Spausdinti

 (''Laiškų lietuviams” konkurse III premiją laimėjęs rašinys)

MARIJA STANKUS-SAULAITĖ

     Mergaitė guodžiama: "Kol tekėsi, užgis”. Mergaitė barama: "Nieks tokios neims”. Nuo mažens jai nurodomas kelias — vedybos, ir koks jos žingsnis tuo keliu bus. Ji bus pasyvi — išrinkta, ir jos visos bėdos užsibaigs tą dieną, kai ji — graži, jauna ir laiminga — už karalaičio ištekės. Pasakos, kuriomis jos fantazija ugdoma, lopšinės, kuriomis ji raminama, žada jai stebuklingą gyvenimą: . . ir taip jie metų metus laimingai gyveno”.

     Viena šeimyninio gyvenimo problemų rūšis kaip tik ir yra surišta su mergaitės paruošimu tam gyvenimui ir jos, kaip moters, vaidmeniu šeimoje. Pasyvus, sentimentalus, nuo kito priklausomas asmuo neilgai gali būti laimingas ar tvirtas šeimoje, kurios kita suaugusioji pusė dominuoja.

     Pirmiausia, nėra savaime aišku, kad kiekviena moteris norės su vyru susirišti šeimyniniais ryšiais. Anksčiau, tiesa, neištekėjusiai moteriai buvo sunku pragyventi. Istorijoje ir literatūroje eilių eilės tetų, gyvenančių su brolio šeima, ar dukterų, likusių tėvus prižiūrėti, ar moterų, apsigyvenusių prie bažnyčios. Vienišų moterų, pajuokiamų, nes jos liko vienos, taip pat apstu. Vyrai galėjo pasirinkti, ką jie veiks, ir jiems dažniausiai nebuvo gėda nevesti, — nebent vyras turėjo kokį trūkumą, kada ir jį buvo galima pašiepti. Daug nevedusių vyrų turėjo (ir turi) svarbius darbus: visa Katalikų Bažnyčia, pavyzdžiui, nuo senų (bet ne seniausių) laikų valdoma viengungių. Bet paprastai manoma, kad normalus asmuo skirtas šeimai sukurti ir kad moteriai kito kelio kaip ir nelieka. Tai didelis nesupratimas ir nesusipratimas.

     Kada ekonomija rėmėsi šeimos gausumu, buvo svarbu anksti ištekėti ir susilaukti daug vaikų. Dabar tam tikros ekonomijos sritys tebesiremia šeima, nebūtinai gausia. Vedybos svarbios, nes kas, jei ne tėvai, pirks namus, banke taupys pinigus ir investuos ateičiai. Buvo ir yra daug išorinių priežasčių, kodėl vedybos valstybei ir Bažnyčiai buvo svarbios. Parapijos rėmėsi šeimomis, jų gyvenimo įvykiais ir jų įnašu. Valstybė tvarkėsi piramidiniu būdu, kurio pamatas buvo šeima.

     Šeima buvo reikalinga ir naudinga; tam tikra šeima buvo pageidaujama. Kaip viešajame, taip ir privačiame gyvenime, vyras turėjo valdyti. Šeimos, kuriose moterys aktyvesnės, dažnai pajuoktos. Kokia bus visuomenė, jei vyrai tvarkys valstybę ir Bažnyčią, o moterys darys sprendimus namie? Neišeitų, nes lygybė namie turi vesti į lygybę už namų. Todėl buvo priimtina vyrams vesti už save jaunesnes moteris, kad vyrai būtų tie su amžiaus išmintimi, patirtimi, su uždarbiu ir nuosavybe, pažįstą pasaulį. Vadinas, pagarbos ir klusnumo verti.

     Kaip jie patys būtų besitvarkę, jiems tiko tik nekaltos mergelės, kurių viešpačiai jie turėjo būti. Vyrų pavardė tapo moters pavarde: moteris nebeturėjo pavardės, praeities, teisių.

     Namuose jai buvo leidžiama tvarkytis: vaikus gimdyti, maitinti, auginti, mokyti; namus tvarkyti, skalbti, virti; laukuose padėti; sergančius prižiūrėti, kaimynus lankyti. . . ir paguosti nuo svarbių darbų pavargusį vyrą. Namuose vis tiek ne jos žodis buvo lemiamas. Vyras darė svarbius sprendimus, liečiančius ne vien jį patį, bet visą šeimą ir atskirus jos narius, įskaitant žmoną.

     Šitokiam gyvenimui buvo ruošiama mergaitė. Nesvarbu, kokį gyvenimą ji matė namie, ji buvo išmokyta tikėtis, kad toje pačioje sistemoje jos gyvenimas bus visai kitoks. Nors niekas nepasikeis — nei valstybė, nei bažnyčia, nei šeimos sudėtis, — mergaitė buvo įtikinama, kad jos atvejis bus kitoks. O jei ne , o kai ne, tada tokia moters lemtis: gimdyti, kentėti, tylėti, tarnauti.

     Nors esame labiau apsišvietę, negu žmonės prieš penkiasdešimt metų ar žmonės "atsilikusiuose” kraštuose, tačiau mažai kas šiuo šeimos atžvilgiu iš esmės pasikeitę.

     Šeimos kontekstas panašus. Valstybę tvarko vyrai; Bažnyčią tvarko vyrai (Lietuvių Bendruomenę valdo daugiausia vyrai). Papročiai yra panašūs: vyras pasirenka, moteris laukia pakvietimo. Pati šeima, bent tautinėse bendruomenėse, taip pat panaši: moteris praranda identitetą, pavardę, praeitį. Ir taip jai tai yra įkalbėta, kad ji kartais metų metus nepajunta, kas iš tikrųjų jai atsitiko. Dažnai taip pat jos vaidmuo šeimoje nesiderina su tuo, kam ji pajėgi, ko iš jos laukia pasaulis platesne prasme, kuriame jau ir moterys ne kartą turi būti išmintingos, smarkios, atsakingos.

     Mūsų lietuvaitė gimdama apdovanojama tėvo pavarde su mažybine priesaga. (Tačiau jos broliukas gauna tėvo pavardę be mažybinės priesagos). Šios priesagos ji galės atsikratyti tik ištekėdama, kada vietoj tėvo pavardės gaus vyro pavardę su nauja priesaga, nurodančia jos naują priklausomumą. (O vis tiek galėtume atsiminti, kad iki 18 amžiaus suaugusios lietuvės prie pavardės dėjo tik priesagą -ė, nenurodančią vedybinio stovio). Nors lietuviukas, su trumpomis kelnytemis lakstąs, jau turi suaugusio vyro pavardę, moteris, kad ir suaugusi, kad ir profesorė, sakykim, dar vadinasi mažybine tėvo pavardės forma. Mergaitei paaiškinama, jei iš viso jai į galvą tas klausimas ateina, kad tai mūsų kalbos grožis, sena tradicija (nuo 18 amžiaus?), turtas. Ir kada nors, jei ji bus tvarkinga, gera ir linksma, ji galės pakeisti šią pavardę į kitą.

     Stovyklose mūsų lietuvaitė mokoma siuvinėti ir austi, kol berniukai stato lieptus. Namuose ji bus atsakinga už drabužius (tai idealas!): išrinks, skalbs, lygins, adys. O vyrai statys tiltus. Jeigu mergaitė per triukšminga, per daug laksto, rangosi medžiuose — ji berniukiška. Net jos uniforma kai kuriems užsiėmimams netinkanti.

     Mokykloje lietuvaitė klusni. Berniukus sunkiau suvaldyti, ir mažiau tvarkos iš jų reikalaujama: juk dabar yra kas namie viską sutvarko, ir vėliau vėl kas nors tam darbui atsiras. Tačiau mergaitė turi valdytis, nes juk toks jos laukia gyvenimas: paklusnumas, tvarkingumas, tyla.

     Ji mokoma sentimentalių dainų, eilėraščių. Jos jausmais žaidžiama, nors vėliau pakritikuojama, kad ji per daug jausminga. Šventėms ji papuošiama nepatogiais drabužiais; jai sakoma, kad tai tinka ir gražu. Kaip lėlytė. Ne kartą ji bijo berniukų, kurie didesni ir agresyvesni, bet jai paaiškinama, kad natūralu, jog jie taip elgiasi, ir nereikia bijoti — tai kaip tik labai gerai, nes vyras ją gins ir saugos jos jautrumą. Ji išmoksta kitaip vertinti berniukų ir mergaičių elgesį; ji pati savo elgesį pagal grupę keičia.

     Truputį vyresnė, ji pradeda dažytis, greičiausiai į mamą nusižiūrėjusi. Moteris juk turi gražiai atrodyti. Kam? Kodėl? Berniukams, vyrams, žinoma. Ji pripranta atkreipti į save dėmesį ne savo gabumais, ne humoru ar gyvumu, bet veidu ir figūra. Toj plotmėj daugumai eilę metų ir lieka bendravimas su kitais. Tik mergaitės metų metus išleidžia labai daug pinigų kosmetikai; tik mergaitės suserga anorexia nervosa, bado liga, nes nori būti plonos, vaikiškos, Kaip jų motinos ir mokytojos, mergaitės išstato tam tikrą veidą pasauliui: svetimas veidas, svetima pavardė, išmoktas vaidmuo.

     Ateina abiturientų šventė. Vyrukai kostiumais apsirengę — jie bus daktarai, inžinieriai, mokslininkai. Mergaitės pusplikės egzotiškomis sukniomis. Jos patraukia akį, kaip gėlės. Išsidažiusios, susigarbiniavusios, keistai apsirengusios; jos apžiūrimos, kaip prekės. Bet jos irgi, sakosi, bus daktarės, inžinierės, psichologės, terapistės. . . Išvaizda neatitinka plano. Kodėl moteriai reikia nuo pat jaunystės vaidinti?

     "Ne tavo galvai, dukrele, ta matematika ar chemija. Geriau tu pastudijuok ką nors lengvesnio, o paskui ištekėsi. Tik svarbu surasti gerą universitetą, o tam jau gimnazijoj reikia gerų pažymių. Juk nenori ištekėti už šlaviko. Ne! Mano dukrelei daktaras ar inžinierius, kad nevargtų, kaip aš vargau. Tik ne menininkas, nes niekad nebus pinigų, ir gal ne mokslininkas, nes tada ir jai reikės galvą sukti. Ne! Mano dukrelė turi susirasti, tai yra, turi būti surasta tik daktaro arba inžinieriaus, na, gal ir biznieriaus”.

     Mūsų lietuvaitė universitete. Jai leidžiama laisviau negu sūnui mokslo sritį pasirinkti, nes vis tiek ne nuo jos šeimos finansinė padėtis priklausys. Tačiau jeigu ji pasirenka inžineriją arba architektūrą, kur mažiau moterų, darosi sunkiau. Tiesa, ji labiau matoma, bet jau čia ji vyrams lygi, o tai vėl negerai. Ji neturi su vyrais konkuruoti. Juk joks vyras nemėgsta vyriškos moters.

     Ji važiuoja į studentų suvažiavimus, kur jai dera prisitaikyti ir ne per daug savo tikrosios nuomonės laikytis. Ji eina į šokius, kur stovinėja ar sėdinėja, kol koks vyrukas, jos blizgesį pastebėjęs, ją pakviečia šokti. Ir ji tuoj pasidaro svarbesnė už likusias sėdėti.. Kokia garbė būti išrinktai! Mamytės stebi, džiaugiasi dukrelių pasisekimu arba suka galvą, ką ne taip nurodė, jei dukrelė nešoka. Nejaugi ji liks viena.

     Visas įdomus, žavus jaunos moters vidaus pasaulis, visas jos mokslas, jos mintys ir pažiūros nieko nereiškia tą lemtingą momentą šokių salėje, kur ji menkesnė už menkiausią vyruką, galintį pasirinkti.

Paryžius. Magdalenos bažnyčia.


     Maža būdama, gal mūsų lietuvaitė nešė gėlytes vestuvėse. O jei ne, ji buvo nuvesta į bažnyčią, kur didelėmis akimis galėjo jaunąją stebėti. "Ir tu kada nors taip atrodysi, tik būk gerutė ir gražiai elkis”, jai sakoma. Dabar mūsų studentė pamergė. Įsitaisiusi brangią suknią, kurios daugiau nedėvės, pasitaisiusi, ji palydi draugę svarbiausią šios gyvenimo dieną. Vyrukai normaliau atrodo, bet mergaitės (visada "mergaitės”) tiesiog puošmena. Vaivorykštė. Kam gali nesisekti, tokių gracijų į naują gyvenimą išlydėtam! O mamytės stebi ir svajoja, kada jų dukrelės baltai žengs prie altoriaus į laimės gyvenimą. Tik jos bus daug gražesnės, ir vaišės bus, žinoma, įvairesnės. Čia vis tiek buvo ne visai. Tiek gerai, kad šia proga mūsų lietuvaitei-pamergei nereikia nervintis, kas su ja šoks, nes juk yra pabrolys.

     Baigia lietuvaitė universitetą. Jos draugė, šiek tiek laimingesnė, pernai ištekėjo. Bet mūsų lietuvaitė baigia. Gal ji nori toliau studijuoti, gal nori rasti įdomų darbą ir savarankiškai gyventi. Nevykę planai.

     —    Ponia, ar jūsų dukrelė su kuo nedraugauja? Ar tik neliks senmergė?

