Kunigas Jonas
Mielasis Juozai,
Pirmajame laiške Jums rašiau apie tradicinio tikėjimo ir moderniojo pasaulio pažiūras į Dievą, žmogų, gyvenimą, tiesą ir kitus svarbius klausimus. Tikiuos, kad pastebėjote, koks didelis tų pažiūrų skirtumas. Tiesiog prieštaraujančios vienos kitoms. Jums tenka rinktis: ar vieną, ar kitą pusę. Vidurio kelio — kompromisų nėra. Tačiau, ar vienaip, ar kitaip sąmoningai apsispręstumėte, yra be galo svarbu žinoti, kodėltaip, o ne priešingai apsisprendžiu. Savo laiške pasisakėte esąs tikintis. Pasitikiu Jūsų rimtu žodžiu. Tačiau vis tiek negaliu susilaikyti nepaklausęs: kodėlJūs tikite? Ir štai dėl ko.
Vienas mano pažįstamas kunigas profesorius mokslo metų pradžioje visada klausiąs pirmamečius studentus kaip tik to klausimo. Jis gaunąs nuostabių atsakymų. Studentams jis sakąs: "Aš noriu žinoti, kas yra meilė ir tikėjimas. Kas belieka, išdistiliavus meilės ir tikėjimo esmę? Gal koks savotiškas jausmas ar kas kita? Kas ištinka meilę ir tikėjimą, kai nieko nejaučiama? Ar nepasitaiko dienų be jokio šiltesnio jausmo Dievui ir meilei? O gal Dievas atrodo toks tolimas, tartum tirštam rūke paskendęs, tiktai žodis, tik lūpose, ir nieko kita? Ar gali meilė ir tikėjimas kilti ir dingti, kaip visi kiti jausmai? Ar jūs visada jaučiate jaukią jausmo šilimą, galvodami apie Dievą, į jį melsdamiesi? Aš noriu būti kaip erkė, giliai įsisiurbti į pačius meilės ir tikėjimo vidurius ir patirti, kas jie yra”.
Iš įvairių profesoriaus girdimų atsakymų paminėsiu Jums, Juozai, kai kuriuos charakteringiausius. Vienas atsako: "Savaime suprantama — tikiu Dievą”. Ir jis niekada nejaučia esant reikalinga, todėl ir nebando giliau tai panagrinėti. Aš tai negaliu sakyti Dievui jį tikįs ir mylįs, jei nežinau, ką reiškia tikėti ir mylėti, jei tikėjimas turi duoti man išmintingą pagrindą prasmingai gyventi ir prasmingai mirti. Jei ant tokio tikėjimo rizikuoju statyti savo gyvenimą, tai tikrai turiu gerai žinoti, ką darąs, kodėl tikiu ir myliu.
Kitas sako: "Tėvai užaugino mane tikintį, tai ir tikiu”. O ar tai neparodo, kad jo ar jos tikėjimas yra įpumpuotas, o ne asmeniškas, sąmoningas, laisvas apsisprendimas? Dar kitas atsiliepia: "Tikėdamas geriau jaučiuos”. Ar tai ne vaikučio po šilta antklode nusiteikimas? Dar kitiems tikėjimas esąs geresnis šansas, mažesnė rizika, negu netikėti. Pas mano tėvą siuvėją dažnokai užsukdavo latvis liuteronas. Kartą nugirdau jį sakant: "Ar Dievas yra, ar jo nėra, aš nežinau. .. Bet ar ne saugiau yra tikėti ir elgtis taip, tartum jis būtų? Jei numiręs jį rasiu, tai būsiu išlošęs. Jei nerasiu, vis tiek mažai ką būsiu pralaimėjęs. .. Tai gera investacija”.
Visi čia suminėti tikėjimo "pagrindimai” nieko neverti. Jų neperku. Yra dar ir didelių "išminčių”. Jie kalba, tartum būtų Dievą ir visus su tikėjimu susijusius klausimus savo protu apsvarstę ir logiškai pasiekę sprendimą tikėti. Ir toks grynai intelektualinis tikėjimo sprendimas yra nepriimtinas. Vien savo proto samprotavimais į tikėjimą negalima nei "įsiprotauti”, nei iš jo "išsiprotauti”. Šv. Tomas Akvinietis ir kiti filosofai pripažįsta, kad žmogus savo protu gali įrodyti, jog yra viena "priežastis be priežasties” — Dievas. Bet toji filosofų logiška galvosena surandama "priežastis be priežasties” nėra mylintis ir atleidžiantis Dievas. Dievas, iš prielaidų gauta logiška išvada, nėra gyvasis Dievas.
Panašiai didžiuojasi ir tikėti nustojusieji. Jie, girdi, išaugę iš vaikiško ar primityviųjų laukinių ar puslaukinių žmonių prietarų. Jie patraukę Dievą ir tikėjimą į savo proto "prisiekusiųjų teismą”, o tas teismas pripažinęs, kad Dievo nėra, todėl atkrenta ir tikėjimas. Tie išminčiai nė nepastebi, kaip visai vaikiškai tebegalvoja, nors jau yra subrendę ir kai kuriose mokslo srityse pasižymėję asmenys. Visi tokie ir į juos panašūs atsakymai, kodėl kas tiki ar netiki, nėra pakankami. Tai koks būtų tikrasis, patenkinamas atsakymas? Panagrinėkim.
Tikrai tikiu tada, kai kurią tiesą, faktą ar įvykį priimu už tiesą vien todėl, kad kas kitas man pasakė, ne kad as savo protu tai suvokiu ir suprantu.Tokiu tikėjimu aš tikrai praplečiu savo žinių lobį. Jeigu Jūs, Juozai, išaiškintumėte man painų matematikos uždavinį taip, kad aš jį kiaurai suprasčiau, tai man nebereikėtų tikėti, kad Jūsų sprendimas yra teisingas. Man pačiam tai būtų aišku. Aš žinočiau, o ne tikėčiau. Nereikėtų man pasitikėti Jūsų žodžiu. Bet jeigu Jūs sakytumėte mane mylįs ir susirūpinęs padaryti mane (ar savo mergaitę) laimingą, to Jūs jokiais protavimo argumentais negalėtumėte įrodyti. Jokia logiška galvosena aš negalėčiau patikrinti, ar tikrai Jūs mane taip mylite, kaip sakotės mylįs. Aš turiu priimti Jūsų žodį, pasitikėdamas Jumis, kad nepučiate miglos į akis, o nuoširdžiai kalbate. Ar ne tokiu tikėjimu ir vienas kitu pasitikėjimu remiasi judviejų meilė?
Lygiai tas pat yra ir su tikėjimu į Dievą. Jis apreiškė, t.y. tarė mums savo žodį. Jei aš su tuo sutinku, jei aš tą jo pasisakymą priimu todėl, kad tai duoda man tvirtą pagrindą prasmingai gyventi ir prasmingai mirti, tai tada aš tampu tikrai tikinčiu.
Dabar, Juozai, tenka klausti: "O kaip Dievas prabyla į mus?” Žydų - krikščionių tradicijoje Dievo žodis pasiekia žmones ilga eile istorinių įvykių, pradedant semitu Abraomu, 1850 metų prieš Kristų, ir iki mūsų laikų per Jėzų Kristų ir jo Bažnyčią. Šitas Dievo prabilimas į žmones suglaustai įrekorduotas Šv. Rašte-Biblijoje. Taigi Dievas davė mums savo žodį, kartkartėmis įsikišdamas į žmonijos istoriją. Tačiau jokie gamtos mokslai, nei istorija, nei archeologija, remdamiesi vien žmogiško proto logiška galvosena, nepajėgs patikrinti ir įrodyti, jog Dievas tikrai kalbėjo, ar kad jis tapo žmogumi Jėzuje Kristuje. Daugiausia, ką žmogaus protas su savo logika gali padaryti, tai tik parodyti, kad apreikštosios tiesos yra vertos pasitikėjimo ir tikėjimo. Protą priverčiančių argumentų čia nėra. Yra ženklų, kad Dievas kalbėjo "širdis į širdį”, bet ne įrodymų. Žmogus turi tik vieną galimybę — ar tai atmesti, ar priimti, arba, kaip vaizdingai sako žymus protestantas teologas Tillich, "šokt stačia galva, kaip į vandenį”. Tai yra grynas tikėjimo aktas. Ar tai beprotybė, prietarai? Ar tai verta kultūringo žmogaus? Gyvenimas ir visa pasaulio istorija liudija — tai ne beprotybė, o gili išmintis. Kaip tai?
Šitoks tikėjimas suteikia mums žinių apie Dievą, apie mus pačius, apie pasaulį, apie gyvenimo prasmę ir kaip reikia gyventi. Kartoju — visa to nepatikrinsi, kaip sąskaitų knygas ar kaip vienas ir vienas yra du. Sunkiausia tikėjimo dalis yra ši: nesant protą priverčiančių logiškų argumentų, priimti Dievo žodį dėl jo paties įtakos į žmogaus dvasią (mind) ir širdį. Dievas paliečia tikintįjį kažkokiu paslaptingu būdu ir įgalina jį priimti savo apreiškimą. Jis duoda tartum naujas dvasios akis pamatyti, ausis išgirsti tai, ko anksčiau, neturėdamas tikėjimo, neregėjo ir negirdėjo.
Tokios Dievo malonės veiklos negali išsiaiškinti "psichologuojant”. Jo veiklą patiriame tik iš jos poveikių pasekmių, kaip patiriame elektros ar atomo veikimą iš jų pasekmių. Mano galva, sunkiausias dalykas tikėjimui gerai suprasti yra tas, kad jį pradeda ir palaiko Dievo iniciatyva. Žmogui lieka tik tą jo iniciatyvą priimti ar atmesti.
Visa krikščioniškoji tradicija sako, jog tikėjimu žmogus patiki apreiškiančiam Dievui visą save, paveda jam visą savo gyvenimą, nes pasitiki, kad Dievas negali nei apgaudinėti, nei būti apgaunamas. Šitoks žmogaus pasivedimas Dievui nėra vien lūpinis jam pataikavimas. Čia įeina įsipareigojimas, nuolatinis pritarimas, nuolatinis "taip” Dievo valiai, jo planams. Jei kada nors savo gyvenime, Juozai, teko Jums pasitikėti kitu žmogumi, nuo kurio tartum nuo plono siūlyčio pakabo Jūsų likimas, kai Jūsų gyvenimas turėjo gerokai pasikeisti, tai Jūs galite šiek tiek nutuokti, kas yra tikras tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu. Jis yra tartum šuolis į tamsią bedugnę prarają.
Kažkada skaičiau šitokį sugalvotą apsakymėlį, Aukštos, stačios uolos pakraščiu vaikštinėjo vyras. Staiga slystelėjo koja, ir jis pasileido kristi gelmėn, Beriedant pasisekė nutverti ir visomis jėgomis įsikabinti į plyšyje augusio medžio šaknį. Čia ir pakibo viso jo gyvenimo likimas. Mirtis žiūrėjo į akis. Jis pradėjo šauktis Dievo. Staiga išgirsta Dievo balsą: "Ar tu tikrai mane tiki?” — "Tikiu”, atsiliepė vyras. "Jei tiki, aš pasirūpinsiu išgelbėti tave, bet tuojau daryk tai, ką tau liepsiu — tuojau paleisk šaknį. . .” Jei supranti, Juozai, šio apsakymėlio mintį, tai šiek tiek suprasi, ką reiškia tikėjimas.
Kai iš Evangelijų suskamba Jėzaus "Paleisk. ..”, tai reiškia, kad reikia paleisti visus smulkiuosius planelius savo saugumui užtikrinti. "Nesirūpink, ką valgysi, ką gersi, kuo vilkėsi... Visų pirma ieškok Dievo karalystės, o Dievas pasirūpins tavo reikalais. Nebandyk įrikiuoti manęs į savo planus, bet stenkis pats įsirikiuoti į manuosius. .. Susirūpink mano interesais, tai aš pasirūpinsiu tavaisiais...” Jei tai skaitant sukrėtė Tave šiurpas, jei nori tai užmiršti ir pasidairyti kur kitur, kur tokių reikalavimų nėra, tai jau bus ženklas, kad pradėjai nujausti, kas yra tikras tikėjimas — besąlyginė kapituliacija Dievui. Tada imsi išgyventi tikrą gyvenimo krizę — ją aiškiai parodo iš baimės drebanti širdis.
Kadangi, Juozai, esate tikintis vyras, tai, be abejo, pasiskaitote Evangelijas. Turėjo kristi į akį ir širdį, kaip Jėzus apkaltina žmogaus savanaudiškumą, kaip jis iššaukia visa, kas mumyse yra gera, puiku, padoru. Jis kviečia žmogų perkelti gyvenimo svorio centrą iš savimylos kalėjimo vienutės į kitų pasaulį, iš egoizmo į broliškumą, iš aistrų į meilę. Reikalauja mylėti ne tik savo draugus, bet ir priešus. Reikalauja tikėti, kad vienintelė ir didžiausia pasaulio galybė yra meilės galybė. Kartą pritarus Jėzui nuoširdžiu "taip”, visas Jūsų gyvenimas nebegalės suktis tik apie save ir savo reikalus bei pasitenkinimus. Teks suktis aplink pasaulį, apraišinėti jo žaizdas, padėti mirusiems vėl "įsimylėti gyvenimą”, ieškoti dingusių tiesai, meilei, priimti kitų atmestuosius ir pasmerktuosius, palikti toli toli užpakalyje visus savanaudiškus, parazitiškus interesus, kurie tik eikvoja laiką ir energiją. Ar tai nebaisu? Esame kviečiami išeiti iš savęs, kaip išeinama iš griūvančių namų, kur tiek malonių metų praleista ir kur niekada nebesugrįši. Taip yra ir kartą tikru tikėjimu susitikus Jėzų — niekada nebebūsime tie patys žmonės. Būsime nauja karta, dieviškai žmogiška karta, su dieviškai žmogiškomis perspektyvomis ir dieviškai žmogiška laime. "Paleisk! ..” Šok stačia galva į Dievo glėbį, nors jo ir nematai. Štai kas yra tikrasis tikėjimas ir kodėl tikima.
Ką dabar sau atsakysi į pradžioje laiško mestą klausimą: kodėl jūs tikite?
■ Popiežius Jonas Paulius II gruodžio 27 d. nuvyko į Rebibbia kalėjimą Romoje, kur jį sutiko apie 500 kalinių, pagerbdami plojimais. Kalinių atstovas Luca Onesti padėkojo popiežiui, pažymėdamas, kad jo atsilankymas parodė, jog jie nėra užmiršti, yra kas nors, kas juos myli. Popiežius praleido pusantros valandos, kalbėdamasis su kaliniais. Jie popiežiui padovanojo savo pagamintą kryželį, laivelį ir iš degtukų bei dantų krapštukų sulipintą banjo. Popiežius net 21 minutę kalbėjosi su Mahmet Ali Agca, kuris prieš 21/2 metų bandė nušauti Joną Paulių II. Agca, nors yra mahometonų tikybos, priklaupė ir pabučiavo žiedą. Popiežius pareiškė, kad jam atleidžia.