Spausdinti

     Poezija gali atspindėti gyvenimą, jį interpretuoti, jam duoti gaires. Broniaus Žalio "Apie žmones, žemę ir vėpus” (Australija: Gintaras, 1983) tai daro, išreiškiant ryžtingą, optimistišką žvilgsnį į įvykius ir jų dalyvius.

     Kaip tamsu, sunku bebūtų, šių eilėraščių veikėjai "galingi meilės galiom / ir išminties šviesa” ("Mus klausinėja juodos gėlės”, psl. 19). Nusiteikimas nušviečia aplinką — dalinai nuo paties žmogaus priklauso, kaip gyvenimo faktai jį ir jo artimuosius paliečia.

     Ateikite ir pirkite svajones,
     gerieji žmonės,
     nes jos vertesnės ir už auksą.

(“Svajonių pardavėjas”, psl. 27)

     Svajonės įima tėvynės prisiminimą, džiaugsmą mylimaisiais, rūpestį kitais. Jos nėra atitrūkusios nuo kasdienybės; priešingai, jos ją transformuoja. Aiškiausiai tai pasakoma skauto vadovo eilėraščiais "Reportažai iš skautų stovyklos” knygos antrajame skyriuje. Vadovas apgalvoja savo elgesį su jaunesniaisiais, už kuriuos jis atsakingas. Jis daro, ką gali; jis budi ". . . kad niekas neliestų / mano brolių laimingų sapnų” ("Sargybinis”, psl. 37).

     B. Žalio eilėraščiuose išreiškiamas vieno žmogaus drąsus atsikreipimas į gyvenimo klausimus:

     Eilėraščiuose aš kalbu
     apie takus,
     kuriais grįžtu
     į praeitį,
     į praeitį,
     į praeitį,
     ieškodamas auksinio
     stebuklingo rakto
     vartams ateities ...

      (“Kalbu apie takus j praeitį”, psl. 66)

     Jo atsakymas yra šie su gyvenimu surišti eilėraščiai. Tokioje labai skirtingoje aplinkoje, kaip Australijos ir Lietuvos, kai kas pastovu, nekintama: asmenų meilės bei atsakomybės ryšiai, širdies ir minties vientisumas, vidinė šviesa.

M. Stankus-Saulaitė