JUOZAS VAIŠNYS, s.j.
Visas pasaulio kalbas, kuriomis žmonės kalba arba kada nors kalbėjo, galima skirstyti į dvi dalis: gyvosios ir mirusios kalbos. Gyvosios kalbos yra tos, kuriomis dabar žmonės tebekalba, o mirusiosios — kuriomis pirmiau buvo kalbama, bet dabar jau jomis niekas nebekalba. Daug yra tokių mirusių kalbų, bet mums žinomiausios yra lotynų, senovės prūsų, o taip pat ir senoji graikų kalba. Yra nemaža likusios literatūros lotynų ir graikų kalbomis, jos yra dėstomos kai kuriose mokyklose ir universitetuose, bet kasdieniame gyvenime jau jos nevartojamos.
Tos mirusios kalbos jau nebesikeičia, o gyvosios kalbos nuolat kinta, kaip kinta ir mūsų kasdieninis gyvenimas. Mūsų lietuvių kalba yra gyva, todėl ji per amžius keitėsi ir tebekinta, kaip ir kiekviena gyvoji kalba. Šiais metais švenčiame "Aušros” 1oo metų sukaktį. Paskaitykime bent vieną "Aušros” numerį ir pamatysime, kad jos kalba yra labai skirtinga nuo dabar mūsų vartojamos. Per šimtą metų lietuvių kalba gerokai pasikeitė.
Pasitaiko žmonių, kurie nenori eiti kartu su gyvenimu, nenori nieko keisti, pasilieka sustingę praeities formose ir papročiuose. Dar tik prieš keliolika metų sustojo ėjęs JAV rytuose leistas laikraštis, vardu "Saulė”. Jame buvo vartojama kalba, dar senesnė už "Aušros” kalbą. Senoji karta jį skaitydavo, bet jaunesnioji iš tos kalbos tik pasijuokdavo. Kai mes po II pasaulinio karo atvykome į Ameriką, pamatėme, kad seniau atvykusiųjų lietuvių kalba jau buvo skirtinga nuo mūsų — jie buvo atsilikę nuo pažengusios, pasikeitusios, patobulėjusios lietuvių kalbos.
Jau maždaug prieš 40 metų mes palikome savo tėvynę ir gyvename svetimame krašte. Tai jau ne taip trumpas laikotarpis, per šį laiką spėjo šiek tiek pasikeisti, patobulėti ir mūsų tėvynėje vartojama lietuvių kalba. Be
Leonardo da Vinci Mona Lisa
abejo, mes, išeiviai, turime tą pažangą sekti ir prie jos prisitaikyti, kad mūsų čia vartojamoji kalba netaptų kažkokia "aušrine” ar "sauline” kalba, iš kurios mūsų broliai ir sesės Lietuvoje tik pasijuoktų. Deja, net kai kurie mūsų rašytojai ir laikraščių redaktoriai, o taip pat ir lituanistinių mokyklų mokytojai eina tuo keliu, nepripažindami jokių pasikeitimų, neprisitaikydami prie dabar Lietuvoje įvestų labai gerų, logiškų kalbos reformų.
Žinau, kad kai kurie, perskaitę šį paskutinį sakinį, nenorės sutikti, kad tos reformos yra geros ir logiškos. Gal jie pasakys, kad Lietuvoje labai jaučiama rusų kalbos įtaka. Taip, žmonių šnekamojoje kalboje, be abejo, yra įsibrovusių visokių rusybių, panašiai kaip ir mūsų kalboje anglybių, bet kalbininkai su jomis labai kovoja, "Kalbos kultūra” ir "Mūsų kalba” nuolat apie tai rašo ir stengiasi švarinti lietuvių kalbą.
Tų oficialiai įvestų kalbos reformų nėra jau taip daug. Apie tas reformas jau ir nepriklausomybės laikais mūsų kalbininkai galvojo, diskutavo, gerai suprato, kad reikia šį tą pakeisti, sutvarkyti, suvienodinti, duoti aiškesnes taisykles, bet nespėjo tai padaryti. Dabar Lietuvoje yra priaugusių gana daug gerų kalbininkų. Jie taip pat tarėsi, diskutavo ir pagaliau nutarė įvesti kai kurias reformas. Pvz., iki šiol mes rašydavome biaurus, piauti, spiauti. Dabar rašoma bjaurus, pjauti, spjauti. Taip, žinoma, ir turi būti. Ankstesnioji rašyba buvo didelis nesusipratimas. Jau ir kalbininkas Būga sakė, kad rašyti žodį spiauti reiškia spjauti į lietuvių kalbą, nes visi čia tariame j, bet rašome tik i, kuris tokiais atvejais mūsų kalboje yra tik vadinamasis minkštinamasis ženklelis, pvz., kaip žodžiuose kiaulė ir kiaunė (tariame keulė, keunė). Taigi ir tuos tris minėtus žodžius, rašomus be j, kai kurie išmoko netaisyklingai tarti: b eurus, peuti, speuti. Be abejo, su j reikia rašyti ir visus iš jų išvestinius žodžius, pvz.: bjaurybė, rugpjūtis, spjaudykla ir pan.
Taip pat dabar yra duotos labai aiškios taisyklės, kada žodžius rašyti drauge, kada atskirai, kada turi būti rašomos ilgosios ar trumposios balsės busimojo laiko veiksmažodžių trečiojo asmens galūnėse ir t.t.
Jau keletą kartų Mokytojų savaitėse buvo keltas klausimas, kad reikia susipažinti su ta Lietuvoje oficialiai priimta rašyba ir ją vartoti mūsų spaudoje bei mokyklose. Tam tikslui JAV Kultūros tarybos pastangomis buvo išleista knygelė "Dabartinė lietuvių kalbos rašyba”. Lituanistikos Institutas savo suvažiavime šią rašybą priėmė ir rekomendavo, kad ji būtų visur vartojama. Kai kurie paklausė, bet daugelis nekreipia į tai dėmesio. Kokia čia gali būti priežastis? Manome, kad tingėjimas arba puikybė. Tingėjimas ką nors naujo išmokti. Puikybė — aš iki šiol taip rašiau, tai rašysiu ir toliau. Ar aš, baigęs Lietuvoje mokslus ir gal buvęs mokytojas, turiu dabar dar ko nors mokytis?
Turbūt dėl to tingėjimo ir puikybės daromos ir kitos kalbos klaidos mūsų spaudoje. Jau ne vienas yra pastebėjęs ir spaudoje rašęs, kad mūsų išleidžiamose knygose, laikraščiuose ir žurnaluose pilna rašybos ir skyrybos klaidų, daug visokių barbarizmų ir kitokių nevartotinų žodžių bei posakių. Jeigu surinktume ir sugrupuotume tas visas nuolat pasikartojančias klaidas, tai jų jau nebūtų taip daug, kad būtų taip sunku ir neįmanoma išmokti ir jų atsikratyti. Bet čia vėl pasirodo tos dvi "dorybės” — tingėjimas ir puikybė.
Nors ir esi baigęs Lietuvoje gimnaziją ar net universitetą, nors esi studijavęs ir lituanistiką, bet jeigu nuolat nesirūpinsi, nesidomėsi lietuvių kalba, jos pažanga, tai atsiliksi, užmirši net ir kai kurias Lietuvoje išmoktas taisykles ir darysi kartais gana grubias rašybos klaidas. Kaip daktarai ar kitų profesijų asmenys turi nuolat skaityti, studijuoti, kad neatsiliktų nuo savo mokslo srityje pasiektos pažangos, taip turi daryti ir lituanistai, rašytojai, redaktoriai ir visi kiti, kuriems rūpi kalbos kultūra.
• Popiežius Jonas Paulius II jį aplankiusiems 35 JAV kunigams pareiškė, kad Dievo gailestingumas yra ypatingai pajaučiamas asmeniškoje išpažintyje, tuo pabrėždamas išpažinties svarbą.