     —    Tai kada ir tu ištekėsi? Nesipuikink, per daug nesirink, nes liksi. Turėjau tokią draugę — branginosi, branginosi, o dabar senmergė. Juk nenori, kad tau taip atsitiktų.

     —    Nesididžiuok. Nieks tokios neims.

     —    Kažin, ar dar niekas jai nepasipiršo?

     Ir vieną vakarą mūsų lietuvaitė pakviečiama ne tik šokti, bet paimti vyro pavardę. Didesnės garbės negali būti! Ją kas nors pasirinko, ji kam nors verta. Mamytės pastangos ne veltui; negaila tų pinigų dažams ir drabužiams. Pasaka prasideda.

     Dabar mūsų lietuvaitė turi tikslą: ruoštis vestuvėms. Svarbiausia rasti gražiausią baltą (nekaltumo ženklas) suknią — tokią, apie kurią seniai svajojo ar turėjo svajoti. Parenkama palyda, sukviečiami svečiai, suplanuojamos bažnytinės apeigos taip, kad išryškintų visus svarbiuosius dalyvius, nes tą dieną išsipildo giminės svajonė.

     Kad tos dienos nei apranga, nei didelė ceremonijų dalis nesiriša su gyvenimu, arba nepagalvojama, arba nesvarbu. O gal ir manoma, kad visas gyvenimas bus kaip ši diena — graži, iškilminga, bet formali, dirbtinė, triukšminga, paviršutiniška. Visa, kas prieš tai ėjo, vedė į šią dieną. Kas bebūtų patirta, išgyventa, šiandien nublukę. Mūsųlietuvaitė pasidaro ponia. Gauna gyvenimui nurodymus, naują pavardę, bet ne naują rolę, nes jai ruošėsi jau bent dvidešimt metų. Dabar ji bus laiminga, svarbi. Jis — galva, ji širdis. Jo pasaulis, jos namai.

     Arba mūsų poniai tai visai priimtina, nes jos mama taip darė ir ją taip ruošė, arba jai keista. Bet pripras: iš pradžių gal bus sunku — juk turi susigyventi — bet atsiras vaikučių, ir nauja mamytė save suras. Kur gyvens? Prie jo darbo. Kaip gyvens? Kaip jo viešai pozicijai tinka. Jam reikia bendradarbius į tinkamus ir patogius namus atsivesti. Tuo tarpu ji padirbs, bet tik kol susitaupys. Paskui jau vaikai ir namai. Bet dirbdama dar spės virti,, skalbti, lyginti, valyti, vaišinti. Vyrui reikia jaukių, švarių namų — kitaip nenorės namo grįžti. O dar pasigražinti, tai žinoma: kitaip jis pradės į kitas žiūrėti.

     Čia ir yra toji šeimyninė problema: žmonos vaidmuo. Koks jos bebūtų darbas už namų, namie jai priklauso antra vieta, kol vaikų nėra, o paskui atitinkamai žemesnė. Gal ji dirba banke, bet namie vyras pinigus tvarkys. Gal ji aiškiau už jį galvoja, tiksliau sprendžia, bet vyro, šeimos galvos, žodis šventas. Juk taip buvo namie, o tėvai po tiek metų dar kartu. Bažnyčia ją irgi taip moko; valstybei galutinai tai patogiausia.

     Vaikui gimus, ji bent penkerius metus sėdi namie, neturėdama laiko (nors būna namie) paskaityti, pabūti viena. Akiratis susiaurėja, interesų mažiau. Visą dieną gyvenusi vaikų pasaulyje, vakare ji vyrą su šypsena, gražiai apsirengusi, tvarkinguose namuose, skania vakariene pasitinka. Užtat jis dar grįžta namo, nors per dieną sutinka gražesnių, jaunesnių, šviežesnių.

     Neatėjo į galvą, kad porą metų tėvas gali namie pabūti, paauginti vaikus. Kad iš viso tėvas gali juos auginti. Kad tėvas gali savaitgaliais namus išvalyti tam, kad motina galėtų tuo laiku skaityti. Bet juk jis svarbesnis, vyresnis, išmintingesnis — ne jam namų darbai. O jeigu kokius atlieka, tai malonesniuosius: vaišinti svečius, iškepti ką nors sekmadienį, vaikus nuvesti į zoologijos sodą. Tuo tarpu mūsų pavargusi, išsisėmusi, į mažą pasaulį įgrūsta ponia augina dukrelę. "Būk tvarkinga, gražiai elkis. Nebūk triukšminga — tokios nieks neims”.

     Bet gal mūsų lietuvaitei geriau išėjo. Gal jos vyras turtingas. Pasamdžiusi auklę, ji gali važiuoti pirktis, ruošti šventes, nueiti į muziejų. Visur ji gerbiama, kviečiama.

     Turbūt kada nors kiekviena moteris pagalvoja apie save — save ne kaip vyro tęsinį, bet kaip asmenį su protu, vaizduote, teisėmis. Tai gal atsitinka, jai nutarus grįžti į universitetą, gal pasikalbėjus su kitomis, sąmoningomis moterimis ar paskaičius gerą knygą. Gal tai atsitinka, vyrui kaip nors atkreipus dėmesį į jos raukšles (jis, žinoma, amžinai jaunas, o be to, vyrams tinka), ar ją palikus.

     Ir tada paaiškėja, kad didžioji šeimos problema buvo ne pinigai, ne pažiūra į auklėjimą, ne lietuvybė, ne svetima moteris, o kaip tik tai, kad vienas iš šeimą kuriančių asmenų buvo menkesnis už kitą. Gyvenusi taip, kaip buvo nuo mažens mokoma, moteris per lengvai atsisakė savęs — savo asmenybės, pažiūrų ir įžvalgos, savo pavardės ir identiteto, savo teisių šeimoje ir už šeimos. Ir tai visą laiką ruseno. Ne vien ji buvo, gal pati to nežinodama, nepatenkinta, bet jis negalėjo pilnai gerbti už save žemesnio asmens.

     Tada kyla klausimai: kodėl pagal jį buvo sprendžiama; kodėl jis vienas finansus tvarkė; kodėl viskas jo vardu; kodėl jo pasaulis, jo draugai, jo darbas, jo norai. Bet juk ji to irgi norėjo, ji taip leido, pritarė, nes kitokios nebūtų ėmęs.

     Gal galima taip išgyventi — jos mamytė pati taip gyveno ir ją mokė taip gyventi. Gal dėl to reikia skirtis. O gal galima pakeisti šeimos gyvenimą, kad abu būtų pilnateisiai, suaugę žmonės.

     Gal nebūtina mergaitėms nuo mažens pripumpuoti galvą vedybomis; gal nebūtina anksti tekėti; gal nebūtinai žmona turi būti jaunesnė, mažiau išsilavinusi, pasyvi, tyli; gal ji neturi perimti vyro pavardės, gyvenimo būdo ir pažiūrų; gal namai nebūtinai moters tvarkomi; gal vyras gali vaikus auginti, jai dirbant, arba gal galima pasiskirstyti darbais ar dienomis; gal abu gali spręsti, kur gyventi, kam pinigus leisti, kam angažuotis; gal kartais yra ir moters teisybė.

     Galop, gal iš viso nebūtina mergaites orientuoti į vedybas. Kodėl turi būti savaime aišku, kad visos norės ištekėti. Jos gali norėti gyventi vienos ar kitokioje bendruomenėje. Jos gali norėti statyti tiltus ir skristi į mėnulį, nepalikdamos žemėje savo šeimos. Jos gali šeimą suprasti platesne prasme.

     Ir jeigu tai pripažįstama — pripažįsta bent, kad yra tokia galimybė, kad ne visi turi tuoktis ir kad ne tik vedybos gyvenimą įprasmina, tada, vedybas pasirinkdama, moteris tai daro laisvai, o ne po eilės metų indoktrinacijos. Ir tada galimybė jai būti laimingai be galo padidėja, nes ji sprendžia ne iš pasakų ar lopšinių, ne iš prietarų ar gėdos, bet laisvai. Ir jeigu vėliau ji ir vyras išsiskirtų, ji nebūtų sužlugdyta, nes nebūtų praradusi savęs.

     Mergaitės gyvenimas, ta pažiūra remiantis, irgi palengvėja. Šeimoje iš visų vaikų tikimasi to, kam kiekvienas pajėgus, o ne pagal tai, ar mergaitė, ar berniukas. Organizacijose ir mokykloje ji gali vystytis toje srityje, kuri jai įdomi, išmokti visko, kas ją traukia. Ji neturi pergyventi pažeminimo šokiuose, neturi savo kūno puošti, kad būtų pripažinta. Ji gali į pasaulį žiūrėti savo akimis, ir pasaulis turi progą ją matyti tokią, kokia ji yra.

     Bet tuo atveju ir pasaulis turėtų pasikeisti. Ir valstybė, ir Bažnyčia, ir mūsų lietuviška santvarka turėtų prisitaikyti prie savarankiškos, koks jos gyvenimo būdas bebūtų, moters.