("Laiškų lietuviams” jaunimo konkurse premijuotas rašinys)
Audrė Budrytė
Paskutinė mokslo metų diena. Vincui — paskutinė gimnazijos diena. Jis sėdi klasėje, tyliai stebėdamas savo mėgstamiausią mokytoją. Mokytojas rimtai kalba, atsisveikina su berniukais. Dabar paskutinė proga jam perspėti jaunuolius. Sekančiais metais jie ne tik mokysis su berniukais; universitete jie vėl drauge su mergaitėm studijuos.
Toliau kalba mokytojas, ir jo žodžiai stebina Vincą. Jis sako, kad mergaitėm neverta siekti profesijų, kad jų vieta visados bus šeimoje. "Tai šitaip galvoja mokytojas, kurį aš taip gerbdavau!”—mąsto Vincas. ..
Suskamba skambutis. Vincas eina į sekančią pamoką, bet neužmiršta mokytojo kalbos. Pradeda pritaikyti mokytojo mintį prie savo šeimos. Kai jis buvo mažas berniukas, jo tėvelis mirė. Motina nutarė vėl pradėti mokytis ir įstojo į universitetą. Kai mažiukas Vincukas žygiuodavo į darželį, mamytė tekina į savo pamokas bėgdavo. Įsigijo diplomą, susirado darbą ir taip ji viena šeimą išlaikė. "Ar jai neapsimokėjo siekti profesijos?” — galvojo Vincas.
Vincas nusijuokia. Koks būtų pasaulis, jei visos moterys galvotų, kaip jo mokytojas? Jis įsivaizduoja Marie Curie su savo vyru Pierre. "Petriuk, — sako Marie savo vyrui, — man nepatinka ta chemija. Vis pilstyti tuos chemikalus iš vienos vietos į kitą. Tu pats eik į laboratoriją, aš turiu indus susiplauti”.
Koks būtų pasaulis, jei Joana d’Are būtų pasakius Dievui, kad ji nenori išvaduoti Prancūzijos — tai nemoteriškas darbas?
Ir kas nupraustų senelius, gydytų ligonius, kas maisto atneštų alkstantiems, jei Motina Teresė būtų nutarus ištekėti ir užsiimti šeimos reikalais?
Vincas patenkintas savo sprendimais. Nutaria, kad jo mielas mokytojas per ilgai mokęs berniukų gimnazijoje.