar nueiti į lietuvių ruošiamus šokius. Yra kiekvieno lietuvio atsakomybė ir privilegija kalbėti, rašyti, skaityti lietuviškai ir rūpintis pavergta savo tauta. Neužtenka mokėti Lietuvos istoriją, bet reikia ją perduoti ir kitiems, kad visi žinotų, kas įvyko Lietuvoje ir kodėl mes esame čia, o ne ten, Lietuvoje. Svarbiausia, lietuviai turi mylėti Lietuvą ir didžiuotis, kad jie yra lietuviai. Tai yra neatskiriama mūsų identiteto dalis.