GUNDA KODATIENĖ
PASKUTINĖ DIENA PARYŽIUJE, liepos 23 d.
Gaila, kad su Paryžiumi tik paviršutiniškai susipažinome. Juk čia šimtmečiais sukrautų, iš viso pasaulio sutemptų turtų telkinys, o mes tik labai mažai spėjome pamatyti. Jų išgarsėjusios bibliotekos, muziejai, teatrai pasiliko svajonėse ateičiai.
Gėrėjomės miesto elegantiškumu, pastatų meniškumu, dairėmės ir turtingų, elegantiškų paryžiečių, puošnių damų, bet jų nesimatė. Vasara, gal išvažinėję į kurortus, o gal tik milijonierių rajonuose gyvena. Julija aplankė draugę lietuvaitę, ištekėjusią už prancūzo, jau pensininko. Kukliai gyvena už miesto, turi namelį ir džiaugiasi, kad jau išmokėtas.
Paryžius jau seniai išgarsėjęs, o po taikos sutarties Versalyje tapo politiškai judriausias miestas. Valstybių vyriausybių nariai vyko čia tartis, o spaudos atstovai žinių gaudyti. Vyko į čia ir turtuoliai. Paryžius, lyg magiška lazdelė, traukia visus, bet spindi tik tiems, kurie čia atvyksta ištuštinti storų piniginių.
Turėdami šiandien laisvą paskutinę dieną, daugumas pasipylėme gatvėmis. Aplankėme didžiausią labai turtingą Paryžiaus parduotuvę "Galaries Lafayette”. Labai patogu, kad iš viešbučio buvo galima pėstiems nueiti. Centrinėje miesto gatvėje du didžiuliai septynių aukštų pastatai ir rūsis. Tiek prekių, tokia žmonių gausybė! Kainos gan aukštos, ypač geresnės rūšies batų ir drabužių. Mūsų jau niekas nevilioja, nes piniginės plonos... Tai tik akis paganėme prie įdomesnių prekių ir išsikvėpinome brangiais prancūziškais kvepalais.
Kai kas aplankė ir didžiulį vaisių bei daržovių turgų, kur ūkininkai suvežą savo augintas gėrybes. Čia viskas pigiau negu krautuvėse, kuriose, pirkdami vaisius, mokėjome dvigubai.
Vasarą opera neveikia, ir operos rūmai buvo uždaryti, bet buvo atidarytas nedidelis teatro muziejus, kuriame buvo įdomu pamatyti operų dekoracijas, o taip pat ir operose dalyvaujančių dainininkų portretus. Stasei, Jonei ir Janinai operos rūmuose garsiau lietuviškai besikalbant, prisistatė elegantiškas ponas su ponia ir prakalbėjo taisyklinga lietuvių kalba. Pasisakė, kad jie prieš dešimt metų iš Lietuvos. Dabar yra atvažiavę iš Izraelio. Jis yra buvusios garsios nepriklausomybės laikais Laisvės alėjoje Kaune krautuvės Fru-Fru šeimininko sūnus. Pažymėjo, kad jis dabar su žmona kalba lietuviškai, tačiau iš Izraelio nemano išvykti — nori gyventi, kur jam priklauso.
Jos trys aplankė ir Leonardo da Vinci muziejų, pasigėrėjo jo kūriniais, o taip pat aplankė ir Marijos Magdalenos bažnyčią, pastatytą graikų po revoliucijos. Jos labai turtingas vidus. Daugumas mūsų ją tik iš lauko pamatėme, pasigėrėjome gražia išvaizda, kur 52 kolonos simbolizuoja 52 metų savaites.
Kai kurie aplankė ir dail. Kasiulio meno galeriją. Keletas apsilankiusiųjų įsigijo ir jo paveikslų, palaikydami savąjį menininką. Miela, kad pačiame miesto centre, prie garsiosios Concord gatvės, kur netoli yra ir JAV ambasada, mūsų lietuvis dailininkas turi savo galeriją. Jo paties žodžiais tariant, "Kasiulio vis tas pats kūrybinis stilius, dar atsivežtas iš Lietuvos”. Už savo kūrybą jis ne kartą yra laimėjęs premijas Prancūzijoje. Artimesnieji pažįstami jį aplankė jo paties bute. Abudu su žmona gyvena kukliai, grynai iš meno.
Paryžius ir visa Prancūzija yra gotikos tėvynė. Toji gotika daugiausia atsispindi pilyse ir bažnyčiose. Visur pastebimas būdingas aukštyn kilimo ritmas, net ir vidaus proporcijose į akis krinta aukštis. Tiek pilys, tiek bažnyčios buvo statomos iš vietinės lengvai apdailinamos statybinės medžiagos — tašyto uolos akmens, smiltainio. Naudodami šią medžiagą, architektai galėjo įvykdyti puošniausius skulptūrinius sumanymus. Todėl Paryžiuje ir matėme tiek daug įdomiausių pastatų su puošniausiais meniškais pagražinimais.
Jėzaus Širdies bažnyčia ant Montmartre kalvos.
Nors kartais ir sunku suprasti kai kurių meno paminklų idėjas, bet vis tiek jais džiaugiesi, gėriesi, vertini to laikotarpio meną. Mums Lietuvoje lauko akmenys ir plytos labai ribojo bet kokias plastines galimybes, dailinant pastatus, todėl liaudis savo kūrybinius sugebėjimus stengėsi išreikšti medyje.
PALIEKAME PARYŽIŲ, liepos 24 d.
Sudiev Prancūzija, sudiev Paryžiau! Rieda mūsų autobusas plačiomis gatvėmis aerodromo link. Metame paskutinį žvilgsnį į meniškus pastatus, išdidžius tiltus, rėkiančias reklamas.
Jei pas mus televizijoje tualetinį popierių įkyriai reklamuoja, kad jis minkštas, tai čia ant sienų milžiniško dydžio reklamos su susodintais vaikais ant naktinių puodukų. O kiek apnuogintų merginų reklamų, kviečiančių į naktinius klubus! Tai vis paryžietiški atspindžiai.
Skrendame vėl į Madridą. Čia jau trečią kartą lankomės, tai atrodo toks savas, pažįstamas, kurį ilgai prisiminsime su jo plačiomis medžiais apsodintomis alėjomis, nepaprasta architektūra, žydinčiais balkonais.
Apsistojame tame pačiame elegantiškame Cuzco viešbutyje. Kaip gera — turime visą pusdienį laiko, tad galime dar pasižvalgyti po miestą. Mudu su vyru pasitenkinome pėsti apėję nemažą rajoną. Nusivylėme, kad visos krautuvės, net ir maisto, buvo uždarytos. Mat šeštadienio popietę jau nuo antros valandos ispanai pradeda švęsti.
Daug kas važiavo į miesto centrą, nes labai patogus ir pigus susisiekimas autobusais. Autobusas sustodavo prie pat mūsų viešbučio ir nuveždavo į patį miesto centrą. Ispanai ne tik mandagūs, bet ir labai draugiški. Kartą Rima ir Stella, važiuodamos į miestą, sustojimo vietoje paklausė kelio vieną vidutinio amžiaus moteriškę. Truputį mokėdama angliškai, ji ne tik paaiškino, kokiu autobusu važiuoti, bet ir padavė abiem bilietėlius, jokiu būdu nepriimdama-už juos pinigų.
Pasivažinėję po miestą ir neradę atidarytų krautuvių, visi anksčiau sugrįžo. Buvo malonu paskutinį vakarą pabendrauti — juk tiek bendrų įspūdžių ir tiek kalbų. . . Gaila, kad šis vakaras jau paskutinis. Susirinkome paskutinės vakarienės viešbučio valgykloje. Mūsų vadovai, tėvas Vaišnys ir Aleksas, norėdami mus dar geriau nuteikti, prie puikios vakarienės visus pavaišino ir ispanišku vynu. Vadovai nuoširdžiai pakalbėjo, padėkojo ekskursantams, o mes vadovams už gerai suorganizuotą ekskursiją, už maloniai praleistas tris savaites, taip pat padėkojome, paplojome ir sudainavome Aldonos ir Danos sukurtą dainą:
Šv. Petro bažnyčia, statyta 11-12 šimtmety Montmartre kalvoje. Ji yra laikoma Jėzuitų ordino gimimo vieta.
Ačiū mūs vadovams,
Ačiū jums visiems
Už praleistą laiką
Pasakų kraštuos. . .
Pasveikinome ir Alfą su Vladu jų vestuvinės sukakties proga, o taip pat Albiną jo 70 m. amžiaus proga. Sukaktuvininkams sudainavome "Ilgiausių metų”.
Kitame valgyklos kampe vakarieniavo žydai iš Izraelio, atvykę į Ispaniją savaitę pabūti Madride ir savaitę Majorkos saloje. Susidraugavome ir su jais. Jie dainavo žydiškai, mes lietuviškai, vieni kitiems plojome. Įsijungė į tą nuotaiką ir jauni uniformuoti kelneriai. Jie visiems paplojo ir padainavo "Valencia”, net tarp stalų šokinėdami. Netikėtai pasijutome kaip jaukiame naktiniame klube. Deja, visi geri dalykai baigiasi, ir mums reikėjo skirstytis, nes buvo vėlus vakaras — buvo laikas eiti ilsėtis prieš ilgą kelionę.
PASKUTINĖ DIENA ISPANIJOJE, liepos 25 d.
Pasistiprinę labai gerais pusryčiais, rinkomės į "kilmingųjų” kambarį sekmadienio mišioms. Tėvas Vaišnys atlaikė paskutines mūsų kelionės mišias. Maldas skaitė Gimžauskas. O mūsų dainininkės Dana su Aldona, pritariant Kaziui jo Ispanijoje įsigytu muzikos instrumentu, giedojo įvairias giesmes. "Viešpatie, tavo rankose paliekame savo vargus” ir kitos giesmės skambėjo jautriai. Mes visi pritarėm. Pamoksle T. Vaišnys priminė, kad visi turime dėkoti Dievui už globą kelionės metu ir paprašyti, kad visi laimingai grįžtume į savo namus. Užbaigai visi sugiedojome Marijos Liurdo giesmę.
Susikaupę grįžtame į savo kambarius, susidedame paskutinius daiktus ir pasiruošiame grįžimo kelionei. Dar paskutinės nuotraukos prie viešbučio, paskutinis sudiev simpatiškiems tarnautojams, ir sėdame į autobusus, kurie mus veža į aerodromą. Dar paskutiniais žvilgsniais atsisveikiname su miela Ispanija, gražiuoju Madridu. Kiek nuotykių ir atminimų pasiliks dar ilgai mūsų mintyse! Jaučiamės tikrai dvasiškai praturtėję, tartum su savim vežtumės matytas istorines meno brangenybes, anų laikų sukurtas fantastiškas formas.
Paryžius. Piramidžių aikšte. Viršuje — Montmartre kalva.
Kaip gera, kad menas netelpa tautinio uždarumo formose, bet liejasi per kraštus, nes kiekvienos tautos menas klostėsi, ne tik įgydamas savitus tautinius bruožus, bet ir pasisavindamas tam tikras kitų tautų savybes. Todėl keliaudami ir stebėdami kitų tautų meno savybes, dažnai randame ir savojo meno dalelytę.
Aerodrome gerokai palaukus, vadovai mums išdalino skridimo bilietėlius. Turėdami laiko, dar stengėmės už likusius pinigus ką nors nusipirkti: kas ispaniškų cigarečių, kas kvepalų, bet gal daugiausia pirkome stipriųjų gėrimų, kurių kaina čia pusiau mažesnė negu Amerikoje. Ir vėl didžiuliu Iberia linijos lėktuvu skrendame per Atlantą. Pilni įspūdžių klegame be sustojimo. Gurkšnojame, ko tik širdis geidžia, pasistiprindami skaniu lėktuvo valgiu. Nė nepajutome, kaip pasiekėm Niujorką.
Šiame žmonių skruzdėlyne tik žiūrėk, kad nepasimestum. Vienus tikrina iš pagrindų, viską atidarydami ir iščiupinėdami, bet mūsų ekskursantams pakako parodyti. užpildytas blankas, ką vežame. Atsiėmėme lagaminus ir susiskirstėme grupėmis, kas į kur skrenda. Mums, vykstantiems į Miami, teko laukti 4 valandas. Atsigaivinę bufete, atsisėdome prie lango ir stebėjome kylančius lėktuvus. O jie kilo, beveik nesustodami. Matėme įvairius tarptautinius lėktuvus, kurių pirmiau niekad nebuvome matę.
Laimingai visi sugrįžome. Taip ir užsibaigė ši įdomi vadovų labai gerai suorganizuota kelionė, bet man ji tebesitęsė iki dabar, kol parašiau paskutinį straipsnį. Žinoma, aprašant sunku perduoti tuos vaizdus, tuos istorinius meno turtus, tą visą grožį, ką matėme, tą nuotaiką, kurią pajutome ir kiekvienas savaip išgyvenome. Kam įdomu istorija, menas, kitų tautų kultūra, gyvenimo būdas bei papročiai, reikia keliauti, kol esi pajėgus. Vėliau gali dar būti pinigų, bet kojos jau gali nenešti.