Spausdinti

BESĄLYGINĖ KAPITULIACIJA DIEVUI

Kunige Redaktoriau,

     Kunigas Jonas savo straipsnyje “Kodėl jūs tikite?” (LL š.m. vasario mėn.) rašo apie naują krikščionio tipą, kuris galėtų besąlygiškai kapituliuoti Dievui, t.y. aklai pasitikėti: “Šok stačia galva į Dievo glėbį, nors jo ir nematai. Štai kas yra tikrasis tkėjimas ir kodėl tikima”. Aš suabejojau tokia išvada ir norėčiau platesnių paaiškinimų.

     Tokio tikėjimo neturėjo nei Adomas su Ieva, būdami rojuje, nei Petras, kai jam Kristus liepė eiti per vandenį Genezareto ežere, nei Paulius, kuris filosofavo, sakydamas, kad norįs vieno, o darąs kita. Kristus darė daug stebuklų, bet nė vienam neliepė šokti iš bokšto, nes šokantysis iš bokšto gali pakeisti savo tikėjimą ir nukristi žemyn. Pasakojama, kad kartą Mahometas norėjęs parodyti savo tvirtą tikėjimą. Jis liepęs ateiti kalnui pas jį, bet kalnas neatėjo. Tada Mahometas nuėjo pas kalną. Taigi realybė turi savo ribas.

     Dievas žino, kad nėra žmogaus be nuodėmės ir be abejonių. Jos žmogaus prigimčiai yra būtinos, todėl būtina ir realybė, kurioje žmogus gyvena, nes šitokioje situacijoje žmogus gali pasirodyti toks, koks jis yra, ko jis siekia, kaip jis tobulėja, ko jis yra vertas. Tikro krikščionio pavyzdys yra šv. Augustinas — tai kelias, kuriuo žmogus pašauktas eiti per pasaulį į amžinybę. Tik nuodėmingi būdami, galime tobulėti — atgailauti, o atgailaudami galime džiaugtis “felix culpa”, nes tai krikščioniškas kelias tapti Dievo vaiku.

     Geriausi mano linkėjimai Jums, kunige Redaktoriau, ir kunigui Jonui.

A. Mauragis

Gerbiamas p. Mauragi,

     Jūsų atsiliepimas į mano minėtą straipsnį buvo maloni staigmena. Kiek pastebėjau, retai mūsų skaitytojai reaguoja į straipsnius. Todėl Jums ačiū!

     Užkliuvo Jums straipsnio mintis, kad “tikėjimas yra besąlyginė kapituliacija Dievui. . . Šok stačia galva į Dievo glėbį, nors jo ir nematai”. Tokia išvada Jums esanti abejotina. Norite “platesnių paaiškinimų”.

     Kaip ir ką begalėčiau “plačiau aiškinti”, kad man atrodo, jog visas straipsnio kontekstas yra labai aiškus tokios išvados pagrindas? Ar sutinkate su straipsnyje duota tikėjimo apybraiža? Ji buvo tokia: “Tikrai tikiu tada, kai kurią tiesą, faktą ar įvykį priimu už tiesą vien todėl, kad kas kitas man pasakė, ne kad aš savo protu tai suvokiu ir suprantu”. Ar tai nėra šuolis į neperprantamą bedugnę? Jokie fiziniai, matematiniai, cheminiai ar biologiniai eksperimentai neįrodys vaikinui, kad mergaitė jį tikrai myli. Gali būti daug jos elgesio faktų faktelių, kurie, sveikai protaujant, verčia sutikti, kad ji tikrai myli, bet vis dėlto šimtu procentų užtikrinti negalima, kad jos meilė tikra. Tai vis tiek yra ir liks mįslė. Teks pagaliau pasitenkinti ir pasitikėti jos žodžiu “aš tave myliu”. Žodis labai aiškus, bet tikrovė yra ir liks mįslė. Ar tai ne puolimas “stačia galva kaip į vandenį”, anot žymaus teologo Tillich pasakymo apie tikėjimą? Gyvenimas per dažnai paliudija, kad tokie “meilės prisipažinimai” buvo tik tušti žodžiai, išsprūdę iš akimirkos aistringo susijaudinimo, o ne iš tikrai mylinčios sielos gelmės.

     Tikėti Dievą nėra tokio apsivylimo pavojaus. Jis yra Tiesa ir Meilė, todėl negali apgaudinėti, nesielgia akimirkos aistrų veikiamas. “Aklai šokti į jo meilės glėbį”, nors jo ir nematau, nėra man jokio pavojaus apsivilti.

     Kad Adomas ir Ieva tokio aklo tikėjimo neturėjo, kaip rašote, suprantama. Jiedu rojuje labai intymiai su Dievu bendravo. Jie žinojo, kad Dievas yra, o ne tikėjo. Bet, atrodo, jie bus suabejoję absoliučiu Dievo gerumu, kad jis, net drausdamas valgyti vieno medžio vaisių, jiems tik gero norėjo. Sakyčiau, kad jie “aklai patikėjo” šėtono-žalčio pakišta mintimi, kad Dievas juos apgavo, bijodamas ar pavydėdamas, kad jiedu “netaptų dievais, pažįstančiais gera ir bloga”. Matyt, Dievas vis dėlto jiems atrodė didelis gėris, kad susigundė “tapti dievais”, t.y. būti kaip Dievas! Ar tai nebuvo šuolis stačia galva kaip į vandenį, tik ne į Dievo glėbį, o į šėtono pinkles?

     Minite šia proga apaštalą Petrą. Kaip tik jis yra geras tokio “aklo šuolio” pavyzdys. Jis susigundė pavaikščioti vandens paviršiumi. “Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu”. Jėzus atsako: “Eik!” Petras, paklausęs to trumpučio žodelio “eik”, išlipo iš valties ir nuėjo iki Jėzaus. O kai ėmė stebėti vėjo smarkumą ir bangų didumą, išsigando ir tuoj pradėjo grimzti. “Viešpatie, gelbėk mane!” Jėzus sugriebė Petrą ir pasakė: “Silpnatiki, ko suabejojai?!” (Mt 14,28-31). Va, p. Mauragi, kada Petras pradėjo skęsti — kai neteko savo “aklo tikėjimo”, kurį šio įvykio pradžioje turėjo. Todėl Petro įvykis yra mano išvados patvirtinimas.

     Kai minite ir apaštalą Paulių, “filosofavusį” apie norą daryti ir nedarymą, čia nėra tikėjimo, o elgesio reikalas. Laiške romiečiams (7,14-25) jis aprašo savo vidinę kovą: “Sugebu trokšti gero, o padaryti — ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu”.

     Pauliaus tikėjimas ir gėrio supratimas yra aiškus. Tačiau “kūnas per silpnas”. Jis neįstengia padaryti to gėrio, kurio trokšta. Taigi tikėjimas ir elgesys pagal tą tikėjimą yra du skirtingi dalykai.

     Pagaliau jokiu būdu negaliu sutikti su Jūsų pasakymu, kad nuodėmės “žmogaus prigimčiai būtinos”. Kas žmogaus prigimčiai yra būtina, t.y. be ko žmogus negalėtų būti tikras žmogus, tai negali būti nuodėmė. Blogiausiu atveju, tai būtų tik žmogaus prigimties ribotumas, silpnumas. Nuodėmė yra tik tai, kas žmogaus prigimčiai nėra būtina, bet žmogus vis tiek tai daro, nors aiškiai žino, kad tai morališkai yra nedora, arba nedaro tai, ką morališkai turėtų daryti. Taigi ir šis atvejis yra ne tikėjimo, o elgesio dalykas.    Kun. Jonas

ŠV. KAZIMIERAS IR PAL. MYKOLAS GIEDRAITIS

Gerbiamas Redaktoriau,

     Šv. Kazimieras savo 500 metų jubiliejaus proga suteikė mums nesitikėtų dovanų. Visų pirma lietuvių tautos populiarumas ir jos kova už tikėjimą prieš bedieviškąjį komunizmą susilaukė įvertinimo pagrindinėse Vakarų pasaulio katedrose, kur buvo švenčiama šv. Kazimiero sukaktis. Tačiau atrodo, kad ir daugiau dovanų šv. Kazimieras mums neša. Jis greičiausiai mums padės teisingiau pažinti savo tautos istoriją, atrandant tuos lietuviškosios katalikybės šimtmečius, kurie ligi šiol mums buvo mažai pažįstami.

     Taip viena iš jo nešamų dovanų galima laikyti prof. Pauliaus Rabikausko, S.J., atrastą lietuvį palaimintąjį Mykolą Giedraitį. Savo straipsnyje “Šventasis Kazimieras ir italai”, kuris buvo išspausdintas “Lietuvių tautos praeityje”, VIII tome, pirmojoje knygoje, skirtoje šv. Kazimiero studijoms, prof. Rabikauskas, aprašydamas Krokuvos religines nuotaikas, kuriose išaugo šv. Kazimieras, yra atradęs lietuvį palaimintąjį Mykolą Giedraitį (93 psl.). Mums, kurie dažnai skundžiamės, kad per mažai turime šventųjų, reikėtų susidomėti šiuo šventu vyru ir jį pasisavinti.

     Prof. Rabikauskas atkreipia dėmesį į tai, kad Krokuvos miestas ir arkivyskupija ateinančiais metais ruošiasi minėti Mykolo Giedraičio 500 metų mirties sukaktį. Ar nebūtų tikslu ateinančiais metais suorganizuoti ekskursiją prie šio palaimintojo kapo ir tokiu būdu paliudyti, kad ir mes, lietuviai, jį pripažįstame ir laikome savu?

     Gal kas pasakys, kad tai būtų unijos pripažinimas ir bereikalingas nusilenkimas lenkams? Ne būtinai. Tai būtų ne politinis pasireiškimas, bet religinis. Jeigu lenkai gerbia ir šventuoju laiko kurį nors lietuvį, tai neturi sukliudyti mums taip pat jį gerbti. O kad pal. brolis bernardinas Mykolas Giedraitis yra lietuvis, tai apie tai rašė ir kitas šio rinkinio autorius, būtent vysk. Kazimieras Paltarokas savo straipsnyje “Karalaitis šv. Kazimieras”. Pal. Giedraitis yra iš Giedraičių, gimęs 1425 m., miręs 1485 m. (18 psl.).

     Popiežius Jonas Paulius II yra parodęs daug pagarbos mums, prabildamas lietuviškai per šv. Kazimiero iškilmes ir kitais atvejais, taip pat ypatingu būdu atšvęsdamas šv. Kazimiero sukaktis. Manyčiau, kad ir mums būtų tinkama tą popiežiaus parodytą palankumą pripažinti, suruošiant vizitą į jo miestą ir arkivyskupiją.

     Gerbiamas Redaktoriau, prašau Jus duoti vietos savo žurnale pasisakyti skaitytojams čia iškeltu klausimu.    
Kun. Vytautas Bagdanavičius

PATIKO STRAIPSNIS

Gerbiamas Kunige,

     Ačiū už gerą straipsnį “Kandimas iš pasalų” (š. m. liepos-rugpjūčio nr.). Manau, daug kas bent truputį randa panašumo ir savo gyvenime. Tik kažin ar tas “žemės šliužas” pagalvoja, kad ateis ir jam valanda atsistoti prieš Dievo teismą, kuris viską mato ir žino. . . Daugiau tokių straipsnių!

S. Statkienė