Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

GROK JURGELI!

     Profsąjungų ir Statybininkų kultūros rūmuose Kaune gruodžio mėnesį vyko įprastinės Lietuvos kaimo kapelų šventės "Grok, Jurgeli”, renginiai.

     Konkursuose dėl šventės laureatų vardo dalyvavo 26 kaimo kapelos ir tiek pat liaudies muzikantų iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Alytaus, Palangos miestų, Joniškio, Ukmergės, Jurbarko ir kitų Lietuvos rajonų. Geriausi meno saviveiklos vienetai surengė koncertus sporto halėje.

ŠOKĖJŲ KONKURSAS

     Latvijos sostinėje surengtas įprastinis pramoginių šokių konkursas "Rygos ruduo —    83”. Čia šoko aukščiausios klasės šokėjų poros iš Maskvos, Kijevo, Leningrado, Talino ir Kauno.

     Absoliučiai geriausia pripažinta kauniečių pora — "Sūkurio” šokių vieneto atstovai E. Milušauskaitė ir A. Madzeliauskas. Prizines vietas taip pat iškovojo sūkuriečiai I. Oksaitė ir J. Aleksandravičius. Parodomuosius šokius pašoko konkurso garbės svečiai — Jūratė ir Česlovas Norvaišos.

ŠIMTAMETĖ MUZIKOS MOKYKLA

     1883 m. Rokiškyje buvo atidaryta "Grafiškoji muzikos ir giedojimo mokykla”. Jai vadovavo Prahos konservatorijos auklėtinis Rudolf Lyman. Šioje mokykloje mokėsi kompozitoriai J. Tallat-Kelpša, J. Gruodis, M. Petrauskas ir kiti.

     Rokiškio kultūros namuose įvyko vakaras, skirtas muzikos mokyklos jubiliejui. Šventėje dalyvavo kompozitorius K. Kaveckas, profesoriai J. Gaudrimas ir A. Juozėnas. Buvo atvykę daug svečių iš daugelio Lietuvos miestų ir rajonų.

KIEK SAULĖ SPINDI LIETUVOJE?

     Saulė žydriame Lietuvos danguje matoma truputį mažiau nei pusė viso galimo laiko (apie 43-44 procentus). Daugiausia saulės spindulių gauna Lietuvos pajūris. Pajūryje vidutiniškai per metus saulė spindi beveik 150 valandų ilgiau, kaip rytinėje Lietuvoje. Nidoje saulė per metus spindi 1908 valandas, Palangoje — 1836, Kaune —    1790, Vilniuje — 1673 valandas. Kai kuriais metais saulė spindi ilgiau. Pavyzdžiui, 1976 m. Nidoje saulė spindėjo 1876 valandas (atsitiktinai valandos sutapo su metais). 1980 m. — tik 1617 valandų, t.y. 350 valandų mažiau. Daugiausia saulėtų valandų Lietuvoje yra gegužės - rugpjūčio mėnesiais, kada saulė spindi vidutiniškai per mėnesį po 200-300 valandų. Tamsiausias mėnuo yra gruodis. Vidutiniškai šį mėnesį saulė spindi tik 28 valandas. Saulėčiausias birželis. Šį mėnesį saulė spindi net 256 valandas. Lietuvoje vidutiniškai 106 dienas saulė būna pasislėpusi už debesų.

DAR APIE STELMUŽĖS ĄŽUOLĄ

     Šį Lietuvos ąžuolų ąžuolą žino gamtą mylintys žmonės ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Savo drūtumu, senumu ir turtinga istorine praeitimi Stelmužės ąžuolas pats savaime išgarsėjo. Platų atspindį jis rado ir rašytojų, poetų, dailininkų kūryboje.

     Gili medžio senatvė pakirto jo sveikatą. Puikavęsis didingu savo grožiu, senolis kažkada prarado savo viršūnę. Atsirado didžiulė drevė, pradėjo trūnyti kamienas, retėti ir džiūti šakos. Ant kamieno ėmė augti įvairūs medeliai. Drevėje buveines patogiai įsitaisė žvėreliai, paukščiai ir vabzdžiai. Atsirado reikalas ąžuolą gelbėti.

     Pirmą kartą pokario metais Stelmužės ąžuolas buvo konservuotas 1955 m. Metams bėgant, drevėje vėl atsirado puvenų, vietomis prakiuro skarda, kuria buvo užlopytos žaizdos. Pagal paminklų konservavimo instituto darbuotojų specialiai paruoštą projektą, 1979 m. Stelmužės ąžuolas vėl buvo konservuotas. Visas nesveikas jo vidus išvalytas, išskobtas ir dezinfekuotas specialiais chemikalais. Atsiradusios angos buvo užlopytos varine skarda. Drevė apsaugota nuo atmosferinio vandens. Viršutinės šakos su liemeniu sutvirtintos metaliniu lanku. Trys apatinės didžiulės šakos paremtos mediniais ramsčiais. Sutvarkyta ir ąžuolo aplinka.

     Restauratoriai aplink ąžuolą, kiek atokiau nuo kamieno, įrengė lentelėmis išklotą ovalų taką, kuriuo galima vaikščioti ir iš arčiau apžiūrėti šio senelio ąžuolo gumbuotą liemenį. Iki šio tako prieinama mediniu liepteliu. Aplink medį paliktas naudingas žemės plotas šaknų ir liemens augimui.

     Pastangas apsaugoti šį senelį ąžuolą ne visi įvertina ir gerbia. Vieną vasaros dieną iš Ignalinos atvažiavo du autobusai ekskursantų. Prižiūrėtojos labai įdomiai papasakojo apie ąžuolą, bet nė žodžio nepasakė, kaip reikia elgtis prie gamtos paminklo. Smalsuoliai, perėję už takelio ribų, sėdosi ant ąžuolo kamieno gumbų, fotografavosi. Atsirado norinčių turėti ką nors atsiminimui. Jie įžūliai luposi po gabaliuką ąžuolo žievės. Ant ąžuolo kamieno išpjaustė įvairių vietovių vardus, čia pabuvojusių ir įsiamžinusių pavardes ir datas. Už medinio tako ribų, aplink ąžuolo kamieną, buvusi išpurenta žemė suplukta lankytojų kojomis. Kažkas išdraskė prie ąžuolo šaknų esantį tinklelį, kuriuo buvo uždengta anga.

     Paminklų konservavimo institutas siūlo, kad Stelmužės ąžuolas būtina aptverti tvirta ir skoninga tvorele. Juk arčiau prie ąžuolo prieiti yra nesaugu. Didžiulės, jau nebetvirtos ąžuolo šakos, stipriau vėjo sujudintos, gali lūžti nuo kamieno ir atnešti netikėtą nelaimę. Reikia iškabinti taisykles, kaip dera elgtis prie seniausio Lietuvos ąžuolo — gamtos ir istorijos paminklo.

APIE M. K. ČIURLIONĮ JAPONIJOJE

     Japonijos leidykla Chibonsia išleido daugiatomę pasaulio meno enciklopediją. Joje paskelbtas didelis straipsnis apie dailininką ir kompozitorių M. K. Čiurlionį. Straipsnio autorius, Japonijoje veikiančio M. K. Čiurlionio draugijos prezidentas, Itiras Katas. Tai pirmas tokios paskirties straipsnis, pasirodęs rytų kraštuose išleistame enciklopediniame leidinyje, išspausdintame hieroglifais.

MAŽOSIOS KNYGUTĖS

     Lietuvoje yra nemažas būrys knygos bičiulių besidominčių mažąja knygute. Pirmąsias mažąsias knygutes 194x62 mm dydžio 1468 m. išspausdino J. Gutenbergo mokinys P. Šeferis. Šios mažosios knygutės, ypač karo metu, buvo paplitusios tarp kareivių.

     Lietuvoje knygos bičiuliai, besidomintys mažosiomis knygomis, susibūrė į sekciją, kuri veikia prie Lietuvos knygų leidyklos. Jai vadovauja Vilniaus V. Kapsuko universiteto vyresnysis dėstytojas, poligrafijos meno propaguotojas V. Užtupas. Sekcijos nariai jau surengė keletą parodų iš savo asmeninių rinkinių.

     Mažąsias knygas leidžia ir "Vagos” leidykla. Kauno K. Požėlos spaustuvėje išspausdinta mažųjų knygų leidinys — aforizmų rinkinys "Versmių versmė”.

LIETUVIŲ MUZIKOS KONSERVATORIJA

     Vilniaus universiteto Mokslinėje bibliotekoje saugomi 1917-1920 m. išleisti gaidų rinkiniai "Kanklės”, kurių leidėju nurodyta "Lietuvių muzikos konservatorija” Bostone. Pradėjus domėtis šia Bostono lietuvių konservatorija, duomenų apie ją aptikta dokumentuose ir spaudiniuose. Nustatyta, kad konservatorijos pradžia — 1907 m. Čikagoje. Ši konservatorija veikė ir kituose Amerikos miestuose: Brukline, Niujorke ir ilgiausiai Bostone. Iki 1925 m. joje mokėsi daugiau kaip 4000 asmenų, daugiausia lietuviai, bet lankė ir kitų tautybių žmonės.

     Vilniaus universiteto Mokslinėje bibliotekoje saugomas vienas diplomas, kuris išduotas Lietuvių muzikos konservatorijos Bostone Krisiui Žemaičiui, baigiusiam šioje konservatorijoje choro vedėjų klasę. Diplomas pasirašytas Miko Petrausko, "Lithuanian Conservatory of Music Director”. Tie patys žodžiai ir išblukusiame antspaude, kurio centre yra kanklės.

     M. Petrauskas, 1924 m. vykdamas į Lietuvą ir tikėdamasis čia apsigyventi, planavo Kaune atidaryti ir savo muzikos mokyklą —    konservatoriją. Norėdamas sudominti visuomenę ir suburti didesnį būrį lankytojų, 1925 m. sausio mėn. "Lietuvos žiniose” išspausdino du straipsnius apie konservatorijos veiklą JAV.

     M. Petrausko konservatorijoje mokslas buvo suskirstytas ne kursais, o pakopomis —    laiptais. Kiekvienas laiptas turėjo tam tikrą kiekį dalykų. Pirmasis laiptas — choro vedėjas, antrasis — choro ir orkestro vedėjas, trečiasis — muzikos mokytojas, ketvirtasis — dailininkas. Taigi minėtas K. Žemaitis baigė pirmąjį skyrių arba "laiptą”.

     "Lietuvių muzikos konservatorija” nebuvo aukštoji mokykla šiandienine prasme, bet vis dėlto ji suvaidino žymų vaidmenį, nes, anot M. Petrausko: "L.M. konservatorija darė didelės įtakos besiauklėjančiai mūsų jaunuomenei JAV. Jaunimas ieškojo progos pasilavinti muzikos mene, ir, žinoma, daugeliui dar tiko tai, kad buvo įsteigta lietuvių ir kūrė lietuviškos krypties meną’.’

VĖŽIŲ GAUDYNĖS

     Lietuva nuo senų laikų buvo garsi plačiažnypliais vėžiais. Ir šiandien Mokslų akademijos Zoologijos instituto Gamtos apsaugos darbuotojų pastangomis Lietuvos vandenyse vėžių ištekliai po truputį gausėja. Vėžiavimo metas prasideda nuo liepos 15 d. ir baigiasi lapkričio 1 d. Per parą kiekvienam žvejui mėgėjui leidžiama sugauti iki 50 suaugusių vėžių.

     Senais laikais įspūdingiausia vėžiauti būdavo šeštadienio vakarais. Žmonės, baigę sunkius savaitės darbus, paruošdavo vėžiams masalą. Sutvarkydavo gaudymui skirtus įrankius, pasiimdavo maisto. Jei arti nebūdavo vėžingų ežerų ar upių, sėsdavo į ratus ir važiuodavo toliau. Nuvykę į vietą, kurioje būdavo vėžių, įleisdavo bučius arba semtukus į vandenį. Pakrantėje prasidėdavo šokiai: jaunimas šokdavo ir dainuodavo, vyresnieji šnekučiuodavosi ir krėsdavo įvairius pokštus. Po kiekvieno šokio eidavo prie upės ar ežero vėžių iš samtuko ar bučių išimti. Sugautus pirmuosius vėžius čia pat virdavo ir vaišindavosi. Po pirmųjų vaišių šokiai ir žaidimai tęsdavosi. Bučiai ir samtukai būdavo tikrinami iki aušros. Ypatngai būdavo vėžiaujama baigus laukų darbus, norint po sunkių darbų pailsėti. Žmonės pasakoja, kad seniau vėžiai būdavo didesni nei dabar. Tada mažesnių negu 15-18 cm ilgio vėžių nevirdavo, o parsivežę namo suleisdavo į sodybose esančius tvenkinius. Vėžius su mažomis žnyplėmis paleisdavo atgal į vandenį, nes mažesnes žnyples turi patelės. Žinoma, šiais laikais Lietuvos vandenyse vėžiauja įvairūs atklydėliai iš rytų ir jie nekreipia dėmesio į vėžių dydį. Jiems rūpi ko daugiau jų sugauti ir pasivaišinti. Taip elgiantis ir vėl Lietuvos vandenyse išnyks vėžiai. Užsimirš seni vėžiavimo papročiai.

DRŪKŠIŲ EŽERAS

     Pačiame šiaurės rytų Aukštaitijos pakraštyje mėlynuoja didžiulis 3500 ha Drūkšių ežeras. Jo vardas jau minimas XI amžiaus pradžioje, kai daugiau kaip 20 ha ploto Pilies saloje Polocko kunigaikštis Brečislavas pastatė pilį ir gyvenvietę. Salą su krantu sujungė dviem tiltais, kuriu samanotus polius galima dar ir šiandien pamatyti ežero dugne. 1514 m. Žygimantas Senasis ežero saloje pastatė medinę bažnyčią. 1655 m. bažnyčią ir pilį užgrobė švedai ir sudegino. Salos gyventojai persikėlė į krantą ir pasistatė trobas. Nuo to laiko atsirado Drūkšių miestelis.

     Neaprėpiamo ir nepakartojamo grožio Drūkšių vandenų platybės atsiveria nuo Vilkaragio ir Šaškų viršukalvių. Maironis šio amžiaus pradžioje apie šį kraštą eilėraštyje "Ant Drūkšių ežero” taip rašė: ".. .Tekėjo mėnuo. Iš kalnų žiedai kvepėjo jazminų, žavėdami jausmus”.

KLASTOJAMI PERVEŽIMO DOKUMENTAI

     Rokiškio bandomojoje žemės ūkio mašinų gamykloje, patikrinus 92 važtaraščius ir kelionės lapus, rasta teisingai užpildyti tik du dokumentai. Pervežta 265 tonos krovinių, o užrašyta 399 tonos. Dėl neteisėtai padidintos krovinių apyvartos, susidarė sąlygos nurašyti nemažai benzino.

     L. Giros kolūkyje nelengva buvo surasti važtaraščius, patvirtinančius, kiek pervežta krovinių. Kolūkio atsakingiems asmenims teko gerokai pavargti, beieškant pervežimo dokumentų. Ir kaipgi nepavargsi, jei vienas važtaraštis pas buhalterį, kitas — pas statybininkus, o trečias pas inžinierių. Kai tokia tvarka, ne taip paprasta kolūkio vadovams tikrinti krovinių pervežimą. Tik 8 kelionės lapuose užrašyta, jog krovinių apyvarta sudaro 5959 tonkilometrius, o iš tikrųjų ši apyvarta dvigubai mažesnė.

     Vairuotojai patys sau šeimininkauja. Kur sumano, ten ir važiuoja. Pavyzdžiui, Eimutis Buckus ir Edvardas Mačieža vežė krovinį į kaimyninę Latviją, į Jakbpilį. Iki šio miesto tik 110 km, bet kelionės lapuose užrašyti dvigubai didesni atstumai. Kolūkio vyriausias inžinierius R. Kilas, atsakingas už transporto darbą, užuot patikrinęs, ar dokumentai surašyti teisingai, lengva ranka pasirašo už nepervežtus krovinius.

SKUBATE Į TRAUKINĮ - NELIPKITE Į LIFTĄ!

     "Tiesoje” rašoma: "Ir lyg tyčia reikėjo mums užstrigti Kaune, Partizanų gatvės 138 -ajame name. Kilome į viršų tik trise, taigi liftas nebuvo perkrautas, bet staiga kažkas klektelėjo — ir nė iš vietos. Nuspaudžiame kabinos sienelėje esantį specialų mygtuką.

     —    Pagalbos skyrius klauso. Kas atsitiko? — pasigirsta malonus jaunas balsas.

     —    Įstrigome.

     —    Kokiame aukšte?

     —    Rodos, tarp šešto ir penkto.

     —    Laukite.

     Menkas malonumas būti mažame narvelyje, bet reikia — pats durų neatidarysi. Po pusvalandžio nuspaudžiame vėl mygtuką.

     —    Pavėluosime į traukinį, — guodžiamės.

     Ir čia išgirstame:

     —    Skubate į traukinį—nelipkite į liftą.

     Ką gi, laukiame. Pagaliau atskubėję du vyrai mus išlaisvina. Apie traukinį jau nebegalvojame”.

TIKRINTOJAI BILIETAIS NESIDOMĖJO

     "Tiesoje” rašoma, kad, važiuojant Kauno autoparku autobusu Žagarė - Kaunas iki Joniškio, Žagarėje įlipo 30 keleivių. Pinigus mokėjo visi, tik bilietų negavo. Netoli Joniškio į autobusą įlipo tikrintojai. "Na, dabar tai bus!” — pasakė kažkas iš keleivių. Buvo . . . pokalbis apie orą ir kitus dalykus.

     Joniškyje keleiviai išlipdami užsiminė, kad nedavė bilietų. Tikrintojai nustebo, o vairuotojas pareiškė: "Užmiršau”.

■ Privalomos šventės JAV-se vyskupų konferencijos paliktos šešios: Nauji Metai, Į Dangų Žengimas, Marijos į Dangų Ėmimas, Nekaltas Prasidėjimas, Visų Šventė ir Kalėdos. JAV-se nebus privalomos pareigos dalyvauti Mišiose Šv. Juozapo dieną, Šv. Petro ir Povilo dieną, Trijuose Karaliuose ir Dievo Kūno dienoje. Naujasis Bažnyčios teisynas linkęs ir šias dienas daryti privalomomis šventėmis, bet buvo palikta teisė krašto vyskupams daryti galutinį sprendimą. JAV-bių vyskupai šių keturių dienų nepadarė privalomomis šventėmis.