CHIARA LUBICH

     "Nes ką padėtų žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį, o savo sielai kęstų nuostolį?” (Mt 16,26).

     Pasistenkime tuos Jėzaus žodžius geriau suprasti. Jie nėra pagrįsti vien tokiu žmogišku samprotavimu, kurs pataria vengti nenaudingo turtų krovimo, nes pagaliau mes vis tiek mirsime. Jo žodžiai turi daug gilesnę prasmę. Kad geriau galėtumėm juos suprasti, pirmiausia pažvelkime į "sielos” žodžio reikšmę, kurią jis priskiria. Siela čia nereiškia dvasinės sielos, visiškai skirtingos nuo kūno, bet visą mūsų būtybę, mūsų gyvenimą, mūsų asmenį. Todėl "sielai kęsti nuostolį” gali reikšti amžino gyvenimo praradimą. Tokio nuostolio niekas, net ir viso pasaulio laimėjimas, negali kompensuoti.

     Žmogaus gyvenimui yra natūralu turėti materialinių gėrybių. Bet jei einama į kraštutinumą, kas dažnai atsitinka, tada rūpinimasis turėti vis daugiau gali asmenį pavergti ir suklaidinti.

     Turėjimas gėrybių nėra jau taip svarbus. Jei asmuo rūpinasi nuo ryto ligi vakaro tik antraeiliais dalykais, tada, sukeisdamas vertybes, užmiršta svarbiausius ir pagrindinius dalykus.

     Jėzus nesako, kad turime užmiršti pasaulį, kurį Dievas sutvėrė. Jis tik įspėja, kad būtumėm budrūs, neleisdami žemiškoms gėrybėms mus pavergti. Mes turime jomis taip naudotis, kad jos mūsų širdy neužimtų Dievo vietos.

     Jėzus rodo mūsų trumpo gyvenimo tikrąją prasmę, kuri mūsų egzistencijai reiškia kelionę į nuostabų tikslą. Užtai būtų baisi klaida apriboti savo gyvenimą, užpildant jį tik žemiškais rūpesčiais. Vieną dieną turėsime juos palikti, nes mūsų žemiškasis gyvenimas pasibaigs. O jei liktumėm beprotiškai prisirišę prie to, kas praeina, tai ir mūsų amžinasis gyvenimas taip pat pasibaigs.

     Laikas lekia labai greitai, todėl, jo negaišinant, savo širdis visada turime nukreipti į gyvenimą, kuris tęsis amžinai.

     Stengdamiesi gyventi pagal tuos Jėzaus žodžius, mes galime sekti šventųjų pavyzdžiu. Jie turėjo tikrą išmintį. Jie nekrovė materialinių gėrybių sau — jas atiduodavo vargšams. Jie patyrė autentišką laisvę, būdami ištikimi Kristui, nesibaigiančio gyvenimo Viešpačiui. Jis ir yra gyvenimas, ir kiekviena žmogiška būtybė gali jame rasti savo pilnatvę.

     Taip gyvenkime ir mes, pažabodami neleistinus troškimus, kurių šaknys glūdi mūsų savimeilėje. Būkime apsisprendę šalinti iš savo gyvenimo viską, kas galėtų būti kliūtimi mūsų ištikimiems santykiams su Dievu, ir kiekvieną vakarą klauskime save, ar mes visuomet ir visur davėme jam pirmąją vietą. Jei taip darysime, jo karalystės vaisiai — ramybė, džiaugsmas ir meilė, klestėdami mumyse, kartu su gilesne įžvalga ir sustiprintom galiom padės mums duoti vertą įnašą jau čia, žemėje, naujo pasaulio kūrybai.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius