Spausdinti

Vytautas Kasniūnas

     Kad būtų šeimyniškiau ir jaukiau, kitą viešą susitikimą su Nina, viešnia iš Kanados, buvo nutarta surengti vasarvietėje, netoli miesto, visuomenės veikėjos Irenos Brazaitienės namuose. Namas didelis, apsuptas vaismedžių sodo, gražioje vietoje prie ežero. Čia kartais rengiamos gegužinės, jaunimo stovyklos.

     Į tą antrąjį "Žmogaus gyvenimo seminarą” suvažiavo daug žmonių. Subruzdėjo visi buvusieji Jonaičių vaišėse, dalyvavusieji "pirmojo seminaro” pasikalbėjimuose. Atskubėjo viengungiai pasismaližiauti (kaip visados, netrūko smailialiežuvių), atvažiavo puošniai pasidabinusios viengungės, kurių viena, atsinešusi pavydo raugalą, ne vienai draugei į ausį pašnibždėjo: "Noriu pažiūrėti, kaip ta Nina atrodo, kurią pamatę vyrai galvas praranda.. .” Moterys atsivežė maisto, vyrai "šaltinio vandenėlio”. O Bruzdeika, pirmasis atskubėjęs, atsivežė net palapinę, juokaudamas, kad "skautas visuomet turi būti pasiruošęs geriems darbeliams”. Tonaičių, kunigo ir gydytojo lydima, atvyko Nina, žvilgsniais nubadyta, šypsniais ir lūpų kartėliais sutikta... Taip, taip! .. lūpų kartėliais, su gražiu pavydu: .. kad aš mokėčiau taip apsirengti, kaip ji, kad manoji laikysena būtų tokia žavi, kad aš galėčiau kontroliuoti savo svorį...” Vienam smailialiežuviui kaimynė į ausį pašnibždėjo: "Didelis čia daiktas, kalbos visada gražesnės ir garsesnės negu tikrovė”. Jis, jai atsakydamas, tyliai padainavo: "Lėkčiau, lėkčiau, kad galėčiau, paukščio sparnus kad turėčiau. ..” Paskui garsiau pridūrė: "Pavydas pavydėjo, nė pats neturėjo...”

     Po kurio laiko Brazaidenė paprašė visus atsisėsti. Trumpai papasakojusi apie praėjusį šeimos "seminarą”, jo didelį pasisekimą, pabrėžė, kad mes būsime pirmieji, pradėję viešai kalbėti, tartis, diskutuoti šeimos problemomis. "Įsimetęs šeimos vėžys jas skaudžiai kankina ir naikina. Turime tos ligos gerų specialistų gydytojų savo tarpe, bet mes juos ignoruojame, tardamiesi patys esą profesoriai, žymesni žinovai”, — tęsė karštesnių balsu. Grįžusi prie pasakymo, kad "esame pirmūnai, pradėję viešai kalbėti šeimos klausimais”, ji pabrėžė pirmumą tik "viešai kalbėti”. Iš tikrųjų, panaudojus žodį "viešai”, pirmenybę reikia atiduoti "Laiškų lietuviams” redaktoriams, kurie nuo pirmojo šio žurnalo numerio pradėjo rašyti šeimos klausimais, padėdami savo statomo žurnalistinio rūmo kertinį akmenį. Po šio jos pasakymo dalyviai palydėjo paskutinius žodžius gausiais plojimais.

     Paskui Brazaitienė pristatė Niną Liutkuvienę, viešnią iš Kanados, kuri šiuo metu dirba "Šeimų patarimų institute” ir yra vieno skyriaus direktorė. Tėvui susirgus vėžiu, pradėjo ligoninėje dirbti su šluota, paskui baigė gailestingųjų seserų mokyklą. Gavusi magistro laipsnį, dirbo Vėžio tyrimo institute, būdama patarėja vėžiu sergantiems ligoniams ir jų šeimoms. Vėliau, gavusi magistro laipsnį iš sociologijos, pradėjo dirbti šeimų problemų institute, dažnai kviečiama skaityti paskaitas. Mūsų prašoma, ji kalbės apie šeimų problemas ir "antrąją vienatvę”, be to... Ninai pakilus, Brazaitienė nebaigė sakinio.

     Einant Ninai prie kalbėtojos stalo, pasipylė garsūs plojimai; jiems ilgiau užtrukus, ji nuramino maloniu šypsniu, visus sužavėdama.

     — Aš užbaigsiu sakinį, kurio nebaigė ponia Brazaitienė, — pradėjo kalbėti Nina.

     — Mane pristatydama, kad kalbėsiu apie antrąją vienatvę, ji susilaikė nuo priminimo, kad ir aš išgyvenu antrąją vienatvę, mirus mano vyrui.

     Po jos pasakymo, kad ir ji išgyvenanti antrąją vienatvę, viengungiai ėmė karštai ploti, o Brazaitienė šūktelėjo: "To tik ir betrūko!” Nina balsiai nusijuokė ir pasakė: "Welcome to the club”, — atsisukusi į tą pusę, iš kur pasigirdo plojimai.

     "Pagal Jurgį ir kepurė”, — ji dar pridėjo, visiems garsiai juokiantis. "Kaip gerai, kad liko vilkas sotus ir avis sveika”, — juokus pratęsdama, pasakė Niną fotografuodamas viengungis. "Ačiū, likau ir aš soti ir sveika, tad galiu pradėti pokalbį”, — visiems linksmai nusiteikus, pradėjo Nina, kurios mintis čia pateiksiu.

     "Kaip matau, turbūt mes visi esame gimę ir užaugę Lietuvoje, suaugę su krašto gyvenimu, būdu bei tradicijomis. Europos žiburių šviesa naudojomės tiek, kiek atitiko lietuvišką prigimtį, kiek davė naujesnių, šviesesnių mums trūkstamų spindulių. Skyrėme gėrį nuo blogio su visais atspalviais. Tokie buvome, iki atvykome į Ameriką, tiek pietinę, tiek šiaurinę. Laikas mus veikė greičiau, griaudamas visus atsparumo pamatus, negu mes tikėjomės. Mylėdami, labai mylėdami šį kraštą, turimą laisvę, tirpdinome savo lietuvišką tautinį individualumą, savarankiškumą. Amerikietiškoje aplinkoje labai greitai tirpo mūsų vaikai, greitai šilo ir mūsų kojos. Pradžioje, kurdamiesi šiame krašte, pirštais badėme į amerikiečių šeimų gyvenimą, jų nepastovumą, o šiandien visais pirštais galima badyti į lietuviškas šeimas, tiek jaunųjų, tiek vyresniųjų. Kartais atrodo, tartum kai kurios mūsų šeimos dalyvauja olimpiniuose žaidimuose, siekdamos išsiskyrimo rungtynėse laimėti aukso medalius. Sakykime, jeigu už išsiskyrimą vyresnio amžiaus šeima laimi olimpinį sidabro medalį, o jaunesniųjų šeima bronzinį, tai ta šeima, kurioje išsiskiria vyresnio amžiaus tėvai, o jais paseka du, trys, o kaip neseniai sužinojau, net keturi vaikai, tai olimpinis aukso medalis jiems užtikrintas. O gal kartais net pasaulio rekordas pasiektas. Jeigu iš tikrųjų tėvai buvo kalti, kad vaikai pasekė jų pėdomis, tai duokime dar vieną aukso medalį. Be kita ko, apie vieną tokią šeimą esu parašiusi "Laiškų lietuviams” stiliumi gyvenimo vaizdelį, kurį galėsiu jums kitą kartą paskaityti.

     Šeimų išsiskyrimą aš dalinu į du polius: į šiaurės ašigalį noriu pasiųsti visas šeimas, kurių išsiskyrimas yra būtinybė, kurių vedybos buvo didžiausia gyvenime klaida, kurios atitaisyti negali nei dvasios, nei kūno gydytojai. Tokių šeimų gyvenimą turi užšaldyti šiaurės ledynai. Kaltininkais gali būti abudu sutuoktiniai, bet dažniausiai vienas jų daug kaltesnis. Į pietus noriu pasiųsti tas šeimas, kurios nesugyvena ir išsiskiria dėl savanaudiškumo, lengvėpėdiškumo, ištaigingo gyvenimo, malonumų ieškojimo, menkavertiškumo. Jie, pagyvenę šiltame krašte, pasišildę saulės spinduliais, gali susitarti ir pradėti naują gyvenimą. Statistika kupina optimizmo, kad tokie sutuoktiniai, atsidūrę kryžiaus kelyje, paskiau suranda bendrą kalbą ir gražiai sugyvena. Jiems padeda šeimų patarimo institutai, patarėjai, o ir aš pati duoną valgau iš tų, kurie, atsidūrę šeimos gyvenimo kryžkelėje, kreipiasi į mane. Kaip aš "gydau” tariamuosius ligonius, būtų jau kita pasikalbėjimo tema. Bet savo profesijai gal nenusikalsčiau, atvirai pasisakydama savųjų tarpe, jog nepatarčiau tokioms nesutariančioms šeimoms skubiai dėl menkniekių kreiptis į minėtas įstaigas ar patarėjus. Bandykite visas šeimos problemas išspręsti savitarpyje. Toks būna mano patarimas pirmo vizito metu. Po antro vizito, po pasikalbėjimo, nukreipiu pas kunigus, o jeigu jie turi gerų, nuoširdžių draugų, patariu kreiptis į juos. Yra daug puikių kunigų, kurie, nors šeimos sriubos nėra srėbę, daug padeda religinėmis tiesomis. Turiu pavyzdžių, kai šeimos problemose padeda draugai. Bet yra gal dar daugiau pavyzdžių, kai šeimos draugai, užuot pagelbėję, pririša ant kaklo girnų akmenį, kad paskandintų. Rašytojas Krėvė mus mokė: "Būk atsargus su priešais ir ne per daug atviras su draugais”. Šiame reikale mūsų įgimtas apdairumas yra geriausias mokytojas.

     Pasiuntę tarpusavyje nesugyvenančias šeimas į pietus, apgyvendinkime juos atskirose salelėse, sugrupuodami atskirai, pagal priežastis, dėl ko nesutaria, nesugyvena, nori išsiskirti ar išsiskyrė. Pirmiausia aplankykime tuos, kurie atvažiavo, pasikinkę savo arklius ir, susėdę į vežimą, iškėlė baltą vėliavą su šūkiu: "Savanaudiškumas — mūsų gyvenimo kelrodis!” Aplankiusi juos Savanaudžių salelėje, kurį laiką viešėjusi ir turėjusi įdomių pasikalbėjimų, parašiau vieną gyvenimo vaizdelį, kurį jums paskaitysiu”, — tai pasakiusi, Nina pradėjo ieškoti rankinuke rankraščio.

(tęsinys kitame numeryje)

■    Lietuvoje Mokslų Akademijos darbuotojas Kazys Boruta (poeto giminaitis), apgynęs fizikos kandidato disertaciją, pareiškė, jog yra baigęs pogrindžio seminarijos kursą ir nori būti kunigu.

■    Vatikano Tikėjimo doktrinos kongregacija, vadovaujama kard. J. Ratzingerio, paskelbė dokumentą, kuriuo pasmerkia vadinamą “išlaisvinimo teologiją”, kuri į savo pasaulėžiūrą įjungia marksistinį socializmą su klasių kovos prielaidomis.