Spausdinti

 (Jaunimo konkurse premijuotas rašinys)

Gailė Eidukaitė

     Nuo mažens esu įpratusi kiekvieną sekmadienį eiti į bažnyčią, gyventi pagal dešimt Dievo įsakymų ir gyventi taip, kaip pridera gerai krikščionei. Kai būdavau nuliūdusi ar jaučiausi, kad neturiu kur ieškoti pagalbos, aš turėjau Dievą, kuriam galėjau visas savo bėdas pasakyti. Buvo gera žinoti, kad Jis mane myli ir Jam svarbu kas mano gyvenime daros. Nuėjus į mišias, aš išeidavau patenkinta ir laiminga. Žinojau, kad nesvarbu, kas galėjo įvykti, Dievas mane mylėjo ir Jam aš rūpėjau. Todėl aš einu į mišias iš pagarbos Dievui ir norėdama Juo toliau pasitikėti.

Gailė Eidukaitė.

     Bet dabar, kai nueinu į mišias, man pasidaro labai graudu ir sunku. Kodėl sunku? Juk mes esame krikščionys ir sueiname melstis ir pagarbinti Dievą, Sunku yra per pamokslus, dažnai nesutinku su tuo, ką kunigas sako. Ir visai nenoriu žinoti, kaip kunigasgalvoja, kad aš turėčiau dirbti, galvoti ar gyventi. Yra kunigų, ne visi, kurie per pamokslus kalba temomis, kurios nieko bendro neturi su tikėjimu. Vienas net aiškino, kad moters vienintelis rūpestis ir tikslas gyvenime yra gimdyti vaikus, kad būtų daugiau kunigų ir seselių. Todėl dažnai dabar išeinu iš bažnyčios, jausdama taip pat, kaip ir įėjus. Kodėl? Kartais pagalvoju: ar aš jau nekrikščioniška, kad taip dažnai nesutinku su kunigų galvosena?

     Kitas sunkus dalykas tikėjime yra gundymai. Mūsų pasaulyje šiais laikais yra daug įvairių gundymų ir pabrėžiama pinigų ir materialinių daiktų svarba. Kas atsitiko su meile, pasiaukojimu? Kodėl daugiau darosi nesvarbu gyventi krikščioniškai, kaip Dievas nori, kad mes gyventumėme? Dabar žmonės meluoja, vagia, net žudo, kad tik pasiektų materialinių dalykų, kurių taip nori. Kaip gali žmogus būti geras krikščionis ir tuo pačiu apsisaugoti save nuo tų žmonių bjaurių veiksmų?

     Kartais ir aš esu sugundoma ir užmirštu, kas tikrai yra svarbu gyvenime. Bet kai pasijuntu blogai ar esu nusiminusi, visada galiu kreiptis į Dievą. Tas ir sustiprina mano tikėjimą bei viltį gyventi taip, kaip buvau užauginta — meilėje. Meilė ir pagarba tėvams, šeimai, kiekvienam žmogui ir Dievo sukurtiems dalykams. Tai yra man maloniausia mano tikėjime. Ir žinodama, kad Dievas mane myli ir atleidžia mano nuodėmes, aš galiu žengti pirmyn drąsiai, nes Jis yra su manimi.