P. DAUGINTIS, S. J.
JIS-MESIJAS, DIEVO SŪNUS, ŽMOGAUS SŪNUS
Jėzus savo viešojo gyvenimo metu, ypač pradžioje, retai tesinaudojo Mesijo ir Dievo Sūnaus titulais. Vadintis Dievo Sūnumi būtų buvę labai pavojinga. Žydai tuoj būtų jį užmušę akmenimis, laikydami tai piktžodžiavimu. Retai jis vartojo ir Mesijo titulą. Mesijas (hebraiškai Mešiah, graikiškai Christos) reiškia "Dievo pateptąjį”, ypatingu būdu Dievo paskirtą ir įgaliotą kuriam nors uždaviniui atlikti. Šis titulas buvo klaidinantis. Anų laikų žydų kunigai, vyresnieji. Rašto aiškintojai ir didžioji liaudies dalis laukė Mesijo, galingo žemiško valdovo, į Dovydą panašaus karaliaus. Jis nugalėsiąs visus žydų priešus ir atkursiąs laimingą, galingą Izraelio karalystę. Ir Jėzų jie mėgino paskelbti karalium po stebuklingo duonos padauginimo (plg. Jn 6,15).
Jėzus nenorėjo būti žemišku karalium, todėl jis drausdavo save vadinti Mesiju ir Dievo Sūnumi tiek žmonėms, tiek apaštalams, tiek piktosioms jo išvaromoms dvasioms (plg. Mk 1,44; 3,12; 5,43; 7,36; 8, 30).
Tačiau jau Jonas Krikštytojas, neprisipažindamas pats Mesiju, nurodė į Jėzų — laukiamąį Mesiją ir savo mokiniams paliudijo, kad Jėzus yra Dievo Sūnus (plg. Mk 1,7-11; Jn 1,29-36). Pirmieji Jėzaus sekėjai, busimieji apaštalai, Jėzų vadina Mesiju: "Andriejus pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: 'Radome Mesiją!* ” (Jn 1,36*2).
Savo tautietės svetimautojos paveikti, samariečiai atsiverčia ir įtiki, kad Jėzus yra Mesijas, pasaulio Išganytojas (Jn4,25). Taip pat daugelis žydų jį įtikėjo kaip Mesiją, o kiti ginčijosi, aiškinosi, ar Jėzus nesąs Mesijas (plg. Jn 7,25-46).
Reikia manyti, kad daug kur, kai Evangelijose pasakojama apie įtikėjimą į Jėzų, tenka suprasti, kad įtikėjo į jį kaip Mesiją ar net Dievo Sūnų. Taip tikinčiųjų buvo gana daug; mat žydai buvo nutarę, jog kas išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išvarytas iš sinagogos” (Jn 9,22).
Tačiau tik retais atvejais Jėzus leidžia save vadinti Mesiju ir Dievo Sūnumi, tai patvirtina ar net pats prisipažįsta. Tai buvo pasikalbėjime su samariete (Jn4,26), taip pat vadinamajame Petro išpažinime: "Tu esi Mesijas, Dievo Sūnus” (Mt 16,16), "Dievo Mesijas” (Lk 9,20), "Tu esi Mesijas” (Mk 8,29). Tai dar ryškiau išpažinta Jėzaus atsimainyme (Lk 9,26), kalbose apie pasaulio galą (Mt 24,4-23), paties Jėzaus suruoštame iškilmingame įžengime į Jeruzalę (Jn 12,12-19) Sinedrijono teisme (Mt 22,6-63).
Apaštalai Jėzų, ypač po prisikėlimo iš numirusių ir garbingo išaukštinimo, vadina Mesiju ar Kristumi (gr. Christos). Tai galima matyti pirmuosiuose Apaštalų darbų knygos skyriuose. Mat tada dar nebuvo pavojaus klaidingai suprasti Mesiją, kaip žemiškąjį karalių.
Vietoje Mesijo ir Dievo Sūnaus titulų pats Jėzus dažniausiai vartojo Žmogaus Sūnaus pavadinimą. Evangelijose jis pavartotas daugiau kaip 70 kartų. Šis titulas paimtas iš tuo laiku paplitusios apokaliptinės Judaizmo literatūros. Pvz., pranašo Danieliaus knygoje (7,13-14) sakoma: "Taigi aš žiūrėjau nakties regėjime, ir štai su dangaus debesimis atėjo artyn tarsi Žmogaus Sūnus, ir atėjo iki Ilgaamžiui; jis buvo atvestas jo akivaizdon. Tasai jam davė valdžią, galybę ir karalystę, ir visos tautos, giminės ir kalbos turės jam tarnauti; jo valdžia yra amžina valdžia, kuri nebus atimta; ir jo karalystė nebus sugriauta”.
Panašiai apie Žmogaus Sūnų kalba pirmųjų amžių prieš Kristų ir po Kristaus apokaliptinės knygos, pvz., Siriskoji Barucho apokalipsė, Ketvirtoji Ezdro knyga, Enocho panašumai. Šioje paskutinėje knygoje Žmogaus Sūnus kartais aprašomas ir kaip Avinėlis, tačiau čia nekalbama, kad Žmogaus Sūnus išgelbėsiąs nusidėjėlius.11
Taigi šį titulą Jėzus pedagoginiais ir taktiškais sumetimais panaudojo, norėdamas savo klausytojų dėmesį nukreipti nuo grynai žemiško politinio Mesijo vaizdo į jau beveik sudvasinto religinio pobūdžio Žmogaus Sūnaus figūrą, bet taip pat norėdamas pabrėžti savo misiją ir atsakyti į dieviškojo Išgelbėtojo laukimą.
Jėzus šį titulą daugiausia vartojo trečiuoju asmeniu, kaip įprasta semitų ir kitų rytų tautų kalbose. Po savo atsimainymo "Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių” (Mk 9,9). Arba vėl toliau: "Bet kaipgi parašyta apie Žmogaus Sūnų, jog jis daug ken-kentėsiąs ir būsiąs paniekintas?” (Mk 9,12; plg. ir kitas vietas, kur kalbama apie Žmogaus Sūnaus paniekinimą ir kančią).
Jėzaus išpažinimas Dievo Sūnumi vyko gana savotiškai. Jau pačioje viešojo gyvenimo pradžioje Jono krikšte Jėzus vadinamas "Dievo mylimuoju Sūnumi” (Mk 1,11), taip pat ir Natanaelio (Jn 1,43-49). Antra vertus, pats Jėzus draudžia pagydytiems žmonėms, išvarytoms piktosioms dvasioms (plg. Mt 8,4; 9,31), savo apaštalams ir kitiems kalbėti, jog jis Mesijas, Dievo Sūnus (Mt 16,20; Mk 9,9). Kaip jau minėta, tai buvo Jėzaus pedagogika ir taktika.
Tačiau tam tikromis progomis Jėzus pasirodo ar prisipažįsta esąs Dievo Sūnus. Pvz., jau anksčiau aprašytoje maldoje į Tėvą (Mt 11,25-30), Jėzaus atsimainyme ant kalno, kai apaštalas Petras ir broliai Jonas bei Jokūbas girdėjo Dievo balsą iš debesies: "Štai mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!” (Lk9,35; Mt 17,1-9). Kitas atvejis — tai Petro pripažinimas: "Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!” Jėzus jam tarė: "Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras-Uola... Tau duosiu dangaus karalystės raktus. ..” (Mt 16,16). Nors Schillebeeckx ir kai kurie kiti mano, kad čia yra kiek "kerygmatinio elemento”, pirmykštės tikinčiųjų bendrijos pridėto priedo apie pažadamus Petrui raktus — pirmenybę, tačiau klausimas ir atsakymas yra neginčijamas.12
Bet svarbiausias Jėzaus dieviškumo liudijimas yra jo prisipažinimas teisme, vyriausiajam kunigui klausiant: "Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus?” Jėzaus atsakymas pagal tris sinoptikus evangelistus šiek tiek įvairuoja. Tai gali sudaryti kai kam abejojimų, ypač nepažįstantiems anų laikų žydų galvosenos ir kalbos. Kylančius sunkumus iš nevienodai perduodamų Jėzaus žodžių bene geriausiai paaiškina prancūzas egzegetas ir teologas Jean Hering. Jo nuomone, Lukas, kuris visur stengiasi perduoti tikslius Jėzaus žodžius, turi aramaiškame kontekste mums neaiškų atsakymą: "O jis atsakė: 'Tai yra, kaip sakote: Aš Esu’” (Lk 22,66-71). Pagal graikišką tekstą pažodžiui būtų: "Jūs tai sakote, kad aš esu”. Tačiau ir pagal Luką Jėzaus atsakymas išeina teigiamas, nes Jėzus neneigia tų Mesijo ir Dievo Sūnaus titulų turėjimo. Morkus, rašydamas krikščionims, kilusiems iš pagonių tarpo, nemokantiems semitų kalbų, pateikia tiesioginį ir aiškų atsakymą: "Taip, Aš Esu” (Mk 14,61-62).
Evangelistas Matas savo formulavimu dar kartą perduoda Jėzaus priešinimąsi būti laikomam žemišku, politiniu Mesiju — Karalium.13 Jis prisistato kaip Žmogaus Sūnus, kaip jį žydai pažinojo iš pranašo Danieliaus knygos. (7,13) ir 109 psalmės. Taigi pagal Mato Evangeliją Jėzus atsakė: "Taip yra, kaip sakai. Bet aš jums sakau: jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse” (Mt 26,64). Už tokį prisipažinimą, vyriausiojo kunigo ir Sinedrijono narių aiškiai suprastą, Jėzus žinojo iš anksto, kas jam bus: jis bus pasmerktas mirti kaip piktžodžiauto jas, suvedžiotojas, apsimetėlis.14
NUO ISTORINIO PRIE RELIGINIO TIKĖJIMO
Prieš aiškindami istorinio tikėjimo svarbą religiniam tikėjimui į Jėzų Kristų, norime paaiškinti skirtumą ir panašumą tarp mokslinio ir religinio tikėjimo. Galima su kun. A. M. Greeley sakyti, kad socialiniai mokslai, stebėdami žmogaus galvoseną ir kalbą, priėjo prie tokios išvados: žmogus išsireiškia eile vaizdų, modelių, simbolių ir žodžių apie išorinį pasaulį ir kultūrines "sistemas”, pvz., pasaulėžiūrą, ideologiją, meną, mokslą, religiją.
Religija yra junginys simbolių, kurie siekia išaiškinti galutinį žmogaus gyvenimo tikslą. O mokslas yra tam tikras junginys pasakojamų teigimų, išreikštų paveikslais, vaizdais, modeliais, kurie įgalina stebėti galimu fenomenu ir reiškinių kritišką ir sąmoningą analizę.
Mokslas ir religija turi skirtingą objektą. savus metodus ir kitokias išreiškimo taisykles. Tačiau jie iš dalies ir panašūs. Mat mokslinis žinojimas turi vis žiūrėti, ar jo teigimai atitinka stebimą, patiriamąją tikrovę. Taip pat ir religinis žinojimas bei jo tvirtinimai turi atitikti tą tikrovę, kuri pajuntama religine patirtimi, ypač tikėjimu.
Bet religinis tikėjimas, tas dvasios šuolis į nepojūtinę tikrovę, nėra irracionalus, ar prietaringas, ar idiotiškas vien dėl to, kad jis mokslinės arba kritiškos analizės nei būtinai reikalaujamas, nei atmetamas. Tai pažinimas kito objekto ir kitokiu būdu.
Tačiau tiek religinis žinojimas, tiek mokslinis pažinimas tegali išsireikšti ne fotografijomis, bet tik vaizdais, simboliais, modeliais, analogijomis, žodžiais, visai panašiai kaip ir religija.15 Tad mokslinis pažinimas nėra nei aukštesnis už religinį žinojimą, nei vienintelis.16
Jėzus, jo gyvenimas, darbai ir žodžiai yra istorijos mokslo objektas, kaip ir bet kuris praeityje gyvenęs žmogus su savo darbais ir žodžiais. Tačiau mokslas negali visko pasakyti apie Jėzų Kristų. Biblinės istorijos egzegetai ir istorikai gali moksliškai tyrinėti tik "istorinį Jėzų”, t.y. tokį, kokį mums pateikia istoriniai šaltiniai, kiek apie Jėzų istoriniuose šaltiniuose yra vaizdų, atsiminimų, kuriuos turėjo apaštalai, ankstyvieji jo sekėjai, krikščionių bendrijos ir Naujojo Testamento knygų redaktoriai. Bet istorijai neprieinamas gyvasis Jėzus ir "tikėjimo” Jėzus Kristus, liudijamas N. Testamento raštuose, visoje krikščioniškoje tradicijoje ir religiniuose tikinčiųjų patyrimuose, t.y. Jėzaus artumo pergyveimuose, Dievo žodyje, sakramentuose, maldoje, sąžinėje. Tokiam Jėzaus pažinimui neužtenka istorinio Jėzaus pažinimo — reikia tikėjimo arba religinio pažinimo.17
Daug kas perdeda mokslo reikšmę žmogaus gyvenime, taip pat ir religiniame pažinime. Todėl, kaip sako D. Fiercy, daugelis katalikų teologų buvo ir yra labai atsargūs, kad nesuteiktų istorikų ir egzegetų skelbiamiems rezultatams apie istorinį Jėzų per didelę teologinę reikšmę. Mat tokie tyrinėjimų rezultatai iš tikrųjų tarnauja korektyvinei, o ne konstitutyvinei katalikiškos teologijos funkcijai. Tokią reikšmę savo tyrinėjimams paprastai tepriskiria ir Hans Kueng, ir Edw. Schillebeeckx.18
Šio straipsnio pradžioje (LL lapkričio mėn.) palyginimui užsiminėme apie tautietį N.N., gyvenantį Lietuvoje. Jis visur ieško savo tėvo, kurio niekada nepažino. Šiaip taip iš artimųjų, pažįstamų ir nepažįstamų asmenų sužinojo, kad jis, būdamas dar labai mažas, savo tėvų, bėgančių karo metais iš Lietuvos, buvo kažkaip paliktas vienoje mažai pažįstamoje šeimoje. Iš tos šeimos jis sužino tėvo vardą ir pavardę, sužino, kad buvo atiduotas auginti kitai šeimai ir t.t. Pažįstamųjų, susirašinėjančiųjų su pabėgėliais dėka jis sužinojo, kad tas žmogus tebesąs dar gyvas JAV-se. Jis tikrai palikęs mažytį sūnų beveik nepažįstamoje šeimoje. Jam būtų malonu susirašinėti su N.N., pamatyti bent jo fotografiją, atpažinti jį, savo sūnų, su juo bendrauti, džiaugtis ir palikti jam visą savo turtą.
Bet ar tautietis Lietuvoje N.N. visiškai patikės, kad tai tikrai jo tėvas? Ar jis ryšis su tuo lietuviu JAV-se sueiti į asmeniškus, šiltus šeimyninius sūnaus ir tėvo santykius? Ar jis norės su juo susirašinėti, pakviesti jį atvažiuoti į Lietuvą, ar pats panorės nuvažiuoti į Ameriką? Juk komunistinė valdžia dėl to jam gali padaryti nemalonumų. Valdžia pamatys, kad jis buržujaus, reakcionieriaus, "vaduotojo” sūnus... Jam reikia labai aiškaus įsitikinimo, tikro žinojimo, kad tai tikrai jo tėvas. Jam reikės laisvo, ryžtingo apsisprendimo ir didelio asmeniško pasitikėjimo tuo žmogumi, kuris esąs jo tėvas.
Galima sakyti, kad iš dalies panašus dalykas yra su moderniu žmogumi X.Y., kuris nori surasti ir susitikti su Jėzumi Kristumi, savo Išganytoju, Dievo Sūnumi. Ieškodamas, klausinėdamas ir pats tyrinėdamas Jėzaus mokinių, apaštalų liudijimus, surašytus Evangelijose ir kitose N. Testamento knygose, taip pat skaitydamas šiuo klausimu įvairias kitas knygas bei straipsnius, jis gali prieiti prie pagrįstai protingos, patikimos nuomonės, sakytume, istorinio tikėjimo, kad Jėzus iš Nazareto yra ne tik istorinis asmuo, bet savo sekėjų tada ir dabar laikomas Kristumi, Išganytoju, Dievo Sūnumi.
Ar X.Y, kaip tas tėvo ieškantysis tautietis, ryšis nuo istorinio žinojimo pereiti į religinį žinojimą, nuo pripažinimo Jėzaus, kaip istorinio asmens, pereiti prie religinio tikėjimo į Jėzų, kaip savo Išganytoją, Kristų, Dievo Sūnų?
Tai taip pat priklausys nuo jo ryžtingo laisvo apsisprendimo ir didelio asmeniško pasitikėjimo žmogumi Jėzumi, kuris yra ir Kristus, Išganytojas, Dievo Sūnus. Jis nori žmogui atsiverti ir asmeniškai, suteikti jam dievišką pagalbą taip tikėti ir su juo bendrauti. Žmogus, taip pasiryžęs, gali pergyventi didelę religinę patirtį — antgamtiniu tikėjimu pajusti Jėzų esant jo Išganytoju, Kristumi, Dievo Sūnumi, tikėti į Jėzų Kristų drauge su apaštalais, kurie savo asmeniškais patyrimais ir pergyvenimais įsitikino ir įtikėjo Jėzaus dieviškumu. Jie tą savo antgamtinį tikėjimą drauge su pasakojimais apie Jėzaus gyvenimą, darbus, stebuklus, kančią, mirtį ir prisikėlimą perdavė savo mokiniams ir klausytojams. Tas perdavimas tapo žodine, o palengva ir rašytine tradicija, surašyta Šv. Rašte. Anot Šv. Rašto profesoriaus kun. A. Rubšio, "nuo pirmojo iki paskutinio puslapio Naujasis Testamentas alsuoja įsitikinimu, kad Jėzuje iš Nazareto Dievas apreiškė patį save ir per jį išgano žmoniją ir visatą”.19 Pirmykštės tikinčiųjų bendrijos tą tradiciją saugojo ir toliau perdavė tikinčiųjų bendruomenei, Bažnyčiai. Bažnyčia krikščioniškąją tradiciją perteikia ateinančioms kartoms Dievo žodžiu, sakramentais ir veiksmais, veikiant ir bendraujant pačiam Jėzui Kristui su Bažnyčia ir su visais tikinčiaisiais.
IŠNAŠOS
11 Louis Bouyer, “The Eternal Son”, Huntington, Ind., 1978, p. 121, 124.
12 Ed. Schillebeeckx, “Jesus, an Experiment in Christology”, Vintage Books, New York, 1981, p. 349, 358.
13 Plg. Jean Hering, “Le Royaume de Dieu et sa venue”, cit. iš L. Bouyer, t.p., p. 176-188.
14 Plg. “The Jerome Biblical Commentary”, 1968, vol. II, p. 110, 56.
18. Apie žmogaus pažintų ir susidarytų vaizdų, sąvokų, simbolių ir žodžių tikimą patirtinei tikrovei yra speciali ir gana sudėtinga filosofijos šaka — epistemologija ar gnoseologija.
16 Plg. Andrew M. Greeley, “The Ways of Knowing”, Commonweal, August 10, New York, 1984, p. 442.
17 Plg. Čikagos universiteto teologijos profesoriaus kun. David Tracy straipsnį “Levels of Liberal Concensus”, Commonweal, 1984, August 10, p. 428.
18 Plg. David Tracy, t.p., p. 428-430. Gaila, kad daugelis Kuengo ir Schillebeeckx skaitytojų to nesupranta ir taip nedaro. Taip nedaro ir daugelis kitų, kiek paskaičiusių ar pastudijavusių moderniais istoriškai kritiškais metodais atrastų ar tik skelbiamų rezultatų. Tai naivu, keista ir net skaudu, kad tokie asmenys nepasistengia tų naujų žinių suderinti su katalikiškojo tikėjimo visuma! Jie taip ir neprieina prie subrendusio šviesuolio tikėjimo. Tai būtų ir jiems naudinga, ir kitiems didelis pasitarnavimas. Didelis šviesus pavyzdys čia yra neseniai miręs pasaulinio garso teologas Kari Rahner, S.J. Taip pat yra labai naivu ir keista, kad kai kurie net ir mokyti krikščionys neigia taip pasiektus rezultatus ir laikosi tik senų, fundomentalinių tikėjimo dalykų ir senų Šv. Rašto aiškinimų. Jie vadinami fundamentalistais.
19 Žr. Antanas Rubšys, “Istorinis Jėzus ir tikėjimo Kristus”, Aidai, 1977 m., nr. 7, p. 304.
■ Europos vyskupų sinodas spalio 12-16 d. įvyko Fatimoje, Portugalijoje. Sinode dalyvavo ir Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų apaštalinis administratorius vysk. Liudas Povilonis.
■ Vatikanui tarpininkaujant, Argentina ir Čilė visiškai susitarė dėl teritorijų Beagle kanale pasidalinimo